Vandens forma (Shape of Water)

Kaip ir ankstesniuose režisieriaus filmuose („Pano labirintas“, „Velnio stuburas“), taip ir naujajame veikia vieniši atstumtieji ir chimeriškos būtybės, filmo fonas – kataklizmų kupinas dvidešimtas amžius, o filmo scenografija ir kostiumų dizainas, kaip visada, yra neįtikėtini ir nepriekaištingi. Del Toro mėgsta savo filmuose derinti magiškojo realizmo, gotikinio romano, žanrinio kino elementus ir realaus pasaulio katastrofas bei siaubą. Šįkart „Vandens forma“ mus nukelia į 7-ojo dešimtmečio pradžios Ameriką, kai Baltieji rūmai priklausė Johnui F. Kennedy, buvo kliedima apie kosmoso užkariavimą ir išsilaipinimą Mėnulyje, Vietnamo karo košmarai ištiks dar tik netolimoje ateityje, o amerikietiškoji svajonė išgyveno savo aukso amžių.

Pagrindinė filmo veikėja, kaip mums sako naratoriaus balsas „Vandens formos“ pradžioje, – princesė be balso, nebylė Elaiza, randuota našlaitė, užaugusi vaikų prieglaudoje. Ji gyvena Baltimorėje virš kino teatro ir dirba valytoja slaptame mokslinių tyrimų centre. Vieninteliai jos bičiuliai – kaimynas dailininkas gėjus Žilis (Richard Jenkins) ir juodaodė Zelda (Octavia Spencer), taip pat dirbanti tame centre. Elaizos gyvenimo vienatvę ir melancholiją išsklaidys žiauraus pulkininko Ričardo Striklando (Michaelis Shannonas, atitinkantis visus klasikinio kino herojaus grožio standartus) į centrą atgabentas Pietų Amerikoje sugautas žmogus-amfibija (Doug Jones), su kuriuo neilgai trukus Elaiza susidraugauja. Tačiau būtybę nusprendžiama nužudyti ir nuodugniai ištirti palaikus. Elaiza pasipriešina šiems kėslams ir sukuria savo naujojo draugo gelbėjimo planą. Padedant bičiuliams ir geraširdžiam mokslininkui Robertui Hostetleriui (Michael Stuhlbarg), kuris iš tikro yra sovietų šnipas vardu Dmitrijus, jai pavyksta išgabenti būtybę iš laboratorijos.

Nuo pat pradžių del Toro meistriškai kuria jam būdingą pasakišką, nostalgišką erdvę, nutviekstą smaragdinės spalvos bei jos atspalvių, skambant lyriškam Alexandre’o Desplat garso takeliui.

Vaikišką pasaką, „Gražuolės ir pabaisos“ variaciją, del Toro praturtina suaugusiųjų geismais ir kasdienybės apraiškomis. Pavyzdžiui, ryto scenose matome, kaip Elaiza masturbuojasi, valosi batus ir važiuoja į darbą. Kitaip nei ankstesniuose filmuose, „Vandens formoje“ del Toro nesiekia gąsdinti. Tai pirmiausia meilės istorija, melodrama. Žinoma, siaubo kinas čia yra akivaizdus inspiracijos šaltinis (konkrečiai – Jacko Arnoldo „Pabaisa iš Juodosios lagūnos“, 1954). „Vandens formoje“ režisierius suveda sąskaitas su klasikinio siaubo kino konvencijomis, perkeldamas, sukeisdamas vietomis paties siaubo, grėsmės šaltinio ir (iš)gelbėtojo pozicijas. Tačiau visa tai apskritai būdinga del Toro kinui, kuriame už bet kokias pabaisas ar dvasias daug pavojingesnė ir grėsmingesnė yra pati tikrovė, žmonių troškimai, politinės ir socialinės tragedijos.

„Vandens formoje“ tikrasis represorius, siaubo šaltinis – tai ideologinės sistemos ir jų steigiamos normatyvinės elgesio schemos. Šiam maskulinistiniam galios pasauliui filme pirmiausia atstovauja amerikietiška svajone ir pozityviu mąstymu „užsikrėtęs“ pulkininkas Striklandas, kuris tiki, kad yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir dėl to be didesnių skrupulų gali žeminti ar net žudyti kiekvieną, pasipainiojusį jo kelyje. Jis filme ir yra tikroji pabaisa, kurio amerikietiška priemiesčio idilė primena pastelinių spalvų košmarą (o pūvantys Striklando pirštai man apskritai yra viena gražiausių ir taikliausių kino metaforų). Del Toro filme aiškiai sako, kad pasaulyje, kuriame vis dar dominuoja pozityvistinis mąstymas ir socialinis darvinizmas, tik autsaideriai yra išsaugoję empatiją ir žmogiškumą, o įvairiausios pabaisos tėra baltaodžio vyro kuriamos fantazijos, siekiant išlaikyto savo galią ir status quo, negebant pamatyti, kad jų pačių autoritetas ir egzistencija pastatyta ant molinių pamatų.

Del Toro netiki ir naujojo žmogaus projektu. Dėl to jis tikriausiai ir kreipia nostalgišką žvilgsnį į praeitį. Filme gausu nuorodų, meilės prisipažinimų senajam kinui: nuo biblinių epų, Michaelo Powello ir Emerico Pressburgerio filmų, Douglaso Sirko melodramų iki Stanley’io Doneno, Davido Butlerio ar Irvingo Cummingso miuziklų. Čia kinas veikia kaip eskapizmas ir geresnio, gražesnio pasaulio pažadas. „Vandens forma“ – tai filmas apie meilę kinui ir meilę apskritai, o tai del Toro, regis, yra neatskiriama. Vis dėlto man Guillermo del Toro kinas – pirmiausia „Velnio stuburas“ ir „Pano labirintas“, kuriuose režisierius dar nebuvo atsisakęs ambicijų gąsdinti savo pagrindinius personažus – vaikus, nebuvo taip atsidavęs stilizacijos aistrai, kur absoliuti pirmenybė teikiama melodramai.