Ties riba

 

Holland filmų herojai – ir istorinės asmenybės, ir paprasti žmonės – dažnai ne savo valia atsiduria ties moralinio pasirinkimo ir laisvės riba, patenka į istorijos ar likimo paspęstus spąstus. Jos filmuose gausu ribinių, drastiškų situacijų, kai žiūrovas verčiamas įsižiūrėti į tai, kas nemalonu, sukelia pasibaisėjimą, skausmą. Holland nevengia ir melodramatiškų spalvų, sutirštintų gestų ar detalių, bet tai padeda prasiskverbti į personažų vidų, pamatyti jų dvejones, suvokti, ką reiškia būti pasmerktam melui, mirčiai, kančiai.

 

Šių metų kovą per Lenkijos kino akademijos apdovanojimus Holland sulaukė dviejų „Auksinių erelių“ – už geriausią 2023 m. filmą „Žalia siena“ („Zielona granica“) ir už gyvenimo nuopelnus. „Žalia siena“ pasakoja apie 2021 m. humanitarinę krizę Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje. Atsiimdama apdovanojimą režisierė sakė, kad filmas buvo kurtas „iš širdies poreikio, iš pykčio, iš nevilties, bet taip pat ir turint viltį, kad tuo filmu galime ką nors pakeisti“. Pernai rudenį prieš parlamento rinkimus išleistas į Lenkijos ekranus, filmas sulaukė ir tuometinės valdžios „įvertinimo“ – Holland buvo lyginama su nacių propagandistais, jai grasinta susidorojimu, o šalies prezidentas Andrzejus Duda net prisiminė Antrojo pasaulinio karo metų šūkį, smerkiantį vokiškus filmus žiūrinčius lenkus: „Tik kiaulės sėdi kine.“ Jo šalinininkai pozavo prie vieno Varšuvos kino teatro su tokiu transparantu.

 

„Žalia siena“ gimė iš susitikimų su žmonėmis, kurie matė, kaip elgiamasi su pabėgėliais, straipsnių, aprašančių pasieniečių žiaurumą ir nepakeliamą situaciją pasienyje. Filmas paremtas tik faktais, todėl kartais net atrodo, kad žiūri nespalvotą reportažą. Pilkos ir juodos atspalviai tik pagilina autentiškumo įspūdį.

 

Viename interviu Holland sakė, kad didelį įspūdį jai padarė vieno pabėgėliams padedančio aktyvisto pasakojimas apie jo automobilio kratą. Kai pasienietis paklausė, ar šalia vairuotojo sėdinti „ta juoda“ kalba lenkiškai, ji pradėjo sakyti maldą „Tėve mūsų“. Ši scena – viena įsimintiniausių filme, pateikiančiame keturis požiūrius į tai, kas vyksta pasienyje. Filmo pradžioje matome pabėgėlius lėktuve, skrendančiame į Minską. Išvargę žmonės tikisi netrukus atsidurti Europoje. Tarp jų yra šeima iš Sirijos – senas tėvas, jo sūnus, marti ir trys vaikai, vienas jų – kūdikis. Kelionę surengė Švedijoje gyvenantis kitas sūnus. Iš pradžių atrodo, kad viskas klojasi gerai: iš oro uosto juos ir mokytoją iš Afganistano paima vairuotojas ir veža į pasienį. Čia pabėgėlių laukia labiau banditus nei karius primenantys baltarusiai. Jie jaučiasi nebaudžiami, plėšikauja, stumdo ir muša atvykėlius. Bet tai tik pažeminimų ir tragedijos pradžia. Stebint šių personažų kančias, atrodo, kad Jalalas Altawilas, Behi Djanati Atai, Mohamadas Al Rashi, Dalia Naous ir kiti vaidina ne kartais tik punktyru pažymėtus filmo personažus, bet pasakoja apie savo išgyvenimus ir patirtį.

