Svajonių fabrikas pagal Davidą Lynchą

2018.07.08 Laura Šimkutė

1950 metais amerikiečių antropologė, Holivudo tyrinėtoja Hortense Powdermaker išleido knygą „Holivudas – svajonių fabrikas. Antropologės žvilgsnis į kino kūrėjus“ (Hollywood: The Dream Factory: An Anthropologist Looks at Movie-Makers). Išsamioje studijoje yra suformuluojamas teiginys, kad Holivudas yra paruoštų vartojimui svajonių, besiremiančių amerikietiškosios svajonės principu, fabrikas; jas filmų žiūrovams tereikia suvartoti. Kitaip tariant, filmuose jie gali pamatyti tą realybę, apie kurią svajoja bei patikėti, kad tai yra pasiekiama ir realiame gyvenime. Savotiška laimingo ir teisingo gyvenimo propaganda.

Vienas iš pagrindinių amerikiečių režisieriaus Davido Lyncho kūryboje pasikartojančių motyvų – tai kita, nematoma reiškinių pusė. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo idiliška, savyje slepia kažką tamsaus ir košmariško. Užtenka prisiminti „Tvin Pykso miestelį“ – ramų, tvarkingą, draugišką miestelį, kuriame dedasi sunkiai paaiškinami brutalūs dalykai. Panašiu principu režisierius imasi rekonstruoti ir pačią svajonių fabriko koncepciją – „Malholando kelyje“ parodydamas tamsiąją fabriko pusę, o „Laukinėje širdyje“ – pasitelkdamas (anti)pasakos modelį.

Tamsioji svajonių fabriko pusė („Mulholland Dr.“, 2001)

Kritikų vienu geriausių filmų laikomas „Malholando kelias“ – turbūt atviriausius kelius interpretacijai atveriantis režisieriaus kūrinys. Trinantis ribas tarp tikrovės ir iliuzijos šis filmas – svajonių fabriko dekonstrukcijos pavyzdys, kuriuo parodoma tamsioji reiškinio pusė.

Pagrindinė siužetinė linija – laimės į Holivudą atvykusios ieškoti Betės istorija. Betė – jauna, kukli mergina, nusprendusi įgyvendinti savo svajonę – tapti aktore. Atvykusi į Holivudą ji apsistoja tetos bute, kuriame sutinka atmintį praradusią žavingą tamsiaplaukę, prisistatančią Ritos vardu (pagal plakatą, kabantį ant sienos, kuriame pavaizduota klasikinės eros aktorė Rita Hayworth), kurios tikrosios tapatybės įsimylėjusios merginos vėliau ieškos.

„Malholando kelyje“ svajonių fabriko koncepcija formuojama keliais sluoksniais: matome, kaip vyksta filmo kūrimas ir veikia pati Holivudo industrija – kas ir yra svajonių fabrikas, bei pats filmas tampa svajonių fabriko, susikurto pagrindinės herojės galvoje, vizualizacija. Kone tobulas, iš holivudinių klišių bei sėkmės istorijų nulipdytas pirmosios filmo dalies pasaulis, antroje dalyje paaiškėja esantis tik Betės, kuri, pasirodo, iš tiesų yra Diana, susikurtas išsipildžiusių lūkesčių pasaulis. Realybėje ji – nesėkmingai aktorystės karjeros siekianti, nelaimingą meilę išgyvenanti mergina, siekianti atkeršyti ją išdavusiai Kamilai.

Pirmoji dalis – koliažas iš Holivudą apipynusių klišių bei stereotipų ir klasikinės eros filmams būdingų elementų. Pačios merginos – jau tam tikros klišės. Rita – klasikinė femme fatale, Betė – daili blondinė, primenanti Alfredo Hitchcocko itin mėgtą Kim Novak. Atrodo, lyg stebėtumėme formules atitinkančią sėkmės istoriją – jauna, naivi mergina atvyksta į Holivudą, ją nuolatos lydi sėkmė, net ir smulkiose detalėse: vykstant į tetos namus jai nereikia kviestis taksi ir neštis savo lagaminų, taksi vairuotojas pradeda krauti Betės lagaminus dar prieš jai paprašant. Esame priversti tikėti Betės sėkme, tačiau tuo pačiu metu galima jausti, kad kažkas yra ne taip. Lynchas, pasitelkdamas tokias detales kaip minėti lagaminai, manipuliuoja žiūrovais, pildydamas lūkesčius – pagal pasirinktą modelį mes žinome, kad protagonistei turi šypsotis sėkmė, mes to tikimės, tačiau kartu ir jaučiame, kad ta sėkmė yra netikra, suvaidinta. Nepasitikėjimas šia sėkme vis didėja: atsitiktinai tetos namuose sutikta moteris tampa tobulos meilės objektu, filmo atrankoje visa komanda lieka sužavėta Betės talentu (nors repetuodama namie ji jokio talento nepademonstruoja, kaip tik dar pasišaipo iš melodramatiško scenarijaus) – nepaliekama erdvės nesėkmėms ir trūkumams, šitaip sukuriant plastikinio pasaulio įspūdį.

