Kelrodžių beieškant
Toronto kino festivalis
Toronto kino festivalis
TIFF ilgai neturėjo daugeliui festivalių svarbiausios programos dalies – konkurso, todėl pasirinkti filmus nėra taip lengva. Šimtai filmų, išbarstyti po „Gala“, „Atradimų“, „Šiuolaikinio pasaulio kino“ ir „Specialiųjų seansų“ programas, sudaro labai eklektišką visumą, ne kartą kritikuotą tarptautinės kino bendruomenės. Šiais metais TIFF sumažino programą penktadaliu, bet vis tiek išlieka kino monstru. Neabejotinai, tai stipriausias už Atlanto vykstantis kino festivalis, nors sunku apsispręsti, kur vykti, nes nemažai filmų beveik tuo pat metu rodoma ir Venecijoje.
Iš tos filmų gausos įsiminė Samuelio Maozo, su savo pirmuoju ilgametražiu filmu „Libanas“ („Lebanon“, 2009) laimėjusiu Venecijos „Auksinį liūtą“, naujasis darbas „Fokstrotas“, papiktinęs Izraelio kultūros ministrę Miri Regev. Pamačiusi filmą, ji viešai pareiškė, kad nesididžiuoja filmo sėkme (Didžiuoju žiuri prizu), nes neva kritikuojama Izraelio kariuomenė. Jos pasipiktinimas, be abejonės, sukėlė dar didesnį susidomėjimą „Fokstrotu“. Filmas kupinas šiuolaikiniam Izraelio kinui būdingo cinizmo ir ironijos. Jis prasideda tragiška žinia apie didvyrišką jaunuolio žūtį tarnybos metu. Iš pradžių filmas pasakoja apie gedinčius tėvus, susidūrusius su kariuomenės biurokratija, o vėliau nukelia ir į įvykio vietą, kur siužetas apsisuka dar kelis kartus. Samuelis Maozas yra aršus savo šalies kritikas, tačiau taip pat ir didelis estetas. Todėl jo nelengvo turinio filmas teikia peno ir protui, ir jausmams.
Įsiminė ir daugiasluoksnes visuomenės problemas gan populiariai, tačiau neerzinančiai perteikęs Ziado Doueiri filmas „Įžeidimas“ („L’insulte“), oficialus Libano kandidatas į „Oskarą“. Siužetas apie neišsprendžiamą Libano krikščionio ir palestiniečio ginčą, kuris ilgainiui perauga į nacionalinį konfliktą, apnuogina visuomenės religinį ir socialinį susiskaldymą. Po premjeros Venecijoje grįžęs į Beirutą, režisierius buvo sulaikytas. Akivaizdu, Artimųjų Rytų valdantieji nemėgsta kino, kritikuojančio esamą padėtį.
Sąlyginai naujoje TIFF programoje „Platforma“, vertinamoje tarptautinio žiuri, geriausiu pripažintas taip pat filmas iš Venecijos – Warwicko Thorntono „Puiki šalis“ („Sweet Country“), nukeliantis į tamsius Australijos laikus. Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje aborigenas gindamasis nušauna baltaodį ir akimirksniu tampa visuotinai medžiojamu nusikaltėliu. Ir šiandien aktuali situacija skatina kalbėti ne tik apie vergovės istoriją, bet ir apie esminę žmogaus teisę į orumą. Tikrų įvykių įkvėptą epinį pasakojimą pabrėžia įspūdingos dykumos panoramos bei sodri, meistriška kino kalba (Thorntonas yra ir filmo operatorius).
Iš „Platformos“ programos įsiminė ir brito Michaelo Pearce’o debiutas „Žvėris“ („Beast“). Režisierius nebijo dar kartą pasakoti jau ne kartą girdėtą istoriją apie kaimynystėje gyvenantį žudiką maniaką, nes tvirtai žino, kuriuos žiūrovų pojūčius nori pažadinti, kokius moralinius klausimus kelti ir kokiu stiliumi apie tai kalbėti. Nors siužetas nuspėjamas, „Žvėris“ iki pat pabaigos sugeba manipuliuoti žiūrovų baimėmis ir simpatijomis pagrindiniams herojams, filmo trūkumų galima net nepaisyti. Dėmesį atkreipė ir filmas iš Maroko „Razzia“ (rež. Nabil Ayouch). Fragmentuotai pasakojama apie Kasablankos žmonių gyvenimą po Arabų pavasario. Skirtingos viltys, siekiai ir likimai šiame kiek eklektiškame filme kuria vieną melancholišką portretą, kurį pabrėžia visą filmą skambanti muzikinė Michaelo Curtizo filmo „Kasablanka“ (1942) tema.
