Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta

Režisieriui fiksuojant varžybų dienoraštį pavyksta pagauti jautriausias nusivylimo, suklupimo, ryžto, džiaugsmo, nuostabos akimirkas. Nuostabiausia, kad sunkiai įsileistas į dviratininkų planetą režisierius nebando veržtis į priekį ir įamžinti pergalingų šūksnių, priešingai, lieka prie nepastebimųjų galiorkos. Arūno Matelio filmo centre atsiduria „nematomi“ žmonės, vadinamieji „gregoriai“, kuriems dviračių sporte tenka ypatingas vaidmuo – padėti komandos lyderiui pelnyti pergalę. Komanda Matelio filme yra raktinis žodis, nusakantis šios sporto šakos etinius principus. Filme per smulkmenas atskleidžiama, kaip darniai veikia komandos mechanizmas, koks skrupulingai tikslus pasiruošimo varžyboms procesas ir kam tenka paaukoti savo asmeninę pergalę dėl komandos laimėjimo. Taikliausiai filmo nuotaiką ir ištarmę apibūdina kompozitoriaus Alberto Lucendo garso takelio leitmotyvu tapęs kvėpavimas, sujungiantis šimtus dviračio pedalus minančių sportininkų į vieną ritmą. Ir kai kameros objektyvas žiūrovą nejučia pakelia virš kalnų keliu judančių dviratininkų spiečiaus, atrodo, kad kiekvienas jų pasmerktas vienatvei, tačiau ir negalintis likti vienas be savo pulko. Dviračių lenktynės – veikiausiai ne vienintelis vienatvę, ryžtą ir ištvermę žymintis sportas, tačiau tai kolektyvinė vienatvė, reikalaujanti besąlygiško atsidavimo komandos tikslams.

Žaismingai ir tuo pat metu jautriai apie vienatvę Arūnas Matelis kalbėjo dar trumpo metražo filme ,,Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą“ (2003). Nyki, mechaniška ligoninės liftininko Alberto kasdienybė, atsidavimo nereikalaujantis darbas sukuria keistai liūdną Godo laukimo nuotaiką. Filmas leidžia priartėti prie žmogaus neįsijaučiant į personažą: stebėdamas Albertą jautiesi tarsi su juo, prisėdi šalia ir matai jo kasdienybę, gyvenimą.

Poetinę ,,Prieš parskrendant į Žemę“ (2005) erdvę užpildė kraujo liga sergančių vaikų vienatvė: sunki, beviltiška, nevaikiška. Režisierius tarsi atsisako meninės laikysenos ir realybę fiksuoja kaip vienintelį įmanomą filmo herojų, tačiau poezija į dokumentinius filmo kadrus smelkiasi fotografijomis, peizažu, net ligoninės buitimi.

Ir šiandien, po dvylikos metų, Arūnas Matelis sujungė poeziją su tikrove, darsyk įrodydamas, kad norint pamatyti neužtenka vien stebėti. Dokumentinis Matelio kinas reikalauja išgliaudyti realybę tarsi riešutą. Galbūt labiausiai ir žavi režisieriaus gebėjimas už ramaus ar net buitiško tono paslėpti sudėtingus, skaudžius dalykus.

Filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ Tarptautinio Varšuvos kino festivalio konkursinėje programoje pripažintas geriausiu ilgametražiu dokumentiniu filmu. Galbūt komisiją, kaip ir eilinį filmo žiūrovą, sužavėjo režisieriaus subtilumas, atviras ir nepretenzingas pasakojimas, aprėpiantis daug temų, erdvūs ir iškalbingi kadrai, sujungiantys skausmingą pralaimėjimą su pasiduoti neleidžiančia ištverme. Matelio filmuose eilinis žmogaus gyvenimas tampa metafora, o tikrieji herojai pasirodo dažnai esantys už kadro. Galbūt vaizdus kolekcionuojantis režisierius pats turi išbūti, išgyventi vaizduojamo žmogaus vienatvę, kad kameros akis ne tik aklai fiksuotų akimirkas, bet ir pajustų susiliejantį režisieriaus ir filmo herojaus kvėpavimą.