VDFF
Lapkričio 26 d. – gruodžio 6 d.
Vilnius, Kaunas, Panevėžys, Alytus, Klaipėda
Atidarymas
Festivalį atidarys net penkių lietuviškų trumpametražių filmų premjeros. Tai tarpdisciplinini, dokumentikos žanro rėmus perbraižantys filmai. Jaunų menininkių Ignės Narbutaitės ir Ievos Kotrynos Ski „Preilos projekte“ susikerta kelios laiko gijos. Viena – dabartiniai kurorto vaizdai, fragmentiškai pasakojantys apie poilsį, nuobodulį ir pabėgimą į periferiją. Kita – retrospektyvinė, nukelianti į 1998-uosius, kai Preiloje buvo ieškoma lobio. Režisierės Rusnės Gocentaitės filmas „Žaidimas“, perėmęs videožaidimų estetiką, kalba apie migraciją Balkanų regione. Malak Bayramli darbas „Klajojantys prisiminimai“ („Nomad Memory“) atsispiria nuo šeimos istorijos ir per dainas, poeziją, gamtos vaizdus tyrinėja negrįžtamus pokyčius bei atminties temas asmeninėje ir kolektyvinėje istorijoje. Tarp šiuolaikinio meno ir dokumentikos laviruojantys Vivianos Almas „Šiandiena priklauso nedaugeliui, o rytojus – niekam“ („Whenever I Go There“) ir Pauliaus Šliaupos „Tėkmė“ programą praplės vizualinėmis ir meninėmis praktikomis.
Pagrindinė programa
Pagrindinėje festivalio programoje pristatomi dokumentiniai pasakojimai, pastaraisiais metais apkeliavę daugybę festivalių. Filmų geografija driekiasi nuo Kanados, JAV, Irano, Turkijos, Venesuelos, Ispanijos, Ukrainos iki Naujosios Zelandijos ir Nigerijos.
Filme „Begalinis sausainiukas“ („Endless Cookie“, rež. Peter Scriver, Seth Scriver) pusbroliai Peteris ir Sethas pasitelkę animaciją dalijasi skirtingomis vaikystės patirtimis – gyvenimo Toronte ir atokioje Kanados autochtonų bendruomenėje. Sudėtingos rasinės tapatybės, kolonializmo, autochtonų realijų temas filme lydi humoras ir improvizacijos. Animacija čia ne tik iliustruoja, bet žaismingai atkartoja šeimos gyvenimo būdą, laisvai transformuodama pasakojimus ir prisiminimus.
Asmeninės gyvenimo patirtys, susipynusios su kūryba, atsispindės filme „Barbara amžinai“ („Barbara Forever“, rež. Brydie O’Connor). Tai biografinė studija apie vieną svarbiausių JAV eksperimentinio ir LGBTQ+ kino kūrėjų – Barbarą Hammer. Sukūrusi pirmąjį atvirai homoerotinį filmą iš moters perspektyvos, menininkė įėjo į kino istoriją savo drąsa bei novatoriškumu.
Kūrybiškumo ir kino kūrimo temą liečia Berlyno kino festivalyje pristatytas filmas „Krokodilas“ („Crocodile“). Penki jaunuoliai iš Nigerijos, paveikti Holivudo filmų ir juose naudojamų specialiųjų efektų, nusprendžia sukurti kažką panašaus. Kurdami namų sąlygomis, jie tampa tarptautiniu mastu žinomu kolektyvu „The Critics“, o jų kūrybą pastebi net „Žvaigždžių karų“ režisierius J. J. Abramsas ir padovanoja jiems profesionalias kino kameras.
„Tylios nakties iliuzija“ („Iljuzija tychoi noči“) – filmas, į kurio kūrimą įsitraukė 40 Ukrainos kino profesionalų ir šimtai žmonių, fiksavę vieną vasaros naktį. Linksmybės naktiniame klube, vaiko gimimas, kelionė traukiniu, darbas naktinėje pamainoje, karių išlydėjimas, oro pavojaus laukimas – gyvenimas įvairus ir nesibaigia net gaudžiant pavojaus sirenoms.