Turbūt svarbiausia „Malholando kelio“ scena – klubas „Silencio“, kuris yra pereinamoji grandis tarp fantazijos ir realybės. Tai, kas vyksta šiame klube yra tarytum raktas, supažindinantis Betę bei žiūrovus su tuo, kad viskas, ką iki šiol regėjome yra iliuzija. Betei ir Ritai įžengus į teatrą primenantį klubą „Silencio“, prasideda iliuzionisto pasirodymas. Kalbėdamas anglų, prancūzų bei ispanų kalbų mišiniu ir pasitelkdamas muziką kaip pavyzdį jis paaiškina, kad scenoje kuriama iliuzija: mes girdime muziką, bet nematome, kas ją groja, nes viskas yra įrašyta. Montažas šokinėja nuo merginų, stebinčių pasirodymą bei to, kas vyksta scenoje. Įvyksta paradoksalus momentas – stebintys filmą žiūrovai tam tikra prasme gauna galimybę pamatyti save: Betė ir Rita atrodo lyg žiūrovės, pasinėrusios į stebimą veiksmą – patekusios į svajonių fabriką. Tik žiūrint Lyncho filmus susitapatinti su juose kuriama realybe atrodo neįmanoma – žiūrovui paliekamas stebinčio svetimkūnio, kuriam visą laiką neleidžiama pamiršti, jog jis žiūri filmą, vaidmuo.

Matydami, kokia niūri yra Betės / Dianos tikrovė suprantame, kad pirmoje dalyje susikurta fantazija – tai bandymas nuo tos realybės pabėgti, veikiantis tokiu pačiu principu kaip filmo žiūrėjimas. Svajonių fabrikas – Holivudas – visiškai nepateisino jos lūkesčių: vaidmenis ji gaudavo tik padedama savo mylimosios Kamilos, kuri ją išdavė su filmo režisieriumi. Todėl Betei / Dianai teko susikurti naują realybę – su nauja tapatybe, išpildytais lūkesčiais, tokią, kaip kino filmuose. Nors Lynchas ir kategoriškai atsisako komentuoti, kaip reikėtų suprasti „Malholando kelią“, panašu, kad šis filmas veikia kaip tam tikra Holivudo kritika, jo demaskavimas, perspėjimas tiems, kurie nori ten patekti – realybė nėra tokia, kokia mums pateikiama ekranuose. Svajonių fabrikas yra labai nutolęs nuo savo fabrikuojamos produkcijos ir siūlydamas kelionę į viršūnę iš tiesų gali pasiūlyti kritimą į dugną.

Svajonių fabrikas kaip pasaka („Wild at Heart“, 1990)

„Laukinėje širdyje“ įvyksta svajonių fabriko dekonstrukcija. Pasakos modeliu paremtame filme dėmesio centre atsiduria antiherojai – Lula Fortuna ir jos vaikinas, už žmogžudystę sėdėjęs kalėjime Seiloras Riplis.

Kaip ir „Malholando kelio“ atveju, taip ir „Laukinėje širdyje“ veiksmas vyksta susikurtame pasaulyje, kuriame bandoma pabėgti nuo realybės. Lula ir Seiloras tai daro keliaudami po Ameriką, apsistodami pigiuose moteliuose, klausydami metalo muzikos, daug šokdami, bei užsiiminėdami seksu. Iš pažiūros, atrodytų, niekuo neišsiskiriantis siužetas.

 „Laukinėje širdyje“ iš karto tampa aišku, kad filme kuriamas pasaulis yra netikras, paremtas fantazija. Iliustratyvi muzika, teatrališka, performatyvi aktorių vaidyba, brutalus humoras jokiu būdu nebando imituoti realizmo, leidžia išlaikyti brechtišką distanciją ir nesusitapatinti su veikėjais. Intymių akimirkų scenoms pasirinkti stambūs / vidutiniai planai kuria įspūdį, lyg būtume patekę į svetimą pasaulį, kuris mums nepriklauso. Žiūrovas, kad ir kaip norėtų pasinerti į filmo realybę, to padaryti negali – režisierius svajonių fabriką konstruoja taip, kad šis būtų skirtas veikėjams, o ne stebėtojams.

