Gdynės temos ir mados

Jauniems lenkų režisieriams imponuoja Jonas Mekas. Ko gero, prie to bus prisidėjusi Meko retrospektyva Naujųjų horizontų festivalyje 2022 metais. Sonjos Orlewicz-Zakrzewskos debiutiniame „Exotic“ net matome Meką kalbantį apie Paris Hilton. O Maria Wider brendimo filme „Skysčiai“ („Fluidy“) skolinasi Meko dienoraštinio kino stilistiką bei toną. Nors abu filmai tikrai nėra tobuli, jie įtraukia savo energija ir pagrindinėmis veikėjomis. Ne veltui Jaśmina Polak laimėjo geriausios aktorės apdovanojimą už jaunos rašytojos, vykstančios į šokių stovyklą pajūryje, vaidmenį filme „Exotic“. Apdovanojimas geriausiai antraplanei aktorei atiteko kitai šio filmo aktorei Monikai Frajczyk. „Exotic“ – vienas labiausiai įsiminusių festivalio filmų, be didelių pretenzijų, kalbantis apie draugystę ir savęs priėmimą. Žavi pagrindinės veikėjos ir pačios režisierės atvirumas pasauliui bei domėjimasis kitais žmonėmis, gebėjimas juos parodyti skirtingose perspektyvose. To pasigendu šiuolaikiniame lietuvių kine, kur visi, regis, užsiima savianalize, kad ir kokia nuobodi ji būtų.

Sovietmetis vis dar yra milžiniška trauma (tai būdinga visam regionui), tad apie jį galima kalbėti vien juoda–balta kategorijomis ir, žinoma, įmanomas tik kankinystės naratyvas. Tai matome Maciejaus Sobieszczańskio filme „Per sieną“ („Przez ścianę“), daugelio nuostabai, laimėjusiam pagrindinį festivalio apdovanojimą: šis buvo rezervuotas Pawlikowskiui, jam teko tenkintis apdovanojimu už geriausią režisūrą. Taip pat kankinystė dominuoja atvirai propagandinėje „Dvikovoje“ („Pojedynek“, rež. Łukasz Palkowski) apie rusų bandymus indoktrinuoti Lenkijos visuomenės grietinėlę, net Karolinos Bielawskos filme „Violetta Villas“, kuriame saugumo aparatas tampa dainininkę sunaikinusios paranojos priežastimi, ar Kasios Adamik „Varno žiemoje“ („Zima pod znakiem Wrony“) apie 1981-ųjų karinę padėtį. Šiuose filmuose matome jaunus idealistus, kurie atsisako paklusti sistemos ir istorijos krumpliaračiams. Visi atsilaiko, tik Violetta Villas palūžta, ko ir galima tikėtis iš puolusios moters.

Komiškiausia yra „Dvikova“, ji laviruoja ant kempo ribos. Gaila, kūrėjai jos taip ir neperžengia. Filmo veiksmas daugiausia vyksta sovietų lageryje Kozelske, kur po invazijos į Lenkiją 1939 m. buvo kalinami daugiau nei keturi tūkstančiai karo belaisvių, daugiausia karininkai, priklausę Lenkijos inteligentijai. Tarp jų yra leitenantas Karolis Grabovskis (Jakub Gierszał), Chopino konkurso laureatas, kurio talentu ypač domisi stovyklos vadas majoras Vasilijus Zarubinas (Aidan Gillen). „Dvikova“ – tai jų požiūrių ir įsitikinimų susidūrimas. Ar NKVD pareigūnui pavyks palaužti lenkų patrioto dvasią? Žinoma, kad ne!

Akivaizdu, kad filmas orientuotas į Vakarų auditoriją, nesuprantančią elementarių istorinių faktų, tad tam pasitelkiami visa paaiškinantys pradžios ir pabaigos titrai. Rusai filme vaizduojami kaip visiški laukiniai, filmo antagonistas Zarubinas, buvęs šnipas Berlyne, šiek tiek patyręs civilizacijos. Vienintelis filme vaizduojamas „teisingas“ žydas taip pat suvokia, kad rusai – ne žmonės. Net Zarubino sūnus, praleidęs daugiau laiko su lenkais kaliniais, tampa kultūringesnis ir nustoja keiktis. Kas įdomiausia, filme taip ir neįvardijami idealai, už kuriuos pasiryžę mirti ir aukotis gražuoliai lenkų personažai. To tarsi nereikia, tai savaime suprantama. Bet, kaip yra sakęs Antonio Gramsci, viskas, kas yra savaime suprantama, tėra ideologija.

