Marijos tyla (Marijas klusums)
Stingdantis epochos šaltis
Režisierius Dāvis Sīmanis
Scenarijaus autoriai Magali Negroni, Dāvis Sīmanis, Tabita Rudzāte
Operatorius Andrejs Rudzāts
Kompozitoriai Paulius Kilbauskas, Justinas Štaras
Prodiuseriai Gints Grūbe, Inese Boka-Grūbe, Justė Michailinaitė, Kęstutis Drazdauskas
Vaidina Gļebs Beļikovs, Olga Šepicka-Slapjuma, Ženija Škuberte-Sudmale, Ģirts Ķesteris, Artūrs Skrastiņš, Inese Kučinska, Dana Ščerbina, Vilis Daudziņš
Vaidybinis, 2024, Latvija, Lietuva, 100 min.
Kiekvienas Sīmanio filmas – tai istoriko teritorija: konkretus laikotarpis, vieta ir tikri įvykiai, bet tą teritoriją jis užpildo savo išmone ir autoriniu požiūriu. Naujausiame filme režisierius pasakoja apie nedaugeliui girdėtą latvių aktorę Mariją Leiko (1887–1938). Jos tragiškas likimas, neįtikėtina istorija puikiai tinka filmo scenarijui, net nelabai ką bepridėsi. Gimusi Rygoje, ji mokėsi aktorystės Vienoje, vaidino Berlyno, Leipcigo ir Frankfurto teatruose. Dirbo Maxo Reinhardto trupėje, bendravo su režisieriumi Erwinu Piscatoru. Marija sukūrė apie 30 vaidmenų kine. Daug filmavosi savo vyro Jānio Gūtero ir kitų režisierių filmuose, net neišlikusiame F. W. Murnau filme „Šėtonas“. Leiko buvo žinoma ir vertinama vokiečių teatro ir nebyliojo kino aktorė.
„Marijos tyla“ prasideda scena traukinyje, kertančiame Sovietų Sąjungos sieną. Vagone-restorane prie lango panirusi į savo mintis sėdi elegantiška baltai apsirengusi vidutinio amžiaus moteris. Iš Vakarų, iš bohemiškos aplinkos, netrukus ji pateks į visai kitokią realybę.
Maskvoje (nors iš tiesų tai įvyko Tbilisyje) gimdydama mirė jos duktė. Marija važiuoja parsivežti anūkės, tačiau turi užtrukti Maskvoje, kad sutvarkytų dokumentus. Kelionės atgal iš Maskvos jau nebebus. Negailestinga stalinistinio teroro ir represijų mašina įsuks ir sunaikins garsią aktorę.
Nors iš pradžių Maskvoje Marija sutinkama kaip žvaigždė. Ji apgyvendinama prabangiame bute, kurio šeimininkai „nežinia kur dingę“, jos anūkei paskiriama auklė, ją globoja, gal net romantiškus jausmus puoselėja didelę galią turintis čekistas Jēkabas Petersas, kurį, beje, paskui ir patį sunaikins sovietinis režimas. Tačiau aplink tvyranti negailestinga, žiauri realybė smelkiasi į aktorystei visiškai atsidavusios moters gyvenimą. Tiesa, jos požiūrį, kad menas yra aukščiausia gyvenimo prasmė, keičia ir mažoji anūkė Nora. Mariją tarsi pasiveja kadaise pačios neišgyventa motiniška meilė ir rūpesčiai. Kai augo dukra, ji buvo atsidavusi tik darbui.
Marija sutinka vaidinti naujame latvių teatro „Skatuve“, įkurto Maskvoje 1932 m., spektaklyje. Talentinga režisierė Asja Lācis stato latvių klasiko Rūdolfo Blaumanio pjesę „Ugnyje“, ir Marija, jau atsisveikinusi su scena, neatsispiria šiam pasiