Lietuviško autorinio kino platinimo ypatumai

 

Ilona Vitkauskaitė: Kaip atrodo įprastinė platinimo kampanija? Kuriame filmo kūrimo etape pradedama galvoti apie platinimą?

 

Marija Razgutė: Apie platinimą – galbūt ne visi sutiks – mes galvojame nuo pat pradžių. Čia kaip posakyje: ne vežimas prieš arklį, bet arklys prieš vežimą, tačiau vis tiek galvoji ir apie vežimą. Nesinori kurti filmų tik sau pačiam. Norisi dialogo su žiūrovu. Negalvoji, kaip jam įtikti, bet bandai kurti dialogą jau scenarijaus vystymo etape. Tas mūsų vidinis dialogas prasideda diskutuojant apie scenarijų.

 

Pirmieji „testiniai“ žiūrovai – žmonės, kurie skaito scenarijų: koprodiuseriai ar komandos nariai, kuriuos kalbiname dirbti kartu. Tai pirmieji žingsniai, kur pasitikrini, kaip reaguojama, kas paliečia, kas sujaudina, ko nesuprato ir kodėl, kas nepalietė, nors mums atrodė, kad tai bus svarbu.

 

Aistė Račaitytė: Atrodo, kad dabartinė kino finansavimo sistema netgi verčia pradėti galvoti kuo anksčiau. Visose paraiškų formose reikalaujama įtraukti platinimo strategijas, net jei prodiuseriai galbūt nelabai norėtų apie tai galvoti ankstyvoje stadijoje. Nežinau, kiek tai, kas parašyta, vėliau išsipildo, bet...

 

M. R.: „Verčia“ – labai tinkamas žodis. Kadangi skaitau daug paraiškų, iškart galiu pajusti, kur žmogus buvo verčiamas, o kur jis iš tikrųjų galvoja. To neįmanoma paslėpti. Gali parašyti vadovėlinį tekstą ir jį tiesiog kopijuoti bet kuriam filmui, o gali parašyti kažką gyvo.

 

Aišku, labai priklauso nuo etapo. Scenarijaus stadijoje turi viziją ir numanai, kur link viskas kryps. O besiruošiant filmavimui jau gali gana aiškiai matyti strategiją: kokios mūsų ambicijos, ko sieksime. Nes jau turi apčiuopiamą „molio gabalėlį“.

 

Živilė Pipinytė: Kaip Lietuvos auditorija apibrėžiama planavimo etape? Kokie parametrai yra svarbūs kalbant apie būsimą platinimą?

 

M. R.: Pradžioje orientuojiesi į paprasčiausius dalykus – demografiją. Ar tai bus didžiųjų miestų žiūrovas, ar filmas gali keliauti ir į regionus? Tai labai svarbu. Jeigu tai tik miestai – vienoks, jeigu su regionais – kitoks skaičius.

 

Toliau: kas yra pirminis žiūrovas? Ar didesnė dalis bus moteriška auditorija, kuri inicijuos ėjimą į kiną, ar miksas? Tam tikras scenarijus, konkretus režisierius taip pat suburia pirminę auditoriją – svarbu išsilavinimas, pajamos ir kiti sociologiniai aspektai. Galiausiai ir aktoriai pritraukia savo auditorijos ratą. Taip susidėlioji bendrą žemėlapį.

 

Tuomet iškyla datos klausimas. Išleidimo data nepaprastai svarbi. Gali filmą „nustumti nuo skardžio“, o gali filmui, kuris neturėjo didelio potencialo, atverti daugiau galimybių. Kai kuriems filmams galimybė išsilaikyti kino teatruose tris savaites reiškia, kad pradeda veikti rekomendacijos „iš lūpų į lūpas“, ir trečią savaitę rezultatai tampa geriausi. Kartais verta rinktis nelabai patrauklią datą, bet turėti ilgesnį langą iki kito lietuviško filmo premjeros. Puikus pavyzdys – Romo Zabarausko „Aktyvistas“. Režisierius pamažu, atkakliai įsuko filmą: bendravo su žiūrovais, veikė rekomendacijos, ir galutiniai rezultatai buvo tikrai neblogi.