Istorija ir po daugelio metų išlieka gyva žmonių patirtyse. Filme „Pradingusiųjų atlasas“ („Atlas de la Desaparición“, rež. Manuel Correa), praėjus Franco dešimtmečiams, trys šeimos Ispanijoje vis dar ieško dingusių artimųjų palaikų. Čia kinas yra demaskuojantis ir rekonstruojantis tyrimo įrankis, nes režisierius suburia geografų, architektų, kino kūrėjų, archyvarų komandą ir pasitelkdamas skaitmenines technologijas rekonstruoja dingusiųjų atlasą bei atskleidžia istorijos trynimo ir galios architektūros metodus.
Filmas „Kalendoriaus fragmentai“ („An Incomplete Calendar“, rež. Sanaz Sohrabi) taip pat gręžiasi į istoriją ir klausia, ką sužinotume, jei į naftos gavybos istoriją pažvelgtume plačiau? Ar nafta galėjo būti ne tik išteklius, dėl kurio kovojama, bet ir priemonė sukurti geresnį pasaulį? Šių klausimų atspirties taškas – 1980-aisiais išleista vinilinė plokštelė, kurioje skambėjo naftą eksportuojančių šalių liaudies dainos. Filmo autorė kuria koliažą iš archyvinių filmų, televizijos įrašų, žurnalų, laikraščių, pašto ženklų, vokų, fotografijų, dokumentų ir klausia, kas nutiko šiai svajonei?
Trumpametražių filmų programa
Į trumpametražių filmų programą atrinkti filmai pasakoja apie tai, kas ne visada patogu ar lengvai perprantama: mažiau pažįstamus regionus, sudėtingas istorines patirtis ir pasakojimus, kurie reikalauja iš žiūrovo daugiau dėmesio ir noro pačiam sukurti santykį su tuo, ką mato. Trys filmai – trys skirtingi būdai kalbėti apie karo, okupacijos ir politinio konflikto paliktus pėdsakus: nuo fiziškai sugriauto kraštovaizdžio iki atmintyje ir kasdienybėje išliekančios patirties. Filme „Be pavadinimo“ („No Title“) režisierius Ghassanas Salhabas keliauja automobiliu per karo nuniokotą Beirutą ir pietų Libaną, fiksuoja sugriautus pastatus, ir destrukcija kalba pati už save. Filmo „Kryžminė atmintis“ („Intersecting Memory“, rež. Shayma' Awawdeh) autorė savo vaikystės ir šeimos atmintį susieja su Palestinos istorija bei kolektyvine patirtimi. „Vidinio gyvenimo okupacija“ („Occupation of the Inner Life“) šį santykį perkelia dar arčiau žmogaus – Rosalind Nashashibi okupacijos patirtį apmąsto per savo šeimos istoriją, kasdienybę ir gyvenimą egzilyje.
Lietuviško kino premjeros
Kartu su trumpo metražo lietuviškų filmų premjeromis programoje bus pristatyti ir naujausi ilgametražiai dokumentiniai filmai. Vilniuje gyvenančio dokumentinio kino režisieriaus ir edukatoriaus Francesco Rufini darbe „Po audros“ („Memory from the Sea“) stebimoji dokumentika dera su archyviniais vaizdais: filmas pasakoja apie atmintį ir žmogaus santykį su bėgančiu laiku. Senstantis žvejys Arūnas sunkiai pragyvena iš jūros. Žuvų vis mažėja, todėl ilgus žiemos mėnesius jis leidžia kurdamas papuošalus iš gintaro. Dirbdamas prisimena vaikystę ir jaunystę, bet vis neapleidžia jausmas, kad Arūnas pats įstrigęs tarp praeities ir dabarties tarsi inkliuzas gintare.
Programoje bus pristatytas architekto Audrio Karaliaus pradėtas ir architektės Emilijos Martinkevič pabaigtas filmas „Palio miestas“. Architektas, menininkas, urbanistas Jurgis Rimvydas Palys visą savo karjerą skyrė vizijoms, kaip pakeisti Kauno veidą, įliejant Nemuną į miesto gyvenimą. „Kaunosofinis architektas“, – taip jį vadino Karalius. Šis filmas – duoklė šiam savitam miesto kūrėjui ir bandymas supažindinti architektų bendruomenę ir visuomenę su jo įvairiapuse veikla bei itin charizmatiška asmenybe.