Nesižaviu kostiuminėmis dramomis, bet austrų režisierės Barbaros Albert „Panelė Paradis“ („Mademoiselle Paradis“) pasirodė be galo modernus ir gyvas filmas. Tai žvilgsnis į trumpą garsios XVII a. pianistės Marios Theresios von Paradis gyvenimo atkarpą, kai jos talentas ir karjera pakibo ant plauko, nes atsirado gydytojas, žadantis sugrąžinti jaunai moteriai regą. Merginai tenka rinktis tarp vilties praregėti ir savo talento, kuris tuometinėje visuomenėje buvo vienintelis aklos moters išsigelbėjimas ir vertė. Filme išryškėja klasių ir lyčių kova, kuri Albert domino kur kas labiau nei Paradis biografija. O pagrindinę heroję vaidinanti Maria Dragus daro stebuklus.
„Ką žmonės pasakys“ („Hva vil folk si“) režisierė Iram Haq imasi vienos populiariausių šiuolaikinio kino temų – fundamentalizmo. Filmo herojė, šešiolikmetė Niša, gimusi pakistaniečių imigrantų šeimoje Norvegijoje, stengiasi ne tik pateisinti tėvų lūkesčius, bet ir pritapti prie vietinių bendraamžių. Tačiau kai vakarietiškas merginos elgesys ima prieštarauti šeimos garbės sampratai, tėvas dukrą nori pamokyti taip, kad jai niekada nekiltų pagunda vėl „nusidėti“. Prasideda ilgas ir žiaurus merginos kelias kovojant už savo teisę gyventi taip, kaip ji pati pasirinko. Nors tai gana vienpusiškas, stereotipais grįstas filmas, ryškus stilius, stiprus pagrindinės herojės personažas, išlaikomas intensyvus filmo ritmas daro jį emociškai paveikų.
„Platformos“ konkurse buvo rodyta ir Lietuvos ekranus netrukus pasieksianti britų satyra „Stalino mirtis“ („The Death of Stalin“, rež. Armando Iannucci) apie suirutę, kilusią šalyje po šio įvykio. Žvilgsnis iš šalies primena, kad humoras gali išlaisvinti iš praeities traumų.
Wimas Wendersas jau kurį laiką demonstruoja savo negalią vaidybiniame kine. Pretenzingai skambančiame filme „Nugrimzdimas“ („Submergence“) pasirenkami populiarūs kontekstai: ISIS, globalioji ekologija, kad paįvairintų neįmanomos dviejų jaunų herojų meilės foną, tačiau režisieriaus ezoteriniai siekiai tiesiog „neveikia“, ir žiūrovai ne vienoje vietoje kikeno iš nevilties.
Net ne kikenti, o susigūžti norėjosi ir per garsaus danų režisieriaus, „Oskaro“ laureato Bille’s Augusto filmą „55 laiptai“ („55 Steps“). Režisierius – didis humanistas, nusprendęs į ekraną perkelti žmonių teisėms svarbius istorinius momentus. Eleonoros Ris ir jai padedančios teisininkės Koletės kova už psichikos ligonių teisę į orų gyvenimą virto banalybių kratiniu, kurį lengva sekti, bet kuriuo sunku patikėti. Filme pigus sentimentalumas pakeičia tikras emocijas ir peržengiamos etikos ribos, siekiant autentiškai perteikti negalią.
