Mokytoja (Učitelka)

Čekų režisierius Janas Hřebejkas filme „Mokytoja“ (2017) pasitelkdamas tragikomedijos žanrą kuria žaismingą komunistinės visuomenės satyrą. Iš pirmo žvilgsnio komiška istorija pasakoja apie mokytoją Mariją Drazdechovą (Zuzana Mauréry), kuri siekdama savanaudiškų tikslų ima manipuliuoti savo mokiniais ir jų tėvais. Tikrus įvykius vaizduojantis pasakojimas persmelktas subtilios ironijos: mainais į gerus vaikų pažymius tėvai „atsidėkoja“ mokytojai paslaugomis, dovanomis ar net namų ruošos darbu mokytojos namuose. Mokytojai Drazdechovai pavyksta išsaugoti autoritetą prisidengiant savo statusu, mat ji – komunistų kuopelės pirmininkė, jos prašymai tėvams skamba veikiau kaip įsakymai. Svarbiausias konfliktas bręsta tarp mokytojos ir tėvų, nepasiduodančių šantažui, o aukomis tampantys jų vaikai patiria spaudimą ne tik iš Drazdechovos ar bendraklasių, bet ir iš tėvų, skatinančių pasiduoti arba nepasiduoti mokytojos diktuojamoms taisyklėms. Galiausiai mokytojos primestas galios ir baimės žaidimas priverčia tėvus prabilti apie mokykloje vykstantį šantažą. Vienos klasės mokinių, jų tėvų ir mokytojos santykiai vaizduoja ne tik visos Čekoslovakijos, bet ir visos tuometinės komunistinės sistemos socialinę ir politinę atmosferą.

Paprastai, susiduriant skirtingoms kartoms, susiduriama su skirtingais požiūriais, tačiau Janas Hřebejkas plėtoja keliasluoksnius konfliktus: tėvų ir mokytojos, vaikų ir mokytojos, tėvų ir vaikų. Ir vaikai, ir tėvai tampa įrankiais – tiek perduodant mokytojos prašymus ar „baudžiant“ tėvus, kai išsiliejama ant mokinių, tiek atstovaujant tėvų požiūriui. Paraleliai rodomus vaikų santykius su mokytoja ir tėvų susirinkimą jungia ore tvyranti tyla, nežadanti permainų, o prasižiojęs gali tik pabloginti savo situaciją. Vaikai nedrįsta pasakyti, jog mokytoja elgiasi neteisingai, lygiai kaip ir dauguma tėvų nedrįsta prisipažinti, jog pasiduoda mokytojos manipuliacijai ir už savo vaikų pažymius „moka“ kuo tik prašomi, nes ir vieni, ir kiti bijo būti nubausti.

Balansuodamas tarp komizmo, satyros ir tragizmo, režisierius kuria ne tik naujas, pro filmo paviršių prasiskverbiančias prasmes, bet ir pasitikėjimu grįstą santykį su žiūrovu. Nors sovietmečio estetika filme akivaizdžiai stilizuota, svarbiausios konfliktinės scenos ir personažų dialogai lieka nenudailinti, žiūrovui leidžiama priartėti prie personažų. Tam pasitarnauja ir aktorių natūralumas, grubūs, „nešvarūs“ kadrai ir kameros judesiai. Galbūt į istoriją norisi „įsitverti“ (ir režisierius tai leidžia) intuityviai, nes stilizuotas Čekoslovakijos sovietmetis primena dar visai neseniai buvusį laiką. Buitiškoje, o tiksliau, natūralioje, atpažįstamoje erdvėje veiksmas vyksta tarsi savaime.

Kita vertus, siekiant išlaikyti žiūrovo dėmesį, kai kuriais atvejais kiek dirbtinokai kuriama įtampa ir dramatizmas. Režisierius pasirenka įmantrią pasakojimo formą, pasakoja istoriją retrospektyviai, tarsi savotišką detektyvą, kurį narpliojant ima aiškėti pagrindiniai siužeto motyvai. Filme esama dviejų siužeto linijų, kai antroji nuolatos užbėga pirmai už akių: vyksta tėvų susirinkimas, kuriame svarstoma tai, kas jau įvyko, nors žiūrovui tai dar nežinoma. Toks pasakojimo būdas atrodo kiek perteklinis, nes nenuosekliai besiklostantys įvykiai neleidžia žiūrovui įsitraukti į istoriją ir ją išgyventi. Žiūrovas gali tapti įvykių liudininku, teisėju, bet ne dalyviu. Atstumas, kurį pasiūlo režisierius, jaučiamas nuo pat pirmų kadrų, tačiau šio žaidimo taisykles perprasti reikia pačiam, o tai užtrunka. Vis dėlto galbūt šią detektyvo formą režisierius pasirinko siekdamas dar labiau sustiprinti tos absurdiškos tikrovės, kurioje gyveno mūsų tėvai, įspūdį. Bratislavos priemiesčio mokyklos istoriją išdidinant iki sunkaus nusikaltimo pasiekiamas dvigubas efektas – viena vertus, šaržuojamas situacijos absurdiškumas, kita vertus, apnuoginama būtent tai, kas buvo persmelkę visą tuometinę tikrovę: korupcija, grasinimai, šnipinėjimas, susidorojimas ir t. t. Perdėm dramatiška filmo muzika taip pat prisideda prie bendros absurdo nuotaikos, tačiau pasitelkiant tokias stipraus poveikio priemones vis dėlto kyla pavojus nuslysti į paviršinį komiškumą, filmą žiūrovui pasiūlyti tik kaip juodąją komediją, aplenkiant jos tragizmą. Būtų neteisinga šį filmą vertinti tik kaip sovietmečio parodiją, – moralės ribų, pasirinkimo, išlikimo žmogumi galia ir baime grindžiamoje visuomenėje klausimai išlieka universalūs. Janas Hřebejkas į sovietmetį žvelgia per komiškumo prizmę, bet šio juoko aidas sugrąžina skaudžios tikrovės kartumą.