Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049 (Blade Runner 2049)

Distopijos ir androidai žydromis akimis

„Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ patiria nesėkmę kino teatruose, kaip ir jo pirmtakas Ridley’o Scotto „Likvidatorius“ (tokiu pavadinimu filmas buvo rodytas Lietuvoje). Pasigirsta net panašios kritikos, esą režisierius labiau domisi stiliumi ir vizualiniais sprendimais nei turiniu. Ar tai reiškia, kad istorija kartojasi ir kanadietis Denis Villeneuve’as sukūrė filmą, kuriam galima pranašauti tapsiant savo žanro klasika? Abejočiau, neatrodo, kad Villeneuve’o filme tiek temų, tiek vizualiniu požiūriu pasakyta kas nors nauja, ko nebūtų padaręs jau Ridley Scottas. Nors tikrai negalima sakyti, kad „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ aklai seka pirmtaku. Villeneuve’as – susiformavęs režisierius, turintis savo temų, estetinių priemonių arsenalą, stiliaus pojūtį ir apskritai požiūrį į kiną, tad ir šiuo atveju jis išlaiko sau būdingą braižą.

Filmo veiksmas prasideda praėjus trisdešimčiai metų po „Likvidatoriaus“ įvykių, kai Harrisono Fordo vaidinamas Dekardas atsisakė gaudyti androidus (vadinamus replikantais) ir, maža to, vieną iš jų – gražuolę Reičel (Sean Young) – įsimylėjo. 2049-aisiais Dekardo pėdomis seka (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis) karininkas K (Ryan Gosling), „atstatydinantis“ senąją, žmonėms nepaklusnių replikantų laidą. Tyrimo metu jis sužino paslaptį, susijusią su rastu moters skeletu, kuris turi serijinį numerį, bet buvo pažeistas gimdymo metu, t.y. replikantė susilaukė kūdikio, kas turėtų būti neįmanoma. Atradimas gali suardyti visą dominuojančią socialinę tvarką bei įplieksti karą tarp žmonių ir replikantų. K pavesta surasti mįslingomis aplinkybėmis gimusį vaiką bei sunaikinti bet kokius įkalčius, susijusius su šia istorija. Negana to, K tenka spręsti ir asmenines problemas, susijusias su jo paties kilme.

„Bėgančiame skustuvo ašmenimis 2049“ tęsiami pirmtako temų, vizualiniai, garsiniai motyvai, o filmo pabaigoje pasirodo ir pats Harrisono Fordo Dekardas. Kaip ir pastarasis, K išgyvena egzistencinę tapatybės krizę, jis abejoja savo darbu, tikslais, o galiausiai ir tuo, kas yra. Toliau keliami klausimai apie atmintį ir humanizmo esmę: kaip atmintis formuoja mūsų praeitį ir dabartį, mus „užprogramuoja“? Ar gali operacinė sistema „užsiauginti“ sielą? Tačiau apie viską kalbama kur kas santūriau, Villeneuve’o filme esama net humoro apraiškų. Pavyzdžiui, intymios scenos metu K mergina – holograma Džoi (Ana de Armas) – sustingsta, nes gautas balso pranešimas; įeidama į kambarį replikantė Luv (Sylvia Hoeks) įjungia šviesą, sakydama, kad čia per tamsu, – tai galima traktuoti kaip ironišką filmo estetikos komentarą.

Scotto filmas skendėjo tamsoje, tirštoje urbanistinėje erdvėje, Villeneuve’o filme atvirkščiai – viskas yra kone balta arba pilkšva, lavono spalvos, kartojasi sodrios oranžinės, žėrinčio gintaro spalvos motyvas. O gyvenimo užgrūdintą atskalūną Dekardą keičia santūrus, net kiek feminizuotas replikantas žydromis akimis – Ryanas Goslingas (tai rodo, kaip keičiasi „kieto vyruko“ įvaizdis populiariajame kine). Abu filmai pasižymi siužeto lakoniškumu, tačiau „Likvidatorius“ – sodrus savo temomis ir personažais, visi jie, net antraplaniai, ryškūs ir įsimenantys. Scotto filmas įsirėžia į atmintį (žinoma, negalima atmesti ir įtakų, kurias daro filmo statusas) tiek dėl futuristinių Babelio miesto, skrodžiamo neoninės šviesos ir purvino lietaus, vaizdų, postmodernistinių manevrų, tiek, pavyzdžiui, dėl Rutgerio Hauerio įkūnyto „antžmogio“ Rojaus maišto prieš socialinę tvarką, nulėmusią jo egzistenciją. O „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“, daugiausia dėmesio skiriantis Ryano Goslingo personažo tapatybės labirintams ir dvasiniams klausimams, – tarsi išretinta Scotto filmo versija: nebelieka idėjų kompleksiškumo, moralinio dviprasmiškumo, kuriuo pasižymėjo ankstesniojo filmo personažai, pastišo, postmodernistinio maišto energijos, intriguojančio neaiškumo, kur kas labiau susilpnėjusi ir politinė filmo ištarmė.

Kaip ir kitų Villeneuve’o filmų, „Bėgančio skustuvo ašmenimis 2049“ estetika nepriekaištinga (operatorius Rogeris Deakinsas), čia galima grožėtis kone kiekvienos mizanscenos precizika. Kas kita pasakytina apie istoriją, kuri Villeneuve’o filmuose dažniausiai „šlubuoja“, o ir su vadinamuoju antru dugnu režisieriui sekasi sunkiau. Tačiau Villeneuve’as puikiai moka kurti atmosferą, nors jo filmų siužetas gali būti net ir labai (melo)dramatiškas, – tereikia prisiminti jo „Moterį, kuri dainuoja“, „Kalinius“ ar „Sicario: narkotikų kelią“. Po šių filmų atmintyje išlieka atmosfera, paskiros atmosferinės scenos, kurios gali būti visiškai nereikšmingos naratyvui, siužetui, o veikiau yra personažų vidinių išgyvenimų peizažas. Villeneuve’as neabejotinai yra kino estetas, laužantis žanrinio kino taisykles bei klišes ir tai puikiai įrodantis filmu „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“. Bet kartu reikia pripažinti, kad jis yra kito kalibro režisierius nei vizionierius Ridley Scottas. Žinoma, istorija, net ir kino, kartais gali iškrėsti netikėtų pokštų.

P.S. Sklinda gandai, kad Villeneuve’ui gali būti perduota „bondiados“ estafetė, manau, tai ir yra tikroji režisieriaus stichija – reginys per se.