Užtat italai broliai Taviani priminė jau retai matomą kino kalbą savo naujajame filme „Vaivorykštė“ („Una questione privata“), kurio veiksmas iš dalies vyksta Antrojo pasaulinio karo metais. Rūkuose paskendę partizanų ir fašistinės valdžios susirėmimai pinami su pagrindinio herojaus Miltono prisiminimuose išgyvenama meilės trikampio istorija, kurios centre – gražioji Fulvia. Šviesos ir jausmų pilni prieškario prisiminimai ir realus veiksmas primena, kaip arti gal būti idilė ir kraupiausia tragedija.
„Super didelis aš 2: šventasis viščiukas“ („Super Size Me 2: Holy Chicken“) – tai antroji skandalingo dokumentinio filmo dalis, kuri, nors iki koktumo manipuliatyvi, vertingesnė už pirmąją. Šį kartą režisierius aktyvistas Morganas Spurlockas laužo mitus apie „sveiką“ maistą ir džiugiai triumfuodamas atskleidžia, kas slypi už produktų, besipuikuojančių „eko“, „bio“, „free-range“ etiketėmis.
Nors TIFF vyksta iškart po Teluridės kino festivalio, kur dažniausiai išryškėja visi svariausi kandidatai į „Oskarą“, Toronte irgi įdomu stebėti per visą festivalio bendruomenę nuvilnijantį šurmulį apie svarbiausią festivalio filmą. Kurį laiką nugirstuose pokalbiuose dominavo filmo „Boružėlė“ („Lady Bird“, rež. Greta Gerwig) pavadinimas. Energingas ir kartu melancholiškas charizmatiškos merginos portretas priminė Richardo Linklaterio „Vaikystę“, tačiau kai kurie šurmuliai greitai ir nurimsta.
Apie Lucos Guadagnino „Pašauk mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“) girdžiu teigiamus atsiliepimus dar nuo Sandanso, o Toronte įsitikinau, kad apie šį filmą kalbama ne veltui. Tai neabejotinai vienas labiausiai jaudinančių pastarųjų metų filmų apie pirmąją meilę. Jame radau tai, ko pasiilgstu, – ritmą, kuriuo gyvenome dar visai neseniai, prieš atsirandant internetui. „Pašauk mane savo vardu“ yra senamadiškas gerąja prasme. Režisierius sąmoningai kuria nostalgiją dar neseniems laikams, nebijo vizualizuoti jausmų. Tai filmas apie užgimusią aistrą tarp septyniolikmečio Elijo ir vasarą jo tėvo asistentu padirbti atvykusio jaunuolio. Režisierius kuria jutiminį, taktilinį kiną, kuriame žiūrovas jaučia ne tik vasaros karštį Lombardijoje, bet ir aistros apimtų herojų kūnų virpesius.
Nors man labai patinka Čilės režisierius Sebastiánas Lelio, jo paskutinis filmas „Nepaklusnumas“ („Disobedience“) pasirodė sukurtas paskubomis. Pasirinktas laisvės (Rachel Weisz vaidinama nuo religingos šeimos pabėgusi ir Niujorke save atradusi menininkė) ir suvaržymo (homoseksuali žydė, savo orientaciją maskuojanti ortodoksiška santuoka, – Rachel McAdams) konfliktas filmui žada tematiškai ir vizualiai patrauklią medžiagą, tačiau apsiriboja paviršutinišku situacijos nupasakojimu, nevengiama didaktinių banalybių ir folklorizmo vaizduojant žydų ortodoksų bendruomenę.
Juodojoje ispanų komedijoje apie literatūrą ir pavydą „Įkvėpimas“ („El autor“, rež. Manuel Martín Cuenca) pagrindinis herojus pasiduoda kraštutinumams, manydamas, jog idėjų kūrybai galima pasisemti tik iš realybės. O kuo ji bus įvairesnė, tuo geriau jam seksis rašyti, tad kai jo kasdienybėje ima stigti įkvėpimą stimuliuojančių detalių, jis nusprendžia ją keisti.
Per dešimt dienų pamatytos daugiau nei kelios dešimtys filmų pasirodė menkos viso Toronto kino festivalio programos kontekste. Buvo nemažai prastų pasirinkimų, neišsipildžiusių lūkesčių, bet tarp jų ir netikėtai sužibusių įsimintinų filmų. Tokio dydžio festivalyje svarbu nenuilsti ir toliau ieškoti gelbstinčių kelrodžių.