 

Per sieną pirmyn ir atgal vejamiems išsekusiems pabėgėliams padeda aktyvistai. Jie gali tik užfiksuoti prieglobsčio prašymus, pamaitinti, sušelpti šiltais drabužiais, vaistais ir palikti pabėgėlius miške. Tokia „tvarka“ jiems privaloma. To nesupranta su sienos apsaugos pareigūnų žiaurumu susidūrusi psichoterapeutė Julija (Maja Ostaszewska). Ji pasiryžusi padėti pabėgėliams ištrūkti iš pragaro. Kitoks yra pasieniečio Jano (Tomasz Włosok) požiūris. Jis dalyvauja valdžios rengiamuose neapykantos mokymuose, kur vadai teigia, kad vyksta hibridinis karas, todėl pabėgėliai nėra žmonės, jie – tik Putino ir Lukašenkos ginklai. Bet Janas kuo toliau, tuo labiau suvokia atsidūręs blogio pusėje. Vyro žmona netrukus gimdys, jis baigia įrengti namus ir, regis, laimingo gyvenimo pažadas pildosi, bet matydamas iš bado, troškulio ir šalčio mirštančius žmones, per sieną mėtomus lavonus Janas pradeda abejoti savo teisumu. Holland be žodžių rodo tai, kas vyksta jo viduje, epizode, kur vienas kitam į akis ilgai žiūri žmogus ir vilkas.

 

Atsiimdama „Erelius“ režisierė sakė: „Gyvename pasaulyje, kurį pradeda valdyti pabaisos. Didelę pasaulio dalį jau valdo pabaisos. Prieš tas pabaisas stoja sąžiningi ir gana išsigandę politikai. Negalime būti tokiais išsigandusiais kinematografininkais, jei norime būti kažkuo daugiau nei tik pramogų tiekėjais. Turime susikauti su šiuo pasauliu, nes, jei likimas apdovanojo mus talentu ir vaizduote, neturime teisės to iššvaistyti.“

 

Paženklinta

 

Holland yra rakštis kiekvienai lenkų valdžiai. Ji – aktyvistė, atvirai reiškia savo nuomonę, kritikuoja politikus, dalyvauja mitinguose, pasirašo atvirus laiškus, gina nepriklausomą spaudą, filmuose kalba apie tai, ką viena ar kita valdžia linkusi nutylėti ar paversti tabu, drasko negyjančias žaizdas.

 

Režisierės mama žurnalistė ir publicistė Irena Rybczyńska dar paauglė tapo pogrindinės Armijos Krajovos ryšininke, dalyvavo Varšuvos sukilime. Tėvas Henrykas Hollandas buvo sociologas, žurnalistas, komunistų partijos veikėjas. Po Varšuvos kapituliacijos 1939-aisiais jis atsidūrė Vilniuje, vėliau – Lvive, paskui – Rusijoje. 1961 m. Hollandas buvo apkaltintas šnipinėjimu – esą perdavęs slaptą informaciją „Le Monde“ žurnalistui, suimtas saugumo ir įbaugintas per tardymą nusižudė, kai jo namuose buvo atliekama krata. Tėvo mirtį ilgai gaubė nežinia. Tikrosios jos aplinkybės paaiškėjo palyginti neseniai. Pasak Holland, „be abejo, suirusi santuoka paveikė tėvo būseną, bet intuicija man šnabžda, kad jį sulaužė karo patirtis, Holokaustas ir jo šeimos sunaikinimas. Kitas smūgis buvo nusivylimas komunizmu. Jam tai buvo sunku, nemokėjo rasti sau vietos pasaulyje.“ Holland tada sukako trylika metų. Nors emocinis ryšys su tėvu nebuvo tvirtas, motina neišdrįso pasakyti apie jo mirtį ir mergaitė tai sužinojo iš laikraščių. Pasak jos, „taip paženklintas brendimas buvo asmenybę formuojanti patirtis. Tai paveikė ne tik mano požiūrį į komunizmą, bet ir apskritai į pasaulį. Man buvo lengviau priimti požiūrį tų, kurie yra atskirti, atsidūrė už pagrindinės srovės ar tiesiog jaučiasi persekiojami.“

 

Holland sako, kad būti kino režisiere ji nusprendė penkiolikos. Vaikystėje mergaitė daug skaitė ir jautėsi vieniša. Su tokia pavarde įstoti į Lodzės kino mokyklą buvo neįmanoma – ji anksti pateko į juoduosius sąrašus. Holland išvažiavo studijuoti į Prahą – garsiąją kino mokyklą FAMU. Ten mokėsi penkerius metus, ištekėjo už režisieriaus slovako Laco Adamiko. Kartu su juo 1971 m. grįžo į Lenkiją. Santuoka gana greitai iširo, bet duktė Kasia Adamik – taip pat režisierė, dažnai tampa ir mamos filmų bendraautore.