„Mano žvirblelis“ („My Little Sparrow“), „Valerija“ („Valeria“), „Pilkoji zona“ („Grey Zone“), „Erdvės tarp mūsų“ („Spaces Between Selves“) – tai tarptautinės dokumentinio kino magistrantūros programos „DocNomads“ studentų ir absolventų darbai. Programą kartu vykdo Lietuvos muzikos ir teatro akademija, „Lusófona“ universitetas Lisabonoje ir LUCA menų mokykla Briuselyje. Jos filmų pristatymas – festivaliui svarbi edukacinė kryptis, supažindinanti su jaunųjų dokumentinio kino kūrėjų darbais.
Specialioji programa
Čia pristatomi du išskirtinių šiuolaikinio dokumentinio kino kūrėjų darbai – Jameso Benningo „Aštuoni tiltai“ („Eight Bridges“) ir Sharon Lockhart „Prieš vėją“ („Windward“). Šie filmai jungiami neatsitiktinai – Sharon Lockhart yra Jameso Benningo mokinė. Benningo dokumentiniam kinui būdingi statiški, kruopščiai sukomponuoti kadrai, ilga kadro trukmė ir tradicinio pasakojimo atsisakymas. Jis filmuoja kraštovaizdį taip, tarsi žiūrovas būtų kviečiamas jame pabūti: iš pradžių, regis, nieko nevyksta, tačiau ilgainiui pradeda ryškėti smulkūs judesiai, garsai, šviesos ir laiko pokyčiai. Lockhart iš šio metodo perima statišką kadrą, precizišką kompoziciją, dėmesį erdvei ir lėtą įsižiūrėjimą, tačiau jos filmuose kraštovaizdis tampa ir socialinės patirties erdve, taip šį kūrimo principą išplečiant į žmonių, darbo, ritualų ir bendruomenių stebėjimą.
Fredericko Wisemano filmų retrospektyva
Frederickas Wisemanas laikomas vienu svarbiausių Amerikos dokumentinio kino kūrėjų, žinomiausių stebimosios dokumentikos atstovų, nors pats šio termino ir nemėgo. Per daugiau nei penkis dešimtmečius jis sukūrė 43 ilgametražius dokumentinius filmus, kuriuose tyrinėjo įvairias visuomenės institucijas – mokyklas, ligonines, teismus, socialinės rūpybos sistemas, muziejus, bibliotekas ir kultūros organizacijas. Autoriaus kūryboje konkrečių institucijų veikimas atskleidžia visuomenės struktūras, galios santykius ir žmonių tarpusavio ryšius. Jo filmuose nėra užkadrinio pasakotojo balso, interviu ar kitų meninių priemonių – režisierius leidžia situacijoms ar pokalbiams vystytis savaime, o prasmę kuria minimalistiniu, kruopščiu montažu.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalio žiūrovai jau galėjo išvysti ir paskutinį autoriaus darbą „Menus Plaisirs“ – Troisgros šeima“ („Menus Plaisirs – Les Troisgros“, 2023). Šį kartą retrospektyvoje bus parodyti penki ankstyvieji režisieriaus filmai. Debiutas „Titikato kvailystės“ („Titicut Follies“, 1967) nukelia į nusikaltėliams skirtą psichiatrijos ligoninę Masačusetso valstijoje. Filmas susilaukė prieštaringų vertinimų ir JAV buvo uždraustas iki pat 1991-ųjų. Benediktinų vienuolyno kasdienybę atskleidžia „Esėjas“ („Essene“, 1972), o Niujorko socialinės rūpybos sistemos darbą – „Socialinė gerovė“ („Welfare“, 1975). Filmuose „Modelis“ („Model“, 1980) ir „Aklieji“ („Blind“, 1986) nagrinėjamas kūnas kaip (ne)galios, standartų ir kontrolės objektas.