 

I. V.: O kaip su Andriaus Blaževičiaus „Skyrybomis karo metu“? Kiek laiko jis gali išbūti kino teatruose? Ar filmo rodymo laikas priklausys nuo lankomumo?

 

M. R.: Į tai geriau atsakytų kino teatrai. Mes turime dviejų savaičių langą, ir tai yra daug. Darome viską, kas nuo mūsų priklauso.

 

A. R.: Bet juk pasirašant sutartis su kino teatrais, pavyzdžiui, „Forum Cinemas“, neužsitvirtinsi dviejų savaičių lango...

 

M. R.: Ne, tas langas visada gali keistis. Nė vienas kino teatras neduoda garantijų: jei salės tuščios, seansų mažinama. Tas dviejų savaičių langas reiškia laiką iki kito didelio lietuviško filmo pasirodymo. Lietuvos žiūrovo elgsena gana specifiška: kalbant apie lietuvišką kiną, auditorija dažnai keliauja „nuo lietuviško iki lietuviško“. Kanų laureatai ar holivudiniai filmai guli tarsi atskiruose stalčiukuose. Tačiau kartais keli geri filmai vienas po kito žiūrovus tik suaktyvina: patyręs gerą įspūdį viename filme, žiūrovas po savaitės noriai eina į kitą.

 

I. V.: Dar norėčiau grįžti prie platinimo strategijos. Kokia ji jau sukūrus filmą?

 

A. R.: Perimu darbą tuomet, kai prodiuseris atiduoda visą sklaidą Lietuvos teritorijoje į mūsų rankas. Viskas priklauso nuo to, kas jau atlikta anksčiau. Turiu patirties su filmais, kurie neturėjo tarptautinės festivalinės premjeros, ir su nemažai apkeliavusiais – pavyzdžiui, „Čiulbančia siela“ (rež. Deimantas Narkevičius). Jei filmas startavo užsienio festivalyje, jis dažniausiai jau turi tarptautinį plakatą, anonsą (treilerį), recenzijų ir komunikacinės medžiagos. Jeigu viso to nėra, pradedame nuo pagrindų: ieškome, kas sukurtų vizualinį identitetą ir anonsą, bendradarbiaujame su filmo prodiuseriais ir kūrėjais, planuojame rinkodaros strategiją, derinamės su kino teatrais ir festivaliais dėl premjeros.

 

Žiūrovai dažnai klausia: „Kodėl nepalikote filmo ilgiau, nespėjau pamatyti?“ Tačiau nei kūrėjai, nei platintojai, nei patys kino teatrai, veikiantys komerciniais principais, čia neturi stebuklingos galios. Seansų skaičių nulemia lankomumas.

 

Ž. P.: Mane asmeniškai labai erzina kita problema: kartais norimą filmą „Pasaka“ ar „Skalvija“ rodo vos kartą per savaitę, nepatogiu metu, po to – vėl po savaitės. Repertuaras ilgesniam laikui neskelbiamas, ir žiūrovas lieka paskutinėje vietoje – turi spėlioti ir taikytis.

 

A. R.: Mano akimis, pagrindinė priežastis – filmų gausa. Lietuvoje išleidžiamų filmų kiekis yra per didelis.

 

M. R.: Iškart pridurčiau ir ekranų trūkumą. Jei kino teatrai turėtų bent penkis ekranus, situacija būtų kitokia. Dabar viename ar dviejuose ekranuose tenka sutalpinti lietuviškus filmus, užsienio autorinį kiną, dar ir populiariausius filmus. Rezultatas – vienas seansas per savaitę.

 

Rasa Paukštytė: Ekranų trūksta, tačiau sales užpildo toli gražu ne kiekvienas filmas.

 

I. V.: „Skalvijos“ atveju tai ir programos sudarymo klausimas. Pavyzdžiui, dvi savaites rodoma Hou Hsiao-hsieno retrospektyva. Žinoma, retrospektyvos reikalingos ir labai gerai, kad jų yra, bet naują filmą žiūrovui tenka „medžioti“.

 

A. R.: Jei Lietuvoje turėtume kino instituciją – nacionalinę filmoteką – su nuosava rodymo struktūra, lietuviškas kinas galėtų suktis nuolat, nepriklausomai nuo komercinio repertuaro.

