Blogis
(ne)egzistuoja
(Aku wa sonzai shinai)
Vanduo teka žemyn
Režisierius Ryûsuke Hamaguchi
Scenarijaus autoriai Ryûsuke Hamaguchi, Eiko Ishibashi
Operatorius Yoshio Kitagawa
Vaidina Hitoshi Omika, Ryô Nishikawa, Ryûji Kosaka, Ayaka Shibutani, Hazuki Kikuchi
2023, Japonija, 106 min.
Platintojas Lietuvoje „Kino Pavasaris Distribution“
Prisiminęs, kad jau laikas, Takumis pasiveja Haną miške ir toliau eina kartu mokydamas skirtingų augalų rūšių vardų. Tai du laimingi žmonės. Tačiau labai greitai filme pradeda matytis ir mirties ženklai: miške ant žemės guli griaučiai – elnio, pažeisto kulkos, kaip Takumis aiškina Hanai. Šis neatsakingos medžioklės (paliekant pašautą gyvūną miške) įrodymas kadre pasikartos dar ne kartą. Elniai nepuola žmonių, nebent yra sužeisti patys arba jų jaunikliai. Tolumoje aidi šūviai.
Lietuviškas filmo pavadinimas siūlo interpretaciją – originalo versijoje tai sakinys su neiginiu, o lietuviškame vertime priešdėlis „ne“ rašomas skliaustuose, tarsi nurodydamas į egzistuojantį žmonių neišmanymą, gobšumą, nejautrą. Taip pat ir pagrindinį filmo antagonistą – talentų agentūrą iš Tokijo, kuri, pasinaudodama pandemijos subsidijomis, siekia įšokti į karantino paskatintą sparčiai augantį rekreacijos verslą ir nusipirkusi žemės įkurti prabangų kempingą nuo miesto šurmulio bėgantiems žmonėms. Dėliodama „ant popieriaus“ varneles, agentūra pasiunčia du savo darbuotojus susitikti su Takumio ir Hanos kaimo bendruomene, dar nežinančia, kad pokyčiams ir deryboms vietos ir laiko nebėra, net jei numatomas glempingas užterš gruntinius vandenis, sudrums kaimo ramybę ir užtvers elniams įprastus kelius. Tačiau šio susirinkimo scena Hamaguchi reikalinga ne tam, kad pavaizduotų blogį, o tam, kad užčiuoptų bundantį sąmoningumą ir sąžinę.
Filmas kritikuoja vartotojišką požiūrį į gamtą, komercinį jos subanalinimą. Jis ir apie ekologiją, ir apie vietinių bendruomenių tapatybę, riziką šią tapatybę prarasti beatodariškai parceliuojant gamtos išteklius ir veržiantis atėjūnams. Dėl to idiliška kaimo bendruomenė vaizduojama tarsi nykstanti rūšis – trapi ir pažeidžiama.
Tačiau šis filmas nėra apie skriaudžiamuosius, iš dalies jis apie tuos, kuriuos labiausiai kritikuoja, viltingai teigdamas, kad pasikeisti niekada nevėlu. Blogio korporacijų pasiuntiniai jaučia tą patį ilgesį paprastesniam gyvenimui: vykdydami nurodymą papirkti bendruomenėje autoritetą turintį Takumį ir apmaldyti kaimo gyventojų nepasitenkinimą, jie kalba apie svajones įsigyti šunį, gal net dirbti stovyklavietės prižiūrėtojais. O pabandę paskaldyti malkų pasijunta tokie laimingi, kokie seniai nesijautė, ir net apsisprendžia likti.
Man šis filmas yra ne tik apie blogį (kuris neegzistuoja), bet ir apie nekaltybę, kurią lengviau užčiuopti stabtelėjus įsižiūrėti į laukinį pipirkrienį, semiant upelio vandenį, pirštais braukiant per pamestą paukščio plunksną. Nekaltybę, kuri skleidžiasi einant į pokalbį net ir su tuo, kuris ruošiasi pilti nuodų į tavo šulinį. Vanduo filme simbolizuoja patį didžiausią tyrumą ir kartu gyvenimo pagrindą.
Filmo tema ir žinia tokia aiški ir svarbi, kad nestebina jo tiesmuka išmintis, kas nebūdinga paprastai mįslėmis ir atsitiktinumais grindžiamam Hamagutchi kinui, ir labiau primena įtaigius, socialinės prigimties Keno Loacho filmus. Kaimo vyresnysis moko jaunus sąmoningumo stokojančius, tačiau dar ne iki galo „prarastus“ pasiuntinius iš Tokijo: vanduo visada teka iš viršaus žemyn; ką bedarytum viršuje, tai visada paveiks apačią, todėl gyvenantieji viršuje privalo elgtis atsakingai arba vėliau atsakyti už pasekmes.
„Blogis (ne)egzistuoja“ – paprastas, tylus, bet skvarbus filmas, paliekantis žymę, primenančią tą kraujuojančią pašauto elnio žaizdą, kuri taikų gyvūną padaro pavojingą žmonėms. Jis įkvepia priešintis, stoti ginti to, kam gresia išnykimas – gamtos ir darnoje su ja gyvenančių, pagarbą aplinkai ir vienas kitam puoselėjančių žmonių bendruomenių.