Komikas, atradęs tragediją

Tai galima pastebėti dar ankstyvuosiuose jo darbuose. Filmai „Seno žmogaus galvoje“ („I huvet på en gammal gubbe“, rež. Per Åhlin, Tage Danielsson, 1968) ir „Obuolių karas“ („Äppelkriget“, rež. Tage Danielsson, 1971) dažniausiai pristatomos kaip ekscentriškos komedijos, bet jose jau girdisi temos, kurios lydės Alfredsoną visą gyvenimą: kaip absurdiškai kartais veikia socialinės sistemos, kaip nelygiai pasiskirsto galia, kaip pavienis žmogus atsimuša į struktūras, kurios jį akivaizdžiai pranoksta. Nesakyčiau, kad šiuose filmuose jau matome visą būsimąjį Alfredsoną – žanras ir tonas dar keisis. Bet klausimas, kuris jį domina, iš esmės tas pats: kokia yra takoskyra tarp to, kaip visuomenė save vaizduojasi, ir to, kaip žmonės joje realiai elgiasi.

1975-aisiais pasirodo „Kiaušinis minkštas! Kietai virta istorija“ („Ägget är löst!“, rež. Hans Alfredson), ir čia jau matyti aiškesnis lūžis. Iš pirmo žvilgsnio – vėl tipiška Alfredsono komedija, keisti personažai, absurdiškos situacijos. Tik jam pačiam pokšto savaime jau nebeužtenka. Jį labiau domina žmogus už to pokšto. Personažai, kurie filmo pradžioje atrodo tiesiog juokingi, ilgainiui įgauna svorio, kurio nesitikėjai. Ir čia, manau, atsiranda kažkas, kas vėliau taps beveik Alfredsono parašu: juokingas personažas nebūtinai yra tas, iš kurio turi būti juokiamasi. Žiūrovas dažniau kviečiamas ne juoktis iš jo, o jį suprasti. Net kai jis elgiasi kvailai ar apgailėtinai, kažkas jame lieka neabejotinai žmogiška – Alfredsonas retai leidžia mums pasislėpti už saugaus „tai tik komiškas tipažas“ sąmojo. Žiūrint šį filmą dabar, į akis krenta ne tik tai, kas jame vyksta, bet ir tai, kaip jis sumontuotas.

Kamera ir montažas Alfredsono filmuose netarnauja tik siužetui – jie patys kartais tampa jo dalimi. Rimtą sceną gali staiga nutraukti absurdiškas gestas, kompozicija minutę atrodo beveik teatrališka, o kitą – ta tvarka jau sugriauta. Tai primena „Monty Python“ komedijas, tą patį nenorą leisti žiūrovui patogiai įsitaisyti viename registre, tačiau Alfredsono keistumas kitoks: jis dažniau ne tik patiekia pokštą, bet perstato patį būdą, kaip mes žiūrime. Kalle Lindas, rašydamas apie Alfredsoną Švedijos kino instituto apžvalgoje, tam yra radęs gerą apibūdinimą – rastlös stil, neramus stilius, kuriame absurdiškoms asociacijoms leidžiama įsiterpti net rimčiausiose scenose, o vienas sumanymas gali būti be gailesčio užmirštas, kad atsirastų vietos kitam. Tai gana tiksliai nusako, ką jauti žiūrėdamas – tarsi režisieriui būtų įdomu ne tik pabaigti sceną, bet ir pasižiūrėti, kas nutiks, jeigu paskutinę sekundę ją truputį pastumsi į šoną. Ir tai suprantama, žinant, kad Alfredsonas anaiptol nebuvo tas režisierius, kuris aikštelėje medžioja vienintelį tobulą kadrą. Stellanas Skarsgårdas yra pasakojęs, kad jis buvo tikra priešingybė Kubrickui: po kelių dublių ramiai nuspręsdavo, kad užteks, o jei ko trūks – „sutvarkysim montaže“. Ši detalė daug ką paaiškina. Montažas jam nebuvo vien paskutinis gamybos etapas, kuriame surenkami jau nufilmuoti gabaliukai – ten dar galėjo gimti ritmas, netikėtas perėjimas ar visai kitokia scenos prasmė, nei buvo sumanyta aikštelėje.