„Per sieną“ pasakoja apie dviejų stalinmečio kalinių meilės istoriją – Vieslava (Maria Dębska) ir Ježis (Jakub Gierszał) įsimyli bendraudami Morzės abėcėle. Iš esmės filmas yra apie tai, kaip jauni, taurūs ir gražūs lenkai išgyvena bet kokias kančias, o meilė nugali visus totalitarinius baisumus. Demonišką komunizmo prigimtį čia įkūnija prokurorė, ją vaidina Agnieszka Grochowska. Grėsmingas veidas, randas ant skruosto ir sadizmas akyse simbolizuoja viską, kas blogiausia sistemoje. Turiu prisipažinti, kad nesuprantu lenkų kolegų susižavėjimo šiuo filmu. Man jis pasirodė be galo pompastiškas ir patenkintas savimi – galime pamatyti daugybę neįprastų kadrų ir rakursų bei kitokių super meniškų sprendimų. Tačiau visa tai greičiau atrodo kaip maivymasis, o ne bandymas pasakyti kažką autentiško. Visgi „Per sieną“ padarė įspūdį ir festivalio žiuri su Krzysztofu Zanussi priešakyje, ir akredituotiems žurnalistams bei kritikams, savo apdovanojimą taip pat skyrusiems šiam filmui.

Łukaszas Ronduda, apdovanotas „Sidabriniais liūtais“, regis, taip pat įstrigęs savo traumose. Gdynės festivalis mėgsta Rondudą – „Visos mūsų baimės“ („Wszystkie nasze strachy“, 2021) apie menininko Danielio Rycharskio kūrybą ir gyvenimą kaime pelnė pagrindinį prizą. Naujausio filmo „Pasakyk, ką jauti“ („Powiedz mi, co czujesz“) dėmesio centre vėl menininkai, kurių prototipai – Patrykas Różyckis ir Karolina Balcer. Iš esmės filmo istorija tokia: jis ir ji susitinka, iš karto pajunta trauką ir įsimyli, tačiau meilė neįmanoma, nes jie priklauso skirtingoms socialinėms klasėms (jis kaimietis, o ji miestietė) ir jų traumos, kalbant šiuolaikiniu terapiniu žargonu, nedera. „Pasakyk, ką jauti“ dvelkia populiariąja psichologija ir kitomis prietarų formomis, geriausiu atveju laviruojančiomis ant blogo skonio ribos. Rondudai ir scenaristei Agatai Koschmieder trūksta elementaraus subtilumo. Ko vertos vien grubiai nubrėžtos priešpriešos: palaikanti mergina suteikia jėgų, o toksiški tėvai tik skaudina; kiekvienai patirčiai atviras meno pasaulis prieš nejautrią, prasigėrusią, uždarą provinciją ir t. t.

Tokiomis primityviomis priešpriešomis remiasi ir Jano Komasos „Geras berniukas“ („Dobry chłopiec“), už kurį Bartekas Bartosikas ir Naqqashas Khalidas buvo apdovanoti kaip geriausi scenaristai, britas Ansonas Boonas pelnė geriausio aktoriaus apdovanojimą, o Agnieszka Glińska – geriausios montažo režisierės. „Geras berniukas“ iš pradžių bando žaisti žanrinį žaidimą ir žiūrovą įtraukti į psichologinio trilerio pinkles, kai nelabai supranti, kas vyksta ir kuriuo personažu gali pasitikėti. Tai visai pavyksta. Tačiau filmui to neužtenka, jis nori pasakyti kažką svarbaus. O tas svarbaus yra sena gera išmintis – jeigu muša, vadinasi myli. Mat Boono veikėjas filmo pradžioje yra visiškas laukinis jaunuolis ir tik patekęs į psichopatų (filmas tuo abejoja) šeimynėlę, kuri jį įkalina, pririša prie grandinės ir imasi jo auklėjimo, pradeda elgtis padoriau ir net skaityti knygas. O jo motinos aplaidumas ir susikoncentravimas į save vaizduojamas kaip visų blogybių šaltinis. Išvadas galite pasidaryti patys.