 

1968-aisiais Holland dalyvavo Prahos pavasario studentų akcijose, streikuose ir 1970 m. net atsidūrė kalėjime, nes buvo susijusi su čekų ir slovakų grupe, kuri į Lenkiją gabeno nelegalią spaudą. Išėjo po šešių savaičių, bet FAMU nereagavo į saugumo „patarimus“ ir atsisakė ją išmesti. Diplominiu buvo pripažintas trečiame kurse sukurtas filmas. Grįžusi į Lenkiją 1971 m. Holland atsidūrė šalyje, kur dar nenuslūgo 1968-aisiais kilusi antisemitizmo banga. Buvo sunku rasti darbą – Holland režisavo televizijos spektaklius, rašė scenarijus. 1975-aisiais ji sukūrė pirmą trumpo metražo televizijos filmą „Vakaras pas Abdoną“ („Wieczór u Abdona“), po metų kartu su Pawełu Kędzierskiu ir Jerzy Domaradzkiu – novelių filmą „Kino bandymai“ („Zdjęcia próbne“).

 

1976-aisiais kino valdžia uždraudė Holland būti Andrzejaus Wajdos asistente kuriant „Žmogų iš marmuro“ („Człowiek z marmuru“), esą ji daro „blogą įtaką“ režisieriui. Filmo herojė, debiutuojanti kino režisierė Agnieška nori kurti dokumentinį pasakojimą apie savo tėvo kartą. Jos herojumi tampa Stalino laikų darbo pirmūnas, darbininkas Bierutas, įamžintas marmuro skulptūroje. Ieškodama medžiagos apie šį didvyrį, Agnieška sužino, kad jis konfliktavo su saugumiečiais, buvo kaltintas šnipinėjimu, sėdėjo kalėjime, o paskui dingo. Krystynos Jandos suvaidinta Agnieška – lyg jaunos Holland, jos kalbos, stiliaus, manierų portretas. 1995 m. išleistos knygos apie režisierę įžangoje Wajda rašė, kad Holland tikrai turėjo jam įtakos, dirbo kartu prie daugelio jo filmų ir kaip „slapta patarėja“, ir kaip oficiali scenaristė. Bendradarbiavimas nenutrūko ir vėliau, kai ji sulaukė pasaulinės šlovės: „Mano pasitikėjimas jos skoniu, išmintimi ir kino pažinimu išliko nepasikeitęs.“ Beje, po Wajdos mirties paaiškėjo, kad savo namuose jis išsaugojo cenzūros iškirptus Holland filmo „Vieniša moteris“ fragmentus, kurie vėliau buvo sugrąžinti į pilną filmo versiją.

 

1978-aisiais Kanuose buvo parodytas pirmasis pilnametražis savarankiškas Holland filmas „Provincijos aktoriai“ („Aktorzy prowincjonalni“). Apdovanotas FIPRESCI prizu, jis iškart atkreipė dėmesį į jauną režisierę. Rodydama provincijos aktorių porą, kuriai nepavyksta įgyvendinti profesinių svajonių, Holland rodė ir meilę žlugdančią jų kasdienybę, tikrovę, kurioje triumfuoja prisitaikėliai, vidutinybės, valdžios cinizmas. Pasirodymo metais filmas buvo suvoktas kaip prieš oficialią ir vidinę cenzūrą maištaujančios kartos manifestas.

 

„Provincijos aktoriai“ išaugo iš Moralinio nerimo kino. Jo kūrėjams Krzysztofui Zanussi, Andrzejui Wajdai, Krzysztofui Kieślowskiui ir ne vienam kitam būsimam lenkų kino klasikui tada rūpėjo kalbėti apie dabartį. Jie teigė, kad sunku gyventi neįvardytoje tikrovėje, ir norėjo ją rodyti tokią, kokia yra, nepaisydami cenzūros rėmų. Filmų herojais tapo nematomi žmonės, maištininkai ir konformistai, susiduriantys su inteligentiškų iliuzijų žlugimu, atsidūrę gyvenimo užribiuose, nebeturintys jėgų kovoti su kasdienybe.