Viską, ką iki tol darė, Alfredsonas suveda krūvon filme „Žmogžudystė be klastos“ („Den enfaldige mördaren“, 1982) – ir neatsitiktinai jis laikomas svarbiausiu jo, kaip režisieriaus, darbu. Filmo pamatas – paties Alfredsono romanas „Blogas žmogus“, bet svarbiau ne tai, iš kur jis kilęs, o tai, kas jame susijungia. Istorija apie protiškai atsilikusį samdinį Sveną (jį vaidina Stellanas Skarsgårdas) ir jį išnaudojantį dvarininką Hioglundą yra ne tiek pasakojimas apie vieno žmogaus blogį, kiek apie visuomenę, kuri sugeba priprasti prie žiaurumo ir jo nebepastebėti. Alfredsono pasaulyje blogis beveik niekada nepasirodo kaip kažkas išskirtinio – jis dažniausiai dedasi tradicija, autoritetu ar sveiku protu. Būtent todėl Hioglundas toks nemalonus: jis nėra monstras, tik žmogus, kuriam galia atrodo visiškai savaime suprantama, jam net nešauna į galvą ja suabejoti. Formos požiūriu „Žmogžudystė be klastos“ irgi neina lengviausiu keliu – pasakojimas prasideda beveik nuo pabaigos ir tik po to grįžta atgal. Miegančiam Svenui istoriją seka jo paties vidinis balsas, ir tas balsas skiriasi nuo to, kurį girdime jam kalbant garsiai – vienas sunkiai išspaudžiamas, kitas aiškus ir tvarkingas. Šis skirtumas yra ne vien pasakojimo technika. Per jį pajunti atstumą tarp to, ką žmogus sugeba pasakyti, ir to, ką jis iš tikrųjų jaučia. Filmo jėga slypi ne vien socialinėje kritikoje. Alfredsonas neleidžia Svenui tapti vien simboliu – kamera mus vis sugrąžina prie jo baimių, troškimų, prie labai konkretaus būdo, kuriuo jis patiria pasaulį. Būtų buvę lengva paversti jį tiesiog nekaltumo simboliu ir heroizuoti, bet Alfredsonas taip nedaro. Geriausia komedija juk irgi reikalauja, kad pirmiau įsižiūrėtum į žmogų, o tik po to iš jo juoktumeisi. Tą patį įsižiūrėjimą Alfredsonas perkelia į tragediją, tik čia jau nebe taip lengva juoktis. Filmas mažiau pasakoja apie blogį savaime, o labiau rodo, kaip greitai jis tampa kasdienybe, kai aplinkiniai prie jo pripranta.

Po tokio filmo lauktum, kad Alfredsonas grims dar giliau į tamsą. Tačiau jis vėl grįžta prie komedijos filme „P & B“ (1983) pagal Waldemaro Hammenhögo romaną „Pettersson & Bendel“. Tik komedija čia jau nebe tokia kaip anksčiau – po „Žmogžudystės be klastos“ sunku patikėti Alfredsonu, apsimetančiu, kad pasaulis tėra vieta, kur visada atsiras iš ko pasišaipyti. Šioje komedijoje jaučiasi ir kartėlis, ir tam tikras nuovargis. Todėl „P & B“ ir yra savotiškas tiltas tarp dviejų režisieriaus pusių. Humoro netrūksta, bet po juo – susidomėjimas tuo, kaip žmonės konstruoja savo tapatybę, kaip nuolat bando save išrasti iš naujo. Personažai čia lyg nesiliauja vaidinę – kuria savo legendas, savo kaukes. Kuo labiau jie stengiasi atrodyti tuo, kuo norėtų būti, tuo aiškiau matyti, koks trapus tas vaidmuo. Netikėtai filmas priartėja prie pasaulio, kuriame žmogus vis nesugeba atskirti savęs nuo vaidmens, kurį jau seniai išmoko atlikinėti – ir kuo ilgiau vaidina, tuo mažiau lieka aišku, kas po ta kauke iš viso yra likę.