Svajonių fabrikas „Laukinėje širdyje“ dekonstruojamas savo viduje. Atrodo, Lyncho pasirinktas metodas pasinaudoti pasakos schema turėtų pasakoti apie moraliai teisingus, tobulumo link einančius žmones. Tačiau šiame pasakos variante moralinės vertybės ir tai, kas teisinga, o kas ne – apsiverčia aukštyn kojom. Lula ir Seiloras vietoje to, kad susikurtų tobulą pasaulį, kuriame jie – saugiai gyvenantys, amerikietišką svajonę bandantys įgyvendinti žmonės, pasirenka įsivaizduoti pasaulį, kuriame žiaurumas yra normalus bei įprastas reiškinys, o jie – savo vietos nerandantys, nuolatos keliaujantys ir nuo piktosios burtininkės – Lulos mamos – bėgantys įsimylėjėliai.

Ir „Malholando kelyje“, ir „Laukinėje širdyje“ (ši savybė būdinga visai Davido Lyncho kūrybai) iš žiūrovo yra atimama susitapatinimo, savo lūkesčių per sufabrikuotą pasaulį pildymo galimybė. Konstruodamas pasaulius režisierius juos kuria akivaizdžiai keistus, kurių keistumas paties filmo viduje yra suvokiamas kaip normalus reiškinys. Svajonių fabriko veikimo principas Lyncho atveju yra perkeliamas į patį kūrinį, ne už jo ribų, šitaip atverdamas žiūrovui galimybę suvokti, kaip jis pats yra paveikiamas taisyklingai sukonstruotų, emociškai įtraukiančių, lūkesčių išpildymo galimybę siūlančių filmų. Davidas Lynchas apnuogina susitapatinimo efekto siekiančio kino schemas, jų dekonstrukciją paversdamas vienu iš esminių savo unikalaus meinstryminio siurrealizmo režisūrinio braižo bruožų.

1950 metais amerikiečių antropologė, Holivudo tyrinėtoja Hortense Powdermaker išleido knygą „Holivudas – svajonių fabrikas. Antropologės žvilgsnis į kino kūrėjus“ (Hollywood: The Dream Factory: An Anthropologist Looks at Movie-Makers). Išsamioje studijoje yra suformuluojamas teiginys, kad Holivudas yra paruoštų vartojimui svajonių, besiremiančių amerikietiškosios svajonės principu, fabrikas; jas filmų žiūrovams tereikia suvartoti. Kitaip tariant, filmuose jie gali pamatyti tą realybę, apie kurią svajoja bei patikėti, kad tai yra pasiekiama ir realiame gyvenime. Savotiška laimingo ir teisingo gyvenimo propaganda.

Vienas iš pagrindinių amerikiečių režisieriaus Davido Lyncho kūryboje pasikartojančių motyvų – tai kita, nematoma reiškinių pusė. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo idiliška, savyje slepia kažką tamsaus ir košmariško. Užtenka prisiminti „Tvin Pykso miestelį“ – ramų, tvarkingą, draugišką miestelį, kuriame dedasi sunkiai paaiškinami brutalūs dalykai. Panašiu principu režisierius imasi rekonstruoti ir pačią svajonių fabriko koncepciją – „Malholando kelyje“ parodydamas tamsiąją fabriko pusę, o „Laukinėje širdyje“ – pasitelkdamas (anti)pasakos modelį.

Tamsioji svajonių fabriko pusė („Mulholland Dr.“, 2001)

Kritikų vienu geriausių filmų laikomas „Malholando kelias“ – turbūt atviriausius kelius interpretacijai atveriantis režisieriaus kūrinys. Trinantis ribas tarp tikrovės ir iliuzijos šis filmas – svajonių fabriko dekonstrukcijos pavyzdys, kuriuo parodoma tamsioji reiškinio pusė.