 

R. P.: Reikia atskirti platinimą nuo sklaidos. Platinimas kino teatruose tėra vienas segmentas. Po jo prasideda ilgesnis filmo gyvenimas. Didžiausia problema, apie kurią kalbu jau kelerius metus – mes neturime rimtų sociologinių tyrimų. Kas lanko lietuvišką kiną? Kokiems žmonėms jis reikalingas? Ar regionų žiūrovas iš tiesų skiriasi nuo sostinės publikos? Empirinė patirtis rodo, kad sostinė jau persisotinusi, o periferijoje autorinis kinas kartais sutinkamas net su didesniu dėmesiu, jei jis tinkamai pristatomas ir komunikuojamas. Trūksta atsakymų: kokios reklamos priemonės veikia? Mes nieko nežinome apie savo žiūrovus, nebent apie festivalių publiką. Auditorijos tyrimus turėtų inicijuoti Kultūros ministerija ir Lietuvos kino centras kartu su kultūros sociologais.

 

M. R.: Labai pritariu. Mano platinimo statistiniai duomenys aiškiai rodo: rinka faktiškai yra Vilnius ir Kaunas. Kiti didieji miestai – Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys – pagal skaičius jau atrodo kaip regionai. Atotrūkis didžiulis. Kaunas labai palaiko lietuvišką kiną. Pavyzdžiui, Karolio Kaupinio filmų lankomumo skaičiais Kaunas kone lenkė Vilnių. O Marijos Kavtaradze – Vilnius stipriai lenkė Kauną. Sėkmės atveju filmas sutraukia apie 30 tūkst. žiūrovų, ir du trečdaliai jų – Vilniuje bei Kaune.

 

A. R.: Bet kalbame tik apie tam tikrą filmų segmentą, nes komercinio ar dokumentinio kino skaičiai kiti.

 

R. P.: Taip pat negalime lyginti šiandienos ir 10-ojo dešimtmečio platinimo – pati visuomenė, laisvalaikio pasiūla ir pramogų įpročiai labai pasikeitė.

 

M. R.: Esminis lūžis įvyko per pandemiją: žmonės įprato filmus žiūrėti namie. Daliai žiūrovų kokybės skirtumas nebeatsveria patogumo – jei filmas rodomas kartą per savaitę nepatogiu laiku, žmogus tiesiog palaukia, kol jis pasirodys namų kino platformose („Žmonės Cinema“, „Telia“ ir kt.). Taip kino teatrai prarado dalį auditorijos.

 

I. V.: Ar skaičiai namų kino platformose džiugina kūrėjus?

 

M. R.: Tikrai nedžiugina. Vienu įsigijimu filmą pažiūri visa šeima, nors statistikoje tai neatsispindi.

 

A. R.: Po pandemijos greičio spaudimas dar labiau sustiprėjo. Žiūrovai įprato gauti greitai viską. Todėl seansas kino teatre dabar turi tapti išskirtiniu įvykiu. Daugeliui autorinių filmų tradicinės platinimo strategijos nebetinka – reikia kūrybiškumo, specialių renginių ir tikslingo auditorijos parengimo. O skirtis tarp platinimo ir sklaidos tokiu atveju nusitrina.

 

R. P.: Žinoma, bet tokie žingsniai turėtų būti skirti ne tik ypatingiems filmams, bet ir žiūroviškam arthausui. Pavyzdžiui, „Renovacija“ (rež. Gabrielė Urbonaitė), regis, toks visiems suprantamas ir priimtinas filmas. Kas atsitiko, kodėl taip mažai žiūrovų?  Ar išklijuoti plakatus ir paleisti anonsą tikrai užtenka? Tai klausimas platintojui: ar jis pajudės daugiau, negu parašyta „ChatGPT“ strategijoje? Ar nueis šiek tiek toliau?

 

M. R.: Man atrodo, kad yra baziniai dalykai: plakatas, anonsas. Jie turi tave sudominti bent jau paieškoti seansų laiko. Bet jei nesupranti plakato turinio, tai klijuok kiek nori. Turi būti ne imituojami veiksmai, o aiški strategija – koks yra tikslas ir kaip į jį einama.