1985-ųjų „Apgaulinga kaip vanduo“ („Falsk som vatten“) ir vėl visai kitoks. „Žmogžudystė be klastos“ kalba apie galią, „P & B“ – apie vaidinimą prieš kitus, o šis filmas pasakoja apie menininką, kuris pamažu praranda tikrovės pojūtį. Alfredsoną, atrodo, mažiau domina pats siužetas, o labiau – trapi riba tarp tiesos ir iliuzijos. Net pavadinimas paimtas iš Shakespeare’o „Otelo“ – užuomina į pavydą ir į tai, kaip greitai žmogaus tikrovę gali perrašyti jo paties fobijos. Šiame filme itin gerai matyti, kaip Alfredsonas moka kurti nuotaiką be didelių įvykių – įtampa čia auga iš smulkmenų: žvilgsnio, įtarimo, vaizdo, kuriuo vis mažiau pasitiki. Kai kurios scenos sąmoningai žaidžia žanru – iš ramaus kultūrinio gyvenimo netikėtai peršokama beveik į trilerį, o juodas humoras išlenda būtent ten, kur jo mažiausiai lauki. Dėl to filmas gali atrodyti šiek tiek nestabilus, net netaisyklingai sukonstruotas. Bet gal būtent tai jam ir tinka – pirmą kartą žiūrėdamas bandai suprasti, kas vyksta, o antrą – jau nebesi tikras net tuo, ką supratai pirmą kartą.

Vėlesni filmai – „Džimas ir piratas Blomas“ („Jim & Piraterna Blom“, 1987) ir „Vilko metas“ („Vargens tid“, 1988) – dažnai lieka ankstesniųjų šešėlyje, bet be jų vaizdas nebūtų visas. Pirmasis grąžina prie vaikystės, fantazijos ir netekties, antrasis – vėl prie moralės, kaltės ir smurto. Jie nėra tokie svarbūs ar pripažinti kaip „Žmogžudystė be klastos“, „P & B“ ar „Apgaulinga kaip vanduo“, bet rūpestis žmogumi juose niekur nedingsta.

Tarptautiniame kontekste Alfredsonas beveik neišvengiamai lieka Bergmano šešėlyje, ir toks palyginimas – savaime logiškas, tik ne visai teisingas. Bergmaną kamavo metafiziniai klausimai: Dievas, tikėjimas, egzistencinė vienatvė. Alfredsonui labiau rūpėjo etika – ne tiek žmogaus santykis su transcendencija, kiek žmogaus santykis su kitu žmogumi, kuris stovi šalia. Turbūt būtent todėl jo kinas ir šiandien atrodo netikėtai aktualus. Alfredsonas suprato, kad žiaurumas retai atrodo kaip žiaurumas – jis dažniausiai apsivelka padorumu, tradicija ar netgi komedija. Blogiausia, kas gali nutikti žmogui, dažnai nėra susidūrimas su akivaizdžiu monstru, o buvimas tarp žmonių, kuriems tiesiog nebešauna į galvą paklausti, ar tai, kas vyksta, yra teisinga. Bet lygiai taip pat ir gerumas Alfredsonui retai atrodo kaip herojiškas poelgis – dažniau tai tiesiog gebėjimas pastebėti šalia esantį žmogų.

Turbūt todėl Alfredsonui, nepaisant milžiniško populiarumo Švedijoje, sunku rasti vieną tikslų apibūdinimą. „Komikas“ per siaura, „režisierius“ – per bendra, „satyrikas“ nepaaiškina jo susidomėjimo žmogaus pažeidžiamumu. Jo filmai sykiu būna ir labai juokingi, ir gana nejaukūs, teatrališki ir visiškai kinematografiški, absurdiški ir konkretūs. Skaičiais jo režisūrinis palikimas nedidelis, bet tai viena įdomiausių trajektorijų visame Skandinavijos kine – ir gal net nereikia jos tvarkingai dėlioti į vieną liniją nuo komedijos prie tragedijos. Alfredsono kine tos dvi pusės niekada nebuvo taip jau atskirtos. Žiūrint jo filmus dabar, labiausiai įstringa būtent tai. Žmogus, didžiosios dalies publikos laikytas tuo, kuris priverčia juoktis, ilgainiui vis dažniau klausė, iš ko mes iš tikrųjų juokiamės. O ar dar juokiamės, kai žiūrime atidžiau – jau kitas klausimas.

Apie tai bus galima pagalvoti ne tik skaitant, bet ir sėdint kino salėje – dalinė Hanso Alfredsono retrospektyva bus rodoma šių metų „Scanoramoje“.