 

Kartėlio filmai

 

1980-aisiais prasidėjo „Solidarumas“ ir vilčių metas, bet judėjimo išvakarėse kurtas Holland filmas „Karštligė“ („Gorączka“) kupinas kartėlio ir nevilties. Jo veiksmas nukelia į 1905-ųjų revoliucijos išvakares. Sukurtas pagal 1910 m. parašytą Andrzejaus Strugo romaną „Vienos bombos istorija“, filmas pasakojo apie lenkų socialistų partijos (PPS) teroristų grupę, rengiančią pasikėsinimą į caro generolą. Tam slaptoje pogrindinėje laboratorijoje pagaminta speciali bomba. Bet ji sunaikins ne priešą, o revoliucionierius, perduodančius bombą iš rankų į rankas. Kas išprotės, kas pateks į provokatoriaus pinkles, kas kaip anarchistas Gryziakas (Bogusław Linda) sieks surengti sprogimą bet kokia kaina. Pasirengimas teroro aktui apima visus filmo personažus lyg karštligė, virpa net kino kamera, palaipsniui sukurdama ne tik irealią atmosferą, bet ir psichoze tvinksinčią herojų tikrovę. Holland pabrėžia idėjos ir etikos konfliktą. Filmo herojai tiki kovos prasme, bet kiekvienas jų pažeidžiamas, o pasirinkimas tarp šviesių tikslų ir moralės pernelyg sunkus. „Karštligė“ atnešė režisierei pirmuosius „Auksinius liūtus“ ir pirmą Berlinalės apdovanojimą. Keistas dalykas, bet ir dabar filmą žiūri taip, lyg jis būtų sukurtas vakar. „Karšligė“ tarsi numatė, kad, kaip dabar sakoma, „Solidarumo“ karnavalas baigsis 1981 m. gruodžio 13-ąją įvesta karine padėtimi.

 

1981-ųjų pavasarį filmuotą „Vienišą moterį“ („Kobieta samotna“) Holland baigė montuoti prieš pat karo padėties įvedimą, ir filmas iškart atsidūrė ant lentynos. Dalyvavau oficialioje filmo premjeroje, kuri vyko 1988 m. Lenkų filmų festivalyje Gdynėje. Tai buvo keistas laikas – Lietuvoje jau prasidėjęs Sąjūdis, o Gdynėje streikavo visuomeninio transporto vairuotojai; salės, kur rodyti konkursiniai filmai, ložėje sėdėjo vyrai karininkų uniformomis – karinė padėtis dar nebuvo atšaukta. Sukrėtė gal ne tiek filme rodoma herojės tragedija – ji nujaučiama ir atpažįstama, kaip ir gyvenimo už geležinės uždangos realijos. Labiau sukrėtė Holland kuriama nevilties kupina pasaulio vizija. Filmo herojė laiškininkė Irena (Maria Chwalibóg) viena augina sūnų. Abu glaudžiasi apšiurusiame name su grėsmę keliančiu kaimynu alkoholiku, norinčiu užimti jos būstą. Irena skursta, palikimas, kurio tikėjosi, atitenka ne jai, o bendradarbės norėtų perimti jos esą pelningą aptarnaujamą rajoną. Likimas suveda Ireną su tokiu pat nelaimėliu neįgaliuoju Jaceku (Bogusław Linda). Jie suartėja ir desperatiškai bando būti kartu. Nustumti į gyvenimo pakraštį, jie nusprendžia peržengti, jų galva, paskutinę ribą – pavogti pinigus, kuriuos Irena turi pristatyti klientams. Tačiau abiejų laukia tragiška baigtis.

 

„Vieniša moteris“ – tai kaltinimas valstybei, kuri nekreipia dėmesio į gyvenimo paraštėse atsidūrusius žmones, kaltinimas apsimetėlių visuomenei, atstumiančiai silpnuosius ir pažemintuosius, kuriems reikia pagalbos ir užuojautos. Kartu tai ir universalus pasakojimas apie meilės poreikį, verčiantį peržengti ribas.

 

1981 m. gruodžio 13-ąją Holland buvo užsienyje. Jai buvo patarta negrįžti į Lenkiją. Prieglobstį rado Prancūzijoje. Buvo sunku, teko mokytis kalbų, imtis atsitiktinių darbų, versti knygas, pavyzdžiui, Milano Kunderos, padėti Wajdai rašyti „Dantono“ (1983) ir „Meilės Vokietijoje“ („Eine Liebe in Deutschland“, 1983) scenarijus, kovoti už galimybę atsivežti į Paryžių dukterį.

