Kaimiečiai (Chłopi)

Filmo kūrėjų stilius lengvai atpažįstamas: 2017 m. pasirodęs režisierių Hugh Welchmano ir Dorotos Kobielos kūrinys „Jūsų Vincentas“ vadinamas pirmuoju kino istorijoje tapytu filmu ir susilaukė daugybės liaupsių. Tapyta animacija, pasakojanti Vincento van Gogho istoriją, atrodė natūrali, paties dailininko vizualine kalba iliustruojanti filmo turinį, o „Kaimiečiuose“ šis stilius pasirinktas dėl Reymonto romano tapybiškumo. Pasak Welchmano, skaitant atsiveria ištisi poetiniai gamtos paveikslai, o filmo vizualinis stilius taip pat referuoja į „Jaunosios Lenkijos“ judėjimą, kuriam priklausė ir Reymontas.

Gamta čia išties graži – idiliška, kintanti, žavinti savo įvairove, diktuojanti kaimo gyvenimo ritmą, tradicijas ir išgyvenimus. Nenumaldomas jos grožis – dažnas kontrastas žmonių, apie kuriuos pasakojama, elgesiui. Gražiausia kaimo mergina Jagna (Kamila Urzędowska) atrodo tarsi nužengusi iš tradicinės liaudies dainos, ji kuria trapius popierinius karpinius, puikiai sutaria su kaimo bendruomene ir svajoja likti gyventi tėvų namuose, t. y. išvengti artėjančios santuokos. Taip pat bažnyčioje vis susižvalgo su Anteku (Robert Gulaczyk), turtingiausio kaimelio ūkininko Borynos (Mirosław Baka) sūnumi. Našliui Borynai, kurio žmona, pasak jo, dar neatšalusi kape, paslaugūs gyventojai vis prikiša, kad metas vesti. Žvilgsniai iškart nukrypsta į Jagną – įsisiūbuoja įvykių sūkurys, kurio nebepavyks sustabdyti.

Meilei šioje lygtyje vietos nėra. Kaip sako Jagnos motina, „meilė trumpa, o žemė – amžina“. Šalia pagrindinės filmo istorijos pasakojama sudėtinga valstiečių santykių su dvaro ponu linija, šiam vis taikantis atimti jų mišką ir žemes. Žemė šiame pasaulyje – pagrindinis turtas, tad kai Boryna savo jaunai žmonai užrašo didelius geriausios žemės plotus, ji tampa taikiniu ir jo suaugusiems vaikams, ir miestelio gyventojams.

Filmo istorija archetipinė ir jos veikėjai atitinka šiuos rėmus – turtingas gašlus našlys, gandus nešiojantys kaimynai, nekalta mergelė, tampanti puolusia moterimi. Sumanymas suprantamas, tačiau ilgainiui šiems personažams pritrūksta išplėtojimo ir gelmės. Jagnos padėtis dėl jos grožio ir jaunystės nuo pat pradžių yra neįmanoma – apie ją skleidžiamos apkalbos, esą, po savo sijonu prisileidžianti bet ką, o kaimo moterys skundžiasi, kad ji vis bando suvilioti jų vyrus. Neišvengiamai artėjantis Jagnos pasmerkimas ir kaimo gyventojų rūstybė primena tokius kūrinius kaip Larso von Triero „Dogvilis“ ar Giuseppe’s Tornatore’s „Malena“. Seksualumas šiose bendruomenėse yra itin svarbi gyvenimo dalis – ko verti vien vestuvių ritualai, seksualinio turinio juokeliai, apkalbos, – tačiau jis griežtai užbrėžtas santuokos, reprodukcijos, moralės rėmais. Peržengus šias ribas, seksas ir seksualumas gali tapti pražūtingas – tiesa, labiau moterims, ne vyrams.

Jagnos norai šioje patriarchalinėje sistemoje neegzistuoja – motinai ji tėra būdas užsitikrinti finansinę ateitį. Tiesa, toks požiūris neatrodo sąmoningai piktybiškas, veikiau kaip vertybių sistema, susiformavusi iš nepritekliaus. Grožis nublanks, o žemė juk amžina. Stebint vėlesnius Jagnos veiksmus, ypač santykį su Anteku, kyla klausimas, ar tai meilė ir naivumas, ar sąmoningas autonomijos, malonumo siekis, laužant kaimo moralės normas ir tradicijas? Filme išorinis pasaulis tarsi neegzistuoja, kuriamas kone klaustrofobiškas neišvengiamumo, negalėjimo pabėgti ir išsilaisvinti jausmas. Kaimas – tradicijomis persmelkto pasaulio mikrokosmas. Ar įmanoma iš to išsivaduoti? Paskutiniai filmo kadrai suteikia vilties.