Viskas prasideda nuo pameistrystės

 

Esate minėjusi, kad į aktorių atrankos režisierės profesiją atėjote atsitiktinai. Kas paskatino pasirinkti būtent šią sritį?

 

Taip, gana atsitiktinai gavau pasiūlymą prisijungti prie aktorių atrankos ir labai patiko darbas su skirtingomis, įdomiomis asmenybėmis. Šiame darbe buvo ir kažkiek režisūros, pasirodė labai geras derinys – atsakomybės ir kūrybos.

 

Studijavau režisūrą LMTA, tam tikrą pagrindą turėjau, bet visko mokaisi dirbdamas. Nors apskritai, mano manymu, darbas kine prasideda nuo pameistrystės. Pradedi nuo asistento darbo ir ilgainiui tampi savo specialybės profesionalu. Mano mokytojai yra režisieriai, prodiuseriai, kolegos, aktoriai. Patirties turintys aktoriai kartais gali daug ko išmokyti.

 

Prieš porą metų prisijungiau prie ICDA – International Casting Directors Association. Labai daug naudos duoda susitikimai su aktorių atrankos režisieriais iš viso pasaulio, supranti, kad gyveni tais pačiais rūpesčiais. Klausaisi aktorių atrankos režisierės, dirbusios su didžiausiais režisieriais, ir galvoji: „O varge, ir man taip buvo.“

 

Kokių savybių reikia aktorių atrankos režisieriui? Ar čia svarbu intuicija?

 

Intuicija reikalinga, kad pajaustum žmogų. Bet svarbu ir mylėti aktorius, mėgautis bendravimu ir darbu su jais, būti atviram visokioms keistenybėms, polinkiui vėluoti, pramiegoti. Turi tai suprasti ir švelniai disciplinuoti.

 

Kas dažniausiai atkreipia dėmesį, kai aktorius ateina į atranką?

 

Kartais kai kurie aktoriai įžengia į kambarį, ir jų ego yra didesnis už kambarį. Bet šis ego dažniausiai būna parodomasis, kai žmogus jaučiasi nesaugiai. Stebiu, kaip žmonės įeina, kaip bendrauja, kaip klauso ar girdi. Ypač, kaip aš vadinu, pusiau profesionalai, kurie jau šiek tiek pasifilmavo ir labai nori vaidinti. Kartais žmogus vos pradėjus kalbėtis jau atsako: „Žinau.“ Mano nuomone, aktorius turi girdėti labai daug – ką jam sako partneris, ką sako režisierius, taip pat aktorių atrankos režisierius. Gebėjimas klausytis yra toks pat svarbus, kaip ir gebėjimas perteikti personažą.

 

Ar filmo sėkmę lemia profesionalaus aktoriaus pasirinkimas?

 

Pagrindiniam vaidmeniui – be abejonės. Neprofesionalus aš paprastai renku mažesniems vaidmenims. Nes kiekvienas žmogus gali suvaidinti personažą, bet jis dažniausiai vaidina save. Aktorius dirba, kad galėtų suvaidinti nebe save. Juk Anthony Hopkinsas nėra žmogėdra žudikas. Kartais geriau pasikviesti neprofesionalus. Pavyzdžiui, Irmos Pužauskaitės filme „9 žingsnis“ (2022) reikėjo personažo AA susirinkimuose, ir atėjo žmogus, pajutau, kalbantis iš savo patirties, tikrai buvęs tokioje situacijoje. Todėl kartais neprofesionalai būna labai natūralūs. Bet pagrindiniam vaidmeniui dažniausiai renkuosi profesionalus.

 

Paprastai darant atranką vadovaujuosi scenarijumi. Pavyzdžiui: Petras, 30 metų vyras, Ona 20 metų moteris. Būna ir fizinis aprašymas, kitos detalės. Žinau Lietuvos aktorius ir kviečiuosi, kas, mano akimis, galėtų būti Petras, Ona ar kas nors kitas. Bet Romo Zabarausko filmui „Aktyvistas“ paskelbėme atvirą atranką ir tikrai džiaugiausi atradimais. Taip nutiko su Robertu Petraičiu, jis man buvo toks netikėtas. Buvau susitikusi su juo, kai dar buvo studentas, kelis kartus buvo atėjęs į mano atrankas. Jis atsiuntė įdomų nufilmuotą bandymą, paskui pakvietėm susitikti, pasidarėm kelias scenas. Ir matei, kaip po truputį jis tampa tavo personažu.

 

Ar daug aktorių tenka bandyti vienam vaidmeniui?

 

Priklauso nuo režisieriaus. Pavyzdžiui, atvažiuoja koks nors „Holivudas“ ir nori matyti dešimtis ar šimtą kandidatų į vieną vaidmenį. Kartą parašė laišką, kad nori pamatyti daug pasirinkimų, tai ėjau per visą Baltijos regioną, per kaimynines šalis. Nes daug yra daug, bet štai kitas prancūzų režisierius pasakė: „Tu gali man ir vieną aktorių pasiūlyti, jeigu gerai pataikysi, aš būsiu laimingas.“ Kartais aš tiesiog per pirmą susitikimą pasiklausiu: „Kiek variantų nori matyti?“

 

Kas dvejus metus, atrodo, matai tą patį aktorių visuose filmuose. Ar taip yra dėl aktorių trūkumo?