 

Holokausto klausimai

 

Galima sakyti, kad pirmasis ranką režisierei ištiesė Vakarų Berlyne gyvenęs legendinis, bet bjauriu charakteriu pagarsėjęs prodiuseris Arturas Brauneris, pasiūlęs ekranizuoti lenko Stanisławo Mierzeńskio ir amerikiečio Romano von Hermanno H. Fieldo romaną. Pirmasis Vakaruose sukurtas vaidybinis Holland filmas „Karti pjūtis“ („Bittere Ernte“, Vokietija, 1985) pasakoja apie Holokaustą, nors tai kameriškas filmas – jo veiksmas vyksta Silezijos valstiečio Leono namuose. 1942-ųjų žiemą jis randa miške iš deportacijos traukinio pabėgusią žydę Rozą (Elizabeth Triessenaar). Ji – graži medicinos studentė, o Leonas (Armin Mueller-Stahl) – senstantis prasimušėlis, vienišius, praturtėjęs iš bėgančių nuo Holokausto žydų, pigiai viską parduodančių, taip pat nužudytų. Leonas norėjo tapti kunigu, jis mėgsta moralizuoti, kupinas geismų, bet jaučiasi tikras katalikas, todėl visada gali pateisinti savo elgesį. Jis bijo, bet nusprendžia paslėpti merginą. Už užvertų langinių prasideda drama. Roza priversta tapti Leono meiluže, bet laikui bėgant abu patiria ir panieką, ir meilę, nors juos skiria viskas: kilmė, amžius, išsilavinimas, kultūra, religija. Filme gausu drastiškų ir melodramatiškų scenų, bet jos sufleruoja, kad Roza tikisi išgyventi Leono namuose, nors galiausiai jo godumas pastūmės merginą nusižudyti. „Karti pjūtis“ buvo nominuota „Oskarui“ – tai pirmoji Holland nominacija, bet ne paskutinė.

 

1989 m. pasirodė vienas garsiausių Holland filmų „Europa Europa“ („Hitlerjunge Salomon“, Prancūzija, Vokietija). Jo idėją taip pat pasiūlė Brauneris, kurį sužavėjo Salomono Perelio biografija. Jis gimė Saksonijoje, bet nuo nacių kartu su tėvais pabėgo į Lenkiją. Vokietijai užpuolus Lenkiją, tėvai jį su broliu išsiuntė į Rytus. Salomonas atsidūrė Gardino našlaičių prieglaudoje ir patyrė sovietų indoktrinaciją, net tapo komjaunuoliu. Tačiau netrukus ir Gardinas atsidūrė vokiečių rankose. Salomonas darė viską, kad išgyventų, tad tapo ištikimu nacių sekėju ir atsidūrė elitinėje hitlerjugendo mokykloje.

 

Regis, nė viena filmo recenzija neapsiėjo be klausimo, ar išlikti, prisitaikyti yra svarbiausia. Ar tam, kad išliktum, galima atsisakyti tautinės tapatybės, religijos, moralės? Kokia yra Salomono išlikimo kaina? Ar jis nuoširdžiai patiki komunistų ir nacių idėjomis? Holland nenori atsakyti į panašius klausimus, ji nesirengia kaltinti Salomono. Gal todėl šiam pasakojimui apie Holokausto laikų Kandidą ji pasitelkia nemažai gana bauginančio grotesko. Ko gero, Salomonas jai yra tik istorijos audrose pasimetęs vaikigalis, kuris gali rinktis vienintelę išeitį – išgyventi. Filmo pabaigoje pasirodo tikrasis Salomonas Perelis, po karo labai pasistengęs atsidurti Izraelyje.