 

Ž. P.: Vis galvoju apie tai, kad mažai ekranų. Pažiūrėkime, kaip yra, pavyzdžiui, Varšuvoje. Modernaus meno muziejus rūsyje įrengė kino teatrą. Atidarai tinklalapį – kasdien rodomi filmai, vyksta festivaliai, puiki salė pačiame centre. O pas mus tiek muziejų. Nacionalinė dailės galerija turi salę, bet iš esmės ji neišnaudojama repertuariniam kinui.

 

A. R.: Bandymų buvo. Šiuolaikinio meno centro salė kurį laiką veikė reguliariai. MO muziejaus kino salę bandė prižiūrėti kino teatras „Pasaka“, bet nepasiteisino. Gal žmonės tiesiog nepratę eiti į tokias sales. Bet ir muziejai nėra lankstūs: tai jie neturi darbuotojų, kurie galėtų likti iki vėlaus vakaro, tai nėra bilietų pardavimo sistemos ir t. t.

 

R. P.: Bibliotekos yra lankstesnės. Ąžuolyno biblioteka Kaune, Mažvydo, Mickevičiaus bibliotekos – pilnos salės žmonių.

 

A. R.: Labai trūksta kompetencijos regionuose. Kultūros centrai turi puikią aparatūrą, DCP rodymo galimybes, bet neturi žinių. Bijo, kad ateis vos penki žiūrovai, o jiems tai didelė gėda, todėl net nepradeda. Bet juk platintojai būtent taip ir dirba: penki čia, penki ten, ir susideda. Reikia mokymų, nes techninę bazę turime.

 

R. P.: Kai prasidėjo Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, „Skalvijoje“ irgi buvo vos keli žiūrovai. Bet per 10–15 metų užsiaugini auditoriją. Jei neugdysi, nieko neturėsi ir regionuose. Lietuvoje per mažai dėmesio skiriama sklaidai. Finansuojama kino gamyba, o sklaidos fondui tenka kovoti dėl kiekvieno euro. Kinas turi nuolat pulsuoti kultūros lauke – ne tik tada, kai pasirodo filmas ir režisierius duoda interviu. Anksčiau kiekviename laikraštyje buvo publikuojamos kino recenzijos, buvo kalbama apie kiną. Dabar ekspertai kino centre leidžia sau pasakyti: „Jūs dubliuojate kultūros leidinį, kam antra recenzija?“

 

A. R.: Skaudus klausimas ir kino edukacija, atsidūrusi ant išnykimo ribos – Kultūros tarybos išprašyta, Kino centre dar neradusi savo vietos. Nors būtent edukacija augina būsimą žiūrovą. Bet, atrodo, visą finansavimą susižers festivaliai.

 

Ž. P.: O festivaliai daro įtaką lietuviško kino sklaidai ir išleidimui?

 

M. R.: Tai irgi labai keičiasi. Paskutinių savo filmų premjeras mes rengiame nebe festivaliuose. Filmo „sveikatos“ sumetimais. Du didieji festivaliai vyksta lapkritį ir kovą: po lapkričio visi panyra į kalėdinį maratoną, o po kovo prasideda šiltasis piknikų laikas. Išleisti filmą iškart po festivalio dažnai reiškia jį numarinti. Todėl premjeras planuojame sausį, rugsėjį ar kitu tinkamu laiku, kai filmas gali turėti ilgesnį savaičių langą.

 

R. P.: O kokį poveikį turi užsienio prizai ar premjeros garsiame festivalyje?

 

M. R.: Turėjo, bet nebeturi. Tai tapo kone standartu: jei lietuviškas filmas kažką laimėjo, žiūrovui tai nebe naujiena. Paradoksalu, bet Blaževičiaus filmo plakatas „Times Square“ Niujorke padarė didesnį įspūdį nei Sandanso prizas.

 

Ž. P.: Patys festivaliai dabar tapo platinimo alternatyva. Kaip tai veikia lietuviškų filmų rodymą užsienyje?

 

M. R.: Tarptautinis pardavimų agentas pirmiausia tikrina, ar yra pirkėjas (platintojas). Jei pirkėjo nėra, filmas atiduodamas festivaliams – jie sumoka licencinį mokestį už seansus, žiūrovai pamato filmą, atsiranda recenzijų. O jei atsiranda platintojas, festivalinė premjera gali būti suderinama su filmo išleidimu kino teatruose – jie veikia sinergiškai.

 

I. V.: Marija, kaip tavo filmams sekasi užsienyje?

 

M. R.: „Kino Lorber“ su „Zeitgeist Films“ platina „Skyrybas karo metu“ Šiaurės Amerikoje, jie tai iš esmės daro tik dėl Sandanso ir dėl to tiki, kad ateis žiūrovų. Marijos Kavtaradze „Tu man nieko neprimeni“ buvo parduotas į 18–20 teritorijų. Susilaukėm daug atgarsio, diskusijų, recenzijų. Amerikiečiams Sandanso laimėjimas ir įtraukimas į Europos kino akademijos trumpąjį sąrašą yra didžiuliai kokybės ženklai. Ispanijoje filmas sukėlė dideles diskusijas apie aseksualumą, santykius, kūniškumą. Ant plakato net buvo užrašyta: „Una historia de amor sin sexo“ („Meilės istorija be sekso“). Apie filmą rašė „El Mundo“, kalbėta radijo laidose.

 

Ž. P.: O finansiniai rezultatai?

 

M. R.: Tikrai ne stebuklas. Po pandemijos platintojai moka mažesnes minimalias garantijas (MG), nes filmų perteklius milžiniškas. Bet tarptautinė sklaida ir pripažinimas buvo labai geri.

 

A. R.: Vis dėlto festivaliai – dar labai svarbus filmo gyvenimo etapas, kurio metu jis kaupia savo kultūrinį kapitalą. Lietuvoje susidūriau su požiūriu, kad užsienyje nerodytas filmas neatrodo pakankamai reikšmingas ne tik finansavimą skirstantiems ekspertams, bet ir kritikams bei žiūrovams. Festivaliai yra tapę prekės ženklais ir veikia kaip įtakingi kokybės filtrai. Kanai vis dar yra burtažodis. O ir Lietuvoje – juk nutinka, kad „Kino pavasaris“ vieną ar kitą mažą festivalinį filmą, uždėjęs savo vis labiau komerciniu tampantį prekės ženklą, parduoda plačiajai auditorijai. Garsių festivalių vardai daro poveikį, asocijuojasi su šiuolaikine kino kultūra, aukšta kultūrine verte, todėl nesutikčiau, kad jie nebeturi reikšmės.

 

M. R.: Kalbėjau apie lietuviškus festivalius ir premjeras Lietuvoje. Su tarptautiniais festivaliais yra kitaip. Festivalis yra nuostabus startas, bet sėkmė labai priklauso nuo filmo ambicijų ir potencialo kino teatruose. Jei matai, kad filmas gali surinkti nemažai žiūrovų, atidžiai renkiesi datą. O jei jauti, kad platesnė kino teatrų auditorija pati savaime neateis ir filmą labiau „išneš“ būtent festivalio žiūrovas, jo rekomendacijos „iš lūpų į lūpas“, tuomet festivalinis startas yra būtinas. Tačiau „Kino pavasaryje“ tėra viena vieta pagrindiniam lietuviškam filmui.

 

R. P.: Pastebėjau tendenciją: jei atidavus filmą platintojui patys kūrėjai ir prodiuseriai aktyviai dalyvauja platinimo procese, rezultatas būna kur kas sėkmingesnis, nei tiesiog „atidaviau ir pamiršau“.

 

I. V.: To ir norėjau paklausti. Marija, kas lemia, kad kažką platinate patys, o kažką perduodate platintojams ar reklamos agentūroms?

 

M. R.: Nedirbame šabloniškai. Kiekvienam filmui komandą ir partnerius renkame individualiai. Kartais samdome komunikacijos agentūrą, kartais – konkretų specialistą, kartais žmogų kino teatrų seansų derinimui, nes patys fiziškai nespėtume ruošdamiesi kitiems filmavimams.

 

Su Karolio Kaupinio „Badautojų nameliu“ priėmėme daug rizikingų sprendimų patys. Žinojome, kad joks išorinis platintojas su jais nebūtų sutikęs. Pavyzdžiui, su apibūdinimu, kad tai „absurdo komedija“. Svarstėme pliusus ir minusus, ir rizika pasiteisino – atvėrė duris tiems žiūrovams, kurie nebūtų atėję. Nors gavome ir kritikos, kad filmas visai ne komedija, o kupinas egzistencinio nerimo.