 

Mano akimis, kai tie patys aktoriai pradeda „muilintis“, tai trūkumas. Šiaip suprantu aktorių atrankos režisierius, pati kartais darau tą klaidą – kviečiuosi aktorius, su kuriais man patogu, lengva, nes žinau šimtu procentų, kad jie padarys gerai. Bet kartais pagalvoji: „O kodėl? Kodėl aš visą laiką tą patį kviečiu?“ Kartais režisieriai rašo scenarijus tam tikram aktoriui. Bet galiu paklausti: „Ar tikrai nori to aktoriaus? Nes jis yra dar penkiuose filmuose, kurie išeis šiais metais.“

 

Ar skiriasi darbas su tarptautiniais ir lietuviškais projektais?

 

Yra skirtumų, pavyzdžiui, su visokiais TV serialais, kur kiekvieną sprendimą turi patvirtinti dar 20 showrunnerių, prodiuserių ir taip toliau. Todėl man labiau patinka dirbti su lietuviškais filmais, kur pakanka susitikti su režisieriumi ir peržiūrėti aktorius – mažiau skirtingų nuomonių. Tarptautiniuose projektuose daugiau žmonių, turinčių sprendimo teisę ar galutinį žodį. Yra buvę ir taip, kad režisierius pasirinko vieną aktorę, o prodiuserė pasakė: „Ne, man labiau patinka kita.“ Tokių dalykėlių pasitaiko. Tarptautiniai projektai dažniausiai slegia savo apimtimi, mase, turi labai daug ir labai greitai padaryti. Tad didžiausią malonumą man teikia darbas su lietuvių režisieriais, ypač su režisierėmis. Labai patiko dirbti su Egle Vertelyte, Irma Pužauskaite, Alante Kavaite – ieškojom jaunų aktorių, galėjome atrasti naujus talentus.

 

Dabar „Oskarų“ apdovanojimuose atsirado aktorių atrankos režisierių kategorija. Ar tai tik tarptautiniai pokyčiai, kaip ši profesija vertinama Lietuvoje?

 

Į Lietuvą nauji vėjai ateina jau paskui, kai atsiranda „Oskarų“ ar BAFTA apdovanojimuose. Airiai (IFTA), italai (David di Donatello) irgi turi aktorių atrankos režisierių nominacijas. Mes jau prieš porą metų su kolegomis bandėme kelti klausimą, kodėl „Sidabrinėse gervėse“ nėra aktorių atrankos režisieriaus kategorijos.

 

Viena aktorių atrankos režisierė per ICDA susitikimą man papasakojo tokią istoriją: „Skaitau interviu su režisieriumi, kad jis štai atrado tą ir tą aktorių, ir galvoju: ar būtum atradęs, jeigu aš jo nebūčiau tau atvedus į kambarį.“ Man irgi yra buvę lygiai tas pat.

 

Ko siekia aktorių atrankos režisierius karjeros prasme?

 

Jeigu, pavyzdžiui, atrinkčiau vaidmeniui Bradą Pittą. Būtų smagu ir „Gervė“ – ne dėl savęs, o dėl pačios profesijos įvertinimo. Nes yra toks įsivaizdavimas, kad aktorių atrankos režisierė – tai ta mergaitė, kuri paskambina aktoriui ir pasiūlo kavos. Yra toks kūrybinio indėlio nuvertinimas. Bet yra daugiau nei tai. Aktorių atrankos režisieriai paprastai žino rinką, aktorius. Režisierius turi kažkokius savo įsivaizdavimus. Bet aktorių atrankos režisierius visus pažįsta.

 

Kokie didžiausi atradimai buvo per 20 metų?

 

Robertas Petraitis turbūt įsimintiniausias dėl vienos priežasties. Kai pakviečiau jį į atranką vienam tarptautiniam projektui, jis buvo gal dar pirmo kurso studentas. Aš studijoje sakau jam: „Pradedam sceną.“ Jis stovi ir tyli. Sako: „Aš neatsimenu teksto.“ Iš streso pamiršo tekstą. Ir labai nudžiugau, kai į „Aktyvisto“ atranką atėjo toks stiprus, gilus, savitas aktorius.

 

Labai mėgstu atrasti jaunus aktorius. Nes, pavyzdžiui, Repšys, Novopolskis, Gavenonis, Kuodytė, tikrai padarys labai gerai ir yra puikūs aktoriai. Bet kartais labai džiugu pasikviesti jauną aktorių, studentą ar ką tik baigusįjį, kai pagalvoji: „Iš jo tikrai kažkas bus.“

 

O kokios atrankos sunkiausios?

 

Labai nelengva su vaikais, nes paprastai reikia peržiūrėti tikrai nemažai, kad atrastum. Kartais vaikas aplink kamerą bėga ratais, kitas tik stovi, ir matai, kad jis labai nedrąsus. Tai po truputį atsisijoja, su kuriais galėtum dirbti, kurie klauso, atlieka tavo užduotis. O tada jau darai bendras atrankas su režisieriumi. Bet man labai patinka vaikų atrankos. Nors peržiūri šimtus, bet kartais atsiranda perliukų.

 

Augantys aktoriai, atrandi ir stebi...

 

Yra tokių, pavyzdžiui, Šarūnas Zenkevičius atėjo filmuotis dar besimokydamas mokykloje. Buvo labai pareigingas, labai norėjo filmuotis. Važinėdavo iš Švenčionėlių į filmavimus Vilniuje – jei reikia, šeštą, penktą ryto. Žavėjo jo entuziazmas ir labai džiaugiuosi, kad pasirinko aktorystę ir yra puikus aktorius.

 

Laurynas Jurgelis irgi pas mane filmavosi būdamas vaikas. Jis tuo metu buvo vienoje teatro studijoje ir tikrai atrodė talentingas. Dabar smagu matyti, kad yra puikus aktorius. Įdomu tuos procesus stebėti.