Pagrindinė siužetinė linija – laimės į Holivudą atvykusios ieškoti Betės istorija. Betė – jauna, kukli mergina, nusprendusi įgyvendinti savo svajonę – tapti aktore. Atvykusi į Holivudą ji apsistoja tetos bute, kuriame sutinka atmintį praradusią žavingą tamsiaplaukę, prisistatančią Ritos vardu (pagal plakatą, kabantį ant sienos, kuriame pavaizduota klasikinės eros aktorė Rita Hayworth), kurios tikrosios tapatybės įsimylėjusios merginos vėliau ieškos.

„Malholando kelyje“ svajonių fabriko koncepcija formuojama keliais sluoksniais: matome, kaip vyksta filmo kūrimas ir veikia pati Holivudo industrija – kas ir yra svajonių fabrikas, bei pats filmas tampa svajonių fabriko, susikurto pagrindinės herojės galvoje, vizualizacija. Kone tobulas, iš holivudinių klišių bei sėkmės istorijų nulipdytas pirmosios filmo dalies pasaulis, antroje dalyje paaiškėja esantis tik Betės, kuri, pasirodo, iš tiesų yra Diana, susikurtas išsipildžiusių lūkesčių pasaulis. Realybėje ji – nesėkmingai aktorystės karjeros siekianti, nelaimingą meilę išgyvenanti mergina, siekianti atkeršyti ją išdavusiai Kamilai.

Pirmoji dalis – koliažas iš Holivudą apipynusių klišių bei stereotipų ir klasikinės eros filmams būdingų elementų. Pačios merginos – jau tam tikros klišės. Rita – klasikinė femme fatale, Betė – daili blondinė, primenanti Alfredo Hitchcocko itin mėgtą Kim Novak. Atrodo, lyg stebėtumėme formules atitinkančią sėkmės istoriją – jauna, naivi mergina atvyksta į Holivudą, ją nuolatos lydi sėkmė, net ir smulkiose detalėse: vykstant į tetos namus jai nereikia kviestis taksi ir neštis savo lagaminų, taksi vairuotojas pradeda krauti Betės lagaminus dar prieš jai paprašant. Esame priversti tikėti Betės sėkme, tačiau tuo pačiu metu galima jausti, kad kažkas yra ne taip. Lynchas, pasitelkdamas tokias detales kaip minėti lagaminai, manipuliuoja žiūrovais, pildydamas lūkesčius – pagal pasirinktą modelį mes žinome, kad protagonistei turi šypsotis sėkmė, mes to tikimės, tačiau kartu ir jaučiame, kad ta sėkmė yra netikra, suvaidinta. Nepasitikėjimas šia sėkme vis didėja: atsitiktinai tetos namuose sutikta moteris tampa tobulos meilės objektu, filmo atrankoje visa komanda lieka sužavėta Betės talentu (nors repetuodama namie ji jokio talento nepademonstruoja, kaip tik dar pasišaipo iš melodramatiško scenarijaus) – nepaliekama erdvės nesėkmėms ir trūkumams, šitaip sukuriant plastikinio pasaulio įspūdį.

Turbūt svarbiausia „Malholando kelio“ scena – klubas „Silencio“, kuris yra pereinamoji grandis tarp fantazijos ir realybės. Tai, kas vyksta šiame klube yra tarytum raktas, supažindinantis Betę bei žiūrovus su tuo, kad viskas, ką iki šiol regėjome yra iliuzija. Betei ir Ritai įžengus į teatrą primenantį klubą „Silencio“, prasideda iliuzionisto pasirodymas. Kalbėdamas anglų, prancūzų bei ispanų kalbų mišiniu ir pasitelkdamas muziką kaip pavyzdį jis paaiškina, kad scenoje kuriama iliuzija: mes girdime muziką, bet nematome, kas ją groja, nes viskas yra įrašyta. Montažas šokinėja nuo merginų, stebinčių pasirodymą bei to, kas vyksta scenoje. Įvyksta paradoksalus momentas – stebintys filmą žiūrovai tam tikra prasme gauna galimybę pamatyti save: Betė ir Rita atrodo lyg žiūrovės, pasinėrusios į stebimą veiksmą – patekusios į svajonių fabriką. Tik žiūrint Lyncho filmus susitapatinti su juose kuriama realybe atrodo neįmanoma – žiūrovui paliekamas stebinčio svetimkūnio, kuriam visą laiką neleidžiama pamiršti, jog jis žiūri filmą, vaidmuo.

Matydami, kokia niūri yra Betės / Dianos tikrovė suprantame, kad pirmoje dalyje susikurta fantazija – tai bandymas nuo tos realybės pabėgti, veikiantis tokiu pačiu principu kaip filmo žiūrėjimas. Svajonių fabrikas – Holivudas – visiškai nepateisino jos lūkesčių: vaidmenis ji gaudavo tik padedama savo mylimosios Kamilos, kuri ją išdavė su filmo režisieriumi. Todėl Betei / Dianai teko susikurti naują realybę – su nauja tapatybe, išpildytais lūkesčiais, tokią, kaip kino filmuose. Nors Lynchas ir kategoriškai atsisako komentuoti, kaip reikėtų suprasti „Malholando kelią“, panašu, kad šis filmas veikia kaip tam tikra Holivudo kritika, jo demaskavimas, perspėjimas tiems, kurie nori ten patekti – realybė nėra tokia, kokia mums pateikiama ekranuose. Svajonių fabrikas yra labai nutolęs nuo savo fabrikuojamos produkcijos ir siūlydamas kelionę į viršūnę iš tiesų gali pasiūlyti kritimą į dugną.

Svajonių fabrikas kaip pasaka („Wild at Heart“, 1990)

„Laukinėje širdyje“ įvyksta svajonių fabriko dekonstrukcija. Pasakos modeliu paremtame filme dėmesio centre atsiduria antiherojai – Lula Fortuna ir jos vaikinas, už žmogžudystę sėdėjęs kalėjime Seiloras Riplis.

Kaip ir „Malholando kelio“ atveju, taip ir „Laukinėje širdyje“ veiksmas vyksta susikurtame pasaulyje, kuriame bandoma pabėgti nuo realybės. Lula ir Seiloras tai daro keliaudami po Ameriką, apsistodami pigiuose moteliuose, klausydami metalo muzikos, daug šokdami, bei užsiiminėdami seksu. Iš pažiūros, atrodytų, niekuo neišsiskiriantis siužetas.

 „Laukinėje širdyje“ iš karto tampa aišku, kad filme kuriamas pasaulis yra netikras, paremtas fantazija. Iliustratyvi muzika, teatrališka, performatyvi aktorių vaidyba, brutalus humoras jokiu būdu nebando imituoti realizmo, leidžia išlaikyti brechtišką distanciją ir nesusitapatinti su veikėjais. Intymių akimirkų scenoms pasirinkti stambūs / vidutiniai planai kuria įspūdį, lyg būtume patekę į svetimą pasaulį, kuris mums nepriklauso. Žiūrovas, kad ir kaip norėtų pasinerti į filmo realybę, to padaryti negali – režisierius svajonių fabriką konstruoja taip, kad šis būtų skirtas veikėjams, o ne stebėtojams.

Svajonių fabrikas „Laukinėje širdyje“ dekonstruojamas savo viduje. Atrodo, Lyncho pasirinktas metodas pasinaudoti pasakos schema turėtų pasakoti apie moraliai teisingus, tobulumo link einančius žmones. Tačiau šiame pasakos variante moralinės vertybės ir tai, kas teisinga, o kas ne – apsiverčia aukštyn kojom. Lula ir Seiloras vietoje to, kad susikurtų tobulą pasaulį, kuriame jie – saugiai gyvenantys, amerikietišką svajonę bandantys įgyvendinti žmonės, pasirenka įsivaizduoti pasaulį, kuriame žiaurumas yra normalus bei įprastas reiškinys, o jie – savo vietos nerandantys, nuolatos keliaujantys ir nuo piktosios burtininkės – Lulos mamos – bėgantys įsimylėjėliai.

Ir „Malholando kelyje“, ir „Laukinėje širdyje“ (ši savybė būdinga visai Davido Lyncho kūrybai) iš žiūrovo yra atimama susitapatinimo, savo lūkesčių per sufabrikuotą pasaulį pildymo galimybė. Konstruodamas pasaulius režisierius juos kuria akivaizdžiai keistus, kurių keistumas paties filmo viduje yra suvokiamas kaip normalus reiškinys. Svajonių fabriko veikimo principas Lyncho atveju yra perkeliamas į patį kūrinį, ne už jo ribų, šitaip atverdamas žiūrovui galimybę suvokti, kaip jis pats yra paveikiamas taisyklingai sukonstruotų, emociškai įtraukiančių, lūkesčių išpildymo galimybę siūlančių filmų. Davidas Lynchas apnuogina susitapatinimo efekto siekiančio kino schemas, jų dekonstrukciją paversdamas vienu iš esminių savo unikalaus meinstryminio siurrealizmo režisūrinio braižo bruožų.