 

R. P.: Juokais paklausiu, kam tada reikalingi platintojai, jei prodiuseriai viską pasidaro patys?

 

M. R.: Labai reikalingi! Bet pažiūrėkime į Lietuvos platintojų sąrašą: jis baigtinis ir labai trumpas. Vieniems platintojams neįdomūs mūsų filmai, kitų darbo metodai nepatinka mums.

 

A. R.: Čia susiduriame su finansine realybe: kiek investuosi, tiek turėsi. Už 6 tūkst. eurų (kiek platinimui skiria valstybė) filmo išleidimo kampanijos nepadarysi.

 

M. R.: Kad filmas būtų pastebėtas, reikia kelių dešimčių tūkstančių eurų. Gali investuoti mažiau, bet tada visi skundžiasi, kad nematė reklamos. Beprotiškai brangi skaitmeninė reklama, ką jau kalbėti apie televiziją ar portalus.

 

I. V.: Kaip keitėsi požiūris į autorinio kino platinimą bėgant laikui?

 

A. R.: Mano akimis, lūžio taškas buvo Blaževičiaus filmas „Šventasis“ (2016). Iki tol autorinis kinas Lietuvoje neturėjo didelių ambicijų kino teatruose – išskyrus nebent Algimanto Puipos ar pavienius filmus. Po „Šventojo“ atsirado drąsos, pasitikėjimo ir ambicijų.

 

R. P.: Kino laukas kvėpuoja sutartinai: negali platinimas klestėti, jei gamyba ar edukacija merdi. Iki Lietuvos kino centro įsteigimo 2012 metais kino lauko kaip sistemos suvokimas buvo labai menkas. Atsiradus institucijai, procesas paspartėjo. Tačiau vis dar trūksta strateginio požiūrio į sklaidą ir edukaciją. Kino edukacija mokyklose apleista. Sklaidos fondas skurdus. Kinas turi būti kultūros apyvartoje nuolat.

 

A. R.: Užsienyje yra kitaip: pavyzdžiui, Nyderlanduose filmoteka „Eye Filmmuseum“ veikia kaip skėtinis tinklas kino klubams, edukacijai ir nacionaliniam kinui. Lietuvoje mes turime infrastruktūrą – renovuotus kultūros centrus su salėmis, bet trūksta centrinės politikos, valios ir noro juos įveiklinti.

 

Ž. P.: Tai mūsų biurokratijos problema. Institucijos dažnai dirba už uždarų durų, sklaidos atstovai ir asociacijos lieka nuošalyje; trūksta nuoseklumo, suvokimo, kad visi kino kultūros elementai turi būti lygiaverčiai.

 

R. P.: Kai su filmu rimtai dirbama, kai yra platinimo strategija ir žinoma, kam jis skirtas, tada daugiau mažiau jam ir pasiseka pasiekti žiūrovus. Bet man vis kyla klausimas, kaip į kino teatrus susigrąžinti žiūrovą, kuris nuo 10-ojo dešimtmečio juos apleido, – tą lietuvių inteligentiją, kuriai lietuviški autoriniai filmai ir yra skirti? Nes filmų, kurie galėtų sudominti, yra. Pavyzdžiui, „Renovacija“, „Danka“ (rež. Dovilė Gasiūnaitė), „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ (rež. Dovilė Šarutytė), „Per arti“ (rež. Austėja Urbaitė) ar dokumentiniai filmai. O žiūrovas regionuose dažnai giliau ir atviriau priima filmus nei persisotinusi sostinės publika.

 

M. R.: Žiūrovas dabar turi milžinišką kultūrinio laisvalaikio pasirinkimą: teatrai Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose lūžta nuo premjerų, o kur dar koncertai, parodos. Kad žmogus panorėtų nueiti į filmą, komunikacija turi sukurti aiškų lūkestį ir būtinybę pamatyti kūrinį dideliame ekrane. Todėl vėl grįžtame prie ekranų skaičiaus: jei kino teatras turi tik du ekranus, po dviejų savaičių filmas išstumiamas dėl naujos premjeros. Jei būtų penki ekranai, filmas galėtų augti pamažu – kas savaitę pritraukdamas naujų žiūrovų.

 

Parengė Ilona Vitkauskaitė