Tačiau Komasos su britais kurtas „Geras berniukas“ parodo dar vieną tendenciją – lenkų kinas tikrai nėra periferinis, uždaras nacionalinėse ribose. Radikaliausiai tai įkūnija Pawlikowskis, pasak Miłoszo Spychalskio, niekada nebūsiantis didžiuoju lenkų nacionaliniu kūrėju, tai greičiau režisierius be tėvynės, veikiau europietis nei lenkas, bet tarsi iš kito laiko. Kalbama ne tik apie stiliaus skirtumus, priemonių repertuarą – trumpai tariant, apie poetiką. Ne tik apie dalinę priklausomybę lenkų kultūrai (nuo keturiolikos gyveno D. Britanijoje, Italijoje ir Prancūzijoje). Ir tikrai ne apie tai, kad sukūrė filmą apie vokiečius, o ne apie lenkus. Tačiau pastarasis faktas vis dėlto gana iškalbingas, ir jei jo personažai visada tam tikru būdu yra už ribų, tai ne kitaip yra ir su pačiu režisieriumi: jis mažai savas, nes nuolat žvelgia į tai, kas universalu.

Be tėvynės, namų, savo gyvenimo yra ir naujausio Pawlikowskio filmo, pasakojančio apie Thomo Manno ir jo dukters Erikos kelionę per pokario Vokietiją 1949 m., veikėjai. Aštuoniasdešimties minučių „Tėvynėje“ Pawlikowskis geba pasakyti daugiau nei daugelis režisierių visa savo filmografija. Jis nebaksnoja pirštu ir nekartoja tos pačios minties dešimtis kartų. Tai filmą padaro be galo talpų. Pawlikowskis sąmoningai neišplėtoja tam tikrų siužetinių linijų ir tezių, palieka žiūrovą su neatsakytomis klausimais, suteikia erdvės patiems nuspręsti, ar 1949 m. Mannas jau yra tik savo paties kulto saugotojas. Ar jis nesuvokia, kaip smarkiai pasikeitė pasaulis, iš kurio kilo jo literatūra, ir kad jo jau nebėra, o galbūt jis yra tas, kuris savo moraline ir intelektualine pozicija padėjo vokiečiams tapti demokratine visuomene, sugebėjusia pradėti suvedinėti sąskaitas su nacizmu. Tokia pat maniera, pavyzdžiui, paskutinėje scenoje Hannso Zischlerio Mannas ir tiesiog nuostabi Sandros Hüller Erika klausosi vargonų muzikos apleistame, didingame dvare. Mannas pradeda verkti. Šis verksmas gali būti tiek žmogaus, suvokiančio savo paties bankrotą, tiek tėvo, netekusio sūnaus, nevilties šauksmas, bet taip pat ir gedulo pradžia, būtina tam, kad galėtų prasidėti gijimas – ne tik Mannų šeimai, bet ir pokario vokiečiams ar visai Europai. „Tėvynė“ – vienas iš tų retų kūrinių, kurie įrodo, kad kinas nėra tik gražiai nufilmuoti kadrai, bet dar gali pasakyti kažką prasmingo ir net sujaudinti.

Pagrindiniame konkurse taip pat buvo galima pamatyti įdomių moterų, kurios bando suprasti save ir ieško vietos pasaulyje, portretų. Arba bent jau bandymų tokius kurti (pvz., už geriausią debiutą apdovanotų Elizos Godlewskos ir Alano Ruczyńskio „Laisva moteris“, „Kobieta stanu wolnego“). Tačiau tai, ką scenaristė Małgorzata Gospodarek ir režisierė Karolina Bielawska padarė iš vienos įdomiausių lenkų populiariosios kultūros personų Violettos Villas, yra arti nusikaltimo. Pirmiausia filmas turėtų vadintis „Krzysztofas Villas“, nes būtent sūnaus akimis matome Violettą. Šis žvilgsnis smerkiantis ir moralizuojantis, akivaizdu, kad Krzysztofui Gospodarekui (jis yra filmo konsultantas ir prodiuseris, o jo žmona Małgorzata kartu su Bielawska kūrė scenarijų) iki šiol sunku suvirškinti tai, kad motina norėjo karjeros, turėjo visokio plauko meilužių, o sūnui skyrė nepakankamai dėmesio. Manau, visiems būtų naudingiau, jei Gospodarekas tai aptarinėtų su psichoterapeutu, o ne suvedinėtų sąskaitas kine. Tai galima taikyti ne tik „Violettai Villas“.