 

„Europa Europa“ pasirodė didžiųjų permainų metais, kai griuvo Berlyno siena, susijungė padalytos Vokietijos, ne už kalnų buvo SSRS žlugimas. Tada kalbėta apie „istorijos pabaigą“, nors ne vienam įsiminė Salomono sapnas, kuriame Hitleris šoka kartu su Stalinu. Bet, regis, dabar filme formuluojami klausimai daug aktualesni. Įdomu, kad 2012 m. Januszo Wróblewskio paklausta, kodėl mano, kad yra suvokiama kaip svetima, režisierė atsakė: „Nes tai, kas paprastai moteriai atrodo vertybė, man nėra. Mano kita hierarchija. Be to, nelengva būti žyde Lenkijoje, lenke Prancūzijoje, europiete Holivude.“ Ir pridūrė: „Žyde tapau lenkų antisemitų dėka.“

 

2012-aisiais pasirodė „Tamsoje“ („W ciemnosci“, Lenkija, Kanada, Vokietija), kuriame skamba lenkų, vokiečių, jidiš, ukrainiečių kalbos. Tai suprantama, nes filmo pagrindas – taip pat reali istorija, Antrojo pasaulinio karo metais vykusi Lvive ir aprašyta Roberto Marshallo knygoje „Lvivo kanaluose“ („In the Sewers of Lvov“). Filmo herojus – Lvivo kanalizacijos kanalų prižiūrėtojas Leopoldas Socha (Robert Więckiewicz). Paprastas darbininkas, vagišius 1943-iųjų kovą sutinka kanaluose paslėpti iš geto pabėgusius žydus. Žinoma, už pinigus. Tačiau kai žydams pinigai baigiasi, Socha ir toliau jiems padeda rizikuodamas savo ir artimųjų gyvybe. Beveik visas filmas skendėja tamsoje. Kartu su filmo herojais žiūrovai klaidžioja po kanalus, patiria klaustrofobiją, įsiklauso į besislapstančiųjų žodžius, į gimstančią meilę, vaikų žaidimus ar barnius. 1944-ųjų liepą Sochos išgelbėti žydai po tamsoje praleistų keturiolikos mėnesių išėjo iš kanalų, o jų gelbėtojas išdidžiai paskelbė kaimynams: „Tai mano žydai!“, bet liko jų nesuprastas ir pasmerktas.

 

Holland nori suprasti, kas atsitiko tam žmogui, kuris susidūręs su milžiniška neteisybe, nusprendė rizikuoti savo gyvybe, kad išgelbėtų kitus. Bet tai ne vienintelis klausimas. Kai vieną Sochos globojamą žydą pagauna vokiečių kareivis, Socha padeda kareivį nužudyti. Bet kitą dieną Lvivo aikštėje pakariama penkiasdešimt žmonių – tai vokiečių atsakas. Ir vėl klausimas – ar verta gelbėti vieną, kai už tai mirs dešimtys nekaltų? Holland didžiavosi, kad Lenkijoje filmą pasižiūrėjo per milijoną žiūrovų, jis taip pat buvo nominuotas „Oskarui“ ir sužadino ne vieną diskusiją, regis, netylančią iki šiol.

 

Kitokie didvyriai

 

Filmas „Nužudyti kunigą“ („To Kill a Priest“, Prancūzija, JAV, 1988) – tai reakcija į vieną garsiausių karinės padėties Lenkijoje politinių žmogžudysčių: „Solidarumo“ kunigu vadinto Jerzy Popiełuszkos nužudymą 1984-aisiais. Tačiau Holland nekūrė biografinio filmo, šlovinančio kunigo kančią. Tai pasakojimas ne tiek apie jauną charizmatišką kunigą Aliką (Christopher Lambert), kiek apie jo nužudymo organizatorių saugumo karininką Stefaną (Ed Harris). Holland nori suprasti abiejų personažų motyvus, o kartu ir visuomenę, kurios pasidalijimą jie įkūnija. Stefanas ir jo viršininkai suvokia, kokią didelę įtaką visuomenei daro Katalikų bažnyčia, kaip ji vienija žmones aplink „Solidarumą“, ir nori tai minimalizuoti. Jie įtaiso pasiklausymo įrangą kunigo namuose, slapta filmuoja pamaldas, bet kartą bažnyčioje atsidūręs ir išklausęs Aliko pamokslą Stefanas pasiduoda jo įtaigiems žodžiams, kartu su bažnyčioje susirinkusia minia žegnojasi, meldžiasi, klaupiasi. Tik atsivertimas neįvyks – slapta kamera užfiksavo viską stambiu planu ir teks aiškintis vadovybei. Stefanas blaškosi tarp to, ką staiga sužinojo apie save, ir artimųjų tikėjimo, kad „Solidarumas“ – absoliutus blogis, ypač kai sūnus prisipažįsta, kad mokykloje su juo niekas nenori bendrauti, nes tėvas saugumietis. Bet Stefano noras susidoroti su kunigu kyla ir iš to, kas slypi jo viduje, ko Stefanas nenori pripažinti net sau, – iš abejonių savo teisumu. Tos abejonės tampa tikru Stefano pragaru.

 

Kurtas Prancūzijoje, filmas, be abejo, sutirština spalvas, net tiesiogine to žodžio prasme – vaizdas dažnai skendėja tamsoje, bet kartu ir daug ką supaprastina, kad būtų suvoktas Vakarų žiūrovų. Tačiau „Nužudyti kunigą“ – universalus pasakojimas apie blogio susidūrimą su gėriu, net jei gėris kartais gali paskatinti blogį veikti.

 

Tarp „Nužudyti kunigą“ ir 2019 m. pasirodžiusio „Pono Džounso“ („Mr. Jones“, Lenkija, D. Britanija, Ukraina) – svarbus ir didelis Holland gyvenimo tarpsnis: pirmieji filmai ir serialai Holivude, bendradarbiavimas su garsiais aktoriais, tarp kurių ir Leonardo DiCaprio, Lenkijoje ir Čekijoje kurti filmai, serialai, kalbantys apie problemas, su kuriomis susiduria jau XXI a. visuomenė.

 

„Ponas Džounsas“ man atrodo savaip pranašiškas, numatęs ir perspėjęs apie totalitarizmų sugrįžimo grėsmę, apie tai, kas netrukus atsitiks Ukrainoje, nors jo veiksmas nukelia į XX a. 4-ąjį dešimtmetį, kai anglų žurnalistas Garethas Jonesas, prieš tai ėmęs interviu iš Hitlerio, 1933 m. atvyksta į Maskvą. Jo tikslas – interviu su Stalinu. Kelionė į Ukrainą viską keičia – žurnalistas savo akimis mato Holodomoro siaubą. Bet grįžus į Maskvą juo niekas netiki. Holland yra sakiusi, kad vienas filmo tikslų buvo sukelti minčių apie tai, kas dabar yra žiniasklaida ir kaip lengvai galima manipuliuoti tiesa.

 

Filmo „Šarlatanas“ („Szarlatan“, Čekija, Airija, Lenkija, Slovakija, 2020) herojus – visiška kovotojo už tiesą Joneso priešingybė, bet taip pat realus istorinis personažas – Janas Mikolášekas, kuris ligas diagnozuodavo pamatęs sergančiojo šlapimą, o gydė įvairiais žolių mišiniais. Mikolašeko metodai buvo veiksmingi, jis išgarsėjo visoje tuometinėje Čekoslovakijoje. Skaičiuojama, kad per jo rankas perėjo daugiau kaip penki milijonai pacientų. Mikolašeku domėjosi menininkai, mokslininkai, politikai. Jis gydė nacių nusikaltėlius (tarp jų Martiną Bormaną), komunistinės Čekoslovakijos prezidentą Antoníną Zápotocký ir paprastus žmones.

 

Mikolášekas yra visiškas konformistas, regis, sugebantis prisitaikyti prie bet kurios valdžios, slėpti homoseksualumą, kurį pats laikė nuodėme, ir į visus priekaištus atsakyti, kad turi gydyti žmones. Holland rodo jo santykius su skirtingomis politinėmis sistemomis ir klausia, kur to konformizmo ir prisitaikymo ribos, ar galima gydyti žmones ir kartu būti blogam, bet į klausimus leidžia atsakyti patiems. Viename interviu režisierė apie dviprasmišką filmo pabaigą pasakė: „Labai mėgstu šią pabaigą, bet yra žmonių, kurie jos nesupranta. Apskritai manau, kad viena priežasčių, kodėl norėjau sukurti šį filmą, buvo nuovargis nuo vienprasmiškumo. Ne tik filmų, su kuriais susiduriu, vienprasmiškumo, bet apskritai nuo vertinimų ir suvokimo vienprasmiškumo. Siaubingi supaprastinimai veda link to, kad viską, kas dviprasmiška, visas metaforas stengiamasi aiškinti kuo labiau paraidžiui, kuo paprasčiau.“