Lemtinga pagunda (The Beguiled)

Vienas lemtingas susitikimas JAV Pilietinio karo metu Misisipėje, režisuotas estetės iš prigimties, šiemet Kanuose už geriausią režisūrą apdovanotos Sofios Coppolos, turėtų kelti šelmišką pasitenkinimą kiekvienai žiūrovei. Ne tik dėl idiliškos estetikos, lengvos ironijos atkuriant ekstravagantišką epochos etiketą ir gerai pažįstamų aktorių, bet labiausiai dėl taiklių sąmojų ir skvarbaus žvilgsnio į vyrų ir moterų prigimtį.

Sofios Coppolos filmai, pasiklydę tarp amerikietiškosios ir europietiškosios kino tradicijos, atranda santykį su plačiąja publika dėl savo įtraukiančio pasakojimo, todėl galima sakyti, jog ji yra viena populiariausių šiuolaikinio kino režisierių, gvildenančių moterų problemas.

Filme „Lemtinga pagunda“ po vangiais kameros judesiais, švelnia spalvų palete bei ritualizuota kasdienybe slepiasi ilgai tramdytos aukštuomenės panelių pensiono mokytojų ir mokinių emocijos, kurios netrukus prasiverš visa jėga. Patriarchalinis pasaulis subliūkšta iškart, kai iš jo dingsta centras – vyras. Ilgainiui atsiranda nauji centrai – tikyba, savišvieta ir kitoks savęs tobulinimas, bet jie gana trapūs, nes pasirodo galantiškas džentelmenas. Sužeistas Makbernis atsiduoda vyro pasiilgusių damų malonei. Tačiau tarp jų palengva įsiplieskia seksualinės psichozės, visos jos nori ištrūkti iš kalėjimu tapusios vilos, o Makbernis, reprezentuojantis pasaulį už vilos ribų, joms yra ne tik geismo objektas, bet ir tiltas į išorės pasaulį. Tačiau situacija, kuri galėtų tapti komedijos pagrindu, Coppolos rankose virsta subtilia satyra.

Kapralo Makbernio vyriškumas – kūnas ir manieros – iš karto patraukia filmo herojų žvilgsnį. Tačiau Makbernis, nors aplink jį ir sukasi veiksmas, yra labiau simbolis nei pilnavertis veikėjas. Coppola pasistengė jį deheroizuoti – jis ne JAV Pilietinio karo didvyris, o dezertyras. Supratęs, kad panelių, iš kurių viena jį sužeistą rado miške, palankumas yra vienintelis šansas likti gyvam, jis stengiasi pelnyti visų simpatiją. Kol moterys ir mergaitės neriasi iš kailio, kad pabendrautų, sužavėtų, kitaip tariant, pačiupinėtų ir laimėtų savo geismo objektą, Makbernis stengiasi, kad nė vienos lūkesčiai nebūtų apvilti. O žiūrovas negali apsispręsti, kuriai iš kovojančiųjų simpatizuoja: guviai mergaitei Eimi, kuri kapralą rado miške ir myli tyriausia meile, ant suaugusiųjų pasaulio slenksčio stovinčiai Elis (Elle Fanning), trykštančiai seksualumu ir nekantraujančiai prarasti nekaltybę, mokyklos direktorei Martai (Nicole Kidman), kurios akyse matyti, kad iš gyvenimo ji tikėjosi daugiau, nei skyrė likimas, vienišai Kirsten Dunst vaidinamai mokytojai. Iš pradžių Makbernis kelia gailestį, tačiau sunkiai nuspėjama pabaiga ne vieną žiūrovę pradžiugins.

Panelės Martos mokykla yra tradicinio moters įvaizdžio, funkcijos ir savivokos lopšys, kur jaunos merginos mokosi tenkinti vyro poreikius. Tačiau Nicole Kidman nekarikatūrina savo vaidinamos uolios puritonės, atvirkščiai, jos vertybės atrodo kaip priimtinas ir, turint omenyje epochos kontekstą, racionalus pasirinkimas. Skoninga pusiausvyra tarp laiko ir jo problemų bei ironiškos kritikos yra Coppolos režisuojamo kino stiprybė.

Coppola atidi kostiumui, todėl jos herojės nepanašios į sukarikatūrintas provinciales, kaip Dono Siegelo to paties pavadinimo romano ekranizacijoje (1971), bet šiuolaikiniam žiūrovui įdomios ir patrauklios. Kita vertus, moterų kino kontekste gėlėtų raštų ir rausvų atspalvių nebijanti, tradicinį moteriškumą išaukštinanti Coppola gali pasirodyti nesolidari. Tačiau supranti, kad jos filmai yra nuoširdi duoklė moters savitumui, jausmingumui, ir akivaizdu, kad juose tikrai netrūksta ironiško žvilgsnio į priešingą lytį.

Sofios Coppolos filmuose moteriškumas išreiškiamas ne tik blizgučiais ir nėriniais, bet ir nevienaplaniais moterų portretais. Nuobodulys, melancholija, nerimas ir neviltis – ne tik „Lemtingoje pagundoje“, bet ir kituose Coppolos filmuose ryškūs emociniai motyvai, kuriuos išgyvena jos sukurtos herojės. Jausminį pasaulį režisierė kruopščiai konstruoja kinematografiniais sprendimais, nebijodama užtęsti laiko, leisti įvairioms mizanscenos detalėms palengva nulipdyti vidinius herojų pasaulius.

Thomaso P. Cullinano romaną Sofia Coppola naudoja selektyviai ir kuria dialogą su Dono Siegelo versija (Makbernį vaidino to meto vyriškumo etalonas Clintas Eastwoodas). Ir romane, ir Siegelo ekranizacijoje ryški Pietų ir Šiaurės valstijų vertybių sankirta, o Coppolos interpretacijoje tik trumpai užsimenama, kad vergai jau pabėgo. Politinis ir istorinis kontekstas jai apskritai mažiau svarbūs nei individualūs troškimai. Siegelo ekranizacijoje buvo ir daugiau istoriją bei herojus dramatizuojančių detalių: vizualizuotos seksualinės fantazijos, užuominos į incestą, pedofiliją, jame netrūko didaktikos vertinant kariaujančias puses, tačiau akivaizdu, kad Coppola siekė išvalyti istoriją nuo pašalinių linijų ir papasakoti savąją – ne apie vyrus, o apie moteris, kai svarbiausia varomoji jėga yra jos pačios ir jų energija. Filmo pabaigoje Coppolos herojės nesigaili ir nesiteisina, jos lieka savarankiškos ir atsakingos už savo veiksmus.