Nr. 2024/2 (377)

Pristatyti Agnieszkos Holland tikriausiai nereikia niekam. Ji – viena garsiausių šių dienų kino režisierių, kuria filmus bei serialus Europos šalyse ir JAV. Kartu ji viešoji intelektualė, turinti stiprų moralinį stuburą, nonkonformistė. Naujausias režisierės filmas „Žalia siena“, pasakojantis apie humanitarinę krizę Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, – tik vienas iš pavyzdžių. Kaip rašo Živilė Pipinytė: „Holland yra rakštis kiekvienai lenkų valdžiai. Ji – aktyvistė, atvirai reiškia savo nuomonę, kritikuoja politikus, dalyvauja mitinguose, pasirašo atvirus laiškus, gina nepriklausomą spaudą, filmuose kalba apie tai, ką viena ar kita valdžia linkusi nutylėti ar paversti tabu, drasko negyjančias žaizdas.“

O Gediminas Kukta tekste apie lietuviškus trumpametražius filmus „Kino pavasaryje“ svarsto, kodėl jauniesiems kino kūrėjams neįdomūs politiniai įvykiai, socialinės temos. Ir klausia: kur istorijos apie dabartį ir jos žmones? Kada filmų veikėjai išeis iš savo ankštų butų ar bent pradės žiūrėti „Panoramą“? Šiuos klausimus galima kelti ne tik jauniesiems kūrėjams.

Izolda Keidošiūtė pristato Cillianą Murphy, neseniai pelniusį „Oskarą“ už vaidmenį Christopherio Nolano „Openheimeryje“. Pasak autorės, aktoriaus „personažai visada blaškosi tarp vidinių kraštutinumų, tarp gėrio ir blogio. Jie neranda ramybės, yra giliai sutrikę dėl šio dvilypumo. Pasirinkimas, išsilaisvinimas iš charakterio dviprasmybės jiems tampa gyvybės ir mirties klausimu.“

Taip pat šiame numeryje skiriame dėmesio madai ir kostiumams. Jorė Janavičiūtė kalbina kostiumų dailininkes Faustą Naujalę ir Moniką Vėbraitę, Ilona Vitkauskaitė rašo apie power dressing – „galios aprangą“ kine ir serialuose.

Žurnalo viršelyje – kadras iš nuostabaus Alice Rohrwacher filmo „Chimera“. „Mitas, tragedija, komedija, farsas, metafizika, magiškasis realizmas ir viduramžiškos baladės – regis, visiška eklektika – jame tampa vientisu audiniu. Rohrwacher su operatore Hélène Louvart išnaudoja visas kino priemones, lyg siektų patį vaizdą paversti artefaktu: jos stabdo kadrus ir greitina vaizdą, kad šis imtų priminti nebylųjį kiną, keičia juostų formatus (...). Atskirą semantinį sluoksnį sudaro kino tradicija – nuo pavienių užuominų į Italijos kino klasiką (net ir Isabellos Rossellini pasirinkimas vaidmeniui čia sąmoningas) iki tiesioginių citatų, kaip kad nutiko su feliniškomis nykstančiomis freskomis“, – rašo Elena Jasiūnaitė. Anot jos, „Chimera“ sugrąžina tikėjimą kino iliuzija ir primena apie tikro autorinio kino ilgesį.

Kinas