Šventasis pagrobimas
(Rapito)

Mortarų šeima dešimtmečius siekė susigrąžinti sūnų. Edgaro pagrobimą aprašė Europos ir JAV spauda. Pagrobimu buvo nepatenkinti Popiežiaus valstybei pinigus skolinęs bankininkas Rothschildas ir prancūzų imperatorius Napoleonas II. Popiežiaus valstybė 1871-aisiais buvo prijungta prie Italijos karalystės. Tačiau Edgaras į namus nebesugrįžo. Jis tapo kunigu.

Italų kino klasikas Marco Bellocchio laikui bėgant primirštą Edgaro Mortaros istoriją plėtoja keliais lygmenimis. Pirmasis – tai šeimos ir vaiko drama. Tėvai (Barbara Ronchi ir Fausto Russo Alesi) išbando visus būdus susigrąžinti berniuką, net mėgina jį pavogti. Iš pradžių jie dar tiki, kad padės Romos žydai, bet popiežius pažemina visus. Pirmieji reti Edgaro (Enea Sala) susitikimai su motina itin skausmingi, nes jų bendravimas visada buvo švelnus ir to švelnumo Edgarui stinga, kai užmiega erdviame mokyklos miegamajame. Jis sako mamai, kad prieš užmigdamas kalba hebrajiškas maldas. Namuose jis įprato būti mylimas, artimas su broliais ir seserimis. Dabar jis visiškai vienas. Ilgą motinos ir Edgaro istoriją Bellocchio tarsi sudeda į kelias melodramatiškas scenas, pasibaigiančias jos mirtimi, bet tarp tų scenų sutelpa visas filmas.

Edgaras – protingas vaikas. Jis stengiasi priprasti prie kitokių drabužių, maisto, bažnyčioje mokosi lotyniškų maldų ir katalikiškų apeigų gudrybių, nenori išsiskirti iš kitų. Indoktrinavimas vyksta nuolat ir nuo jo niekur nepasislėpsi. Bet bandymas prisitaikyti veikia vaiko psichiką – Edgaro sapnai savaip bando paaiškinti jo tikrovę. Pasakojimai apie kenčiantį Kristų, prikaltą prie kryžiaus, sapne virsta simbolišku Edgaro gestu. Jis ištraukia vinis iš Kristaus delnų ir pėdų, tarsi leisdamas jam išeiti iš bažnyčios į laisvę.

Tačiau demonstratyvus popiežiaus dėmesys, regis, pakeis paauglį Edgarą, nors jo tikėjimas Dievu atrodo liguistas. Bažnyčia, popiežius jam tampa šeimos pakaitalu. Tačiau tam tikras asmenybės susidvejinimas liks. Jis pasireikš ir tada, kad Romos gyventojai užpuls tamsiomis gatvėmis vežamą popiežiaus karstą, ir tada, kai jo brolis Rikardas kartu su kovotojais už Italijos suvienijimą sugriaus Vatikano sieną. Edgaras liks kunigas ir net bandys pakrikštyti mirties patale gulinčią motiną.

Pradedant ryškiu debiutu „Kumščiai kišenėse“ (1965), dauguma aštuoniasdešimt penkerių Bellocchio filmų atakavo dvi institucijas: Bažnyčia ir apsimetinėjimu grįstą tradicinę šeimą, vėliau prisidėjo mafija („Mafijos išdavikas“, 2019). Režisierius ir pats pripažįsta, kad jaunystėje jį žavėjo maištas ir radikalių kairiųjų idėjos: „Kai buvau jaunas, ko gero, kaip kiekvienas mano amžiaus vaikinas svajojau pakeisti pasaulį. Tačiau dabar apie tai negalvoju. Leidžiu politikams daryti tai, kas jiems priklauso. Rezultatai įvairūs. Nebetikiu utopija taip, kaip kadaise.“

Bet neapykanta Bažnyčiai išliko. Ją galima pajusti beveik kiekviename filmo kadre. Bažnyčioje trūksta šviesos ir gryno oro, čia vyksta abejotini „spektakliai“, tokie kaip popiežiaus Pijaus IX įžengimas į baziliką, kai visi puola bučiuoti jam rankas, o Edgaras apalpsta. Čia viskas persmelkta antisemitizmo ir ne tik todėl, kad esą „žydai nužudė Jėzų“. Užtenka pamatyti, kaip popiežius elgiasi su žydų atstovais, atėjusiais prašyti už berniuką. Šioje scenoje Bellocchio, regis, koncentruoja visą savo panieką ir kaltinimus apsimetėliams Bažnyčios tarnams. Žydus „šunimis“ vadinęs popiežius Pijus IX, kurį ties grotesko ir siaubo riba meistriškai suvaidino Paolo Pierobonas, gerai supranta, kad jis ne tik prievarta indoktrinuoja Edgarą, bet ir atima jo tikrąją tapatybę. Popiežius naudojasi savo neribota galia, jaučiasi nebaudžiamas. Gal todėl ir kupinas baimės, kurią išduoda sapnai, kad ir tas, kuriame žydai jį apipjausto.

Edgaro istorijos fone Bellocchio rodo, kaip keičiasi epochos, kaip griūva Vatikano sienos, geto gyventojai žydai kaunasi už suvienytą Italiją kartu su italų patriotais, kaip žlunga inkvizicijos valdžia, bet Bažnyčia vis dar lieka galinga. Ji nori valdyti kūnus ir mintis. Juk neatsitiktinai Edgaras kartu su kunigo šventimais priims Pijaus vardą, garbins popiežių visą likusį gyvenimą, taps misionieriumi, skleis tikėjimą iki pat mirties viename Belgijos vienuolyne 1940-aisiais. Tačiau Bellocchio lyg ir nebando įminti Edgaro mįslės. Gal režisieriui atrodo, kad drastiškų vaikystės vaizdų užtenka, o gal jis pasitiki žiūrovų sugebėjimais skaityti tuos vaizdus.

1998 m. Edgaro Mortaros istoriją iš naujo priminė Davido I. Kerzerio knyga „The Kidnapping of Edgardo Mortara“. Ją iškart panoro ekranizuoti Stevenas Spielbergas, Mortarų šeimos istorija domėjosi ne vieno biografinio filmo autorius Julianas Schnabelis, bet, ko gero, istorija pernelyg itališka, ji reikalauja žvilgsnio „iš vidaus“, tam tikros istorinės perspektyvos. Taip pat ir asmeninės.

Žinoma, „Šventasis pagrobimas“ – senamadiškas filmas. Bet jis žadina tokio kino ilgesį. Tai ir filmo trūkumas, ir jo privalumas. Ilgas, lėtas, įsimenančio ritmo, su ryškiais ir ryškiai suvaidintais personažais, prisodrintas detalių, šešėlių, meistriškai nufilmuotas: operatorius Francesco Di Giacomo subtiliai atkuria epochos spalvas ir apšvietimą, pavyzdžiui, kai Mortarų namus apšviečia žibalinės lempos, bet prireikus lyg „užgesina“ Šv. Petro bazilikos šviesas. Scenografija ir kostiumai primena senųjų italų meistrų paveikslus. „Šventasis pagrobimas“ ir pats lyg koks senas paveikslas, prie kurio netyčia sustoji galerijoje ar muziejuje ir negali atitraukti žvilgsnio – per detales, peizažo nuotrupas ar žmonių veidus lyg per miglą bandai prasibrauti į paveikslo vidų, pajusti jo kvapus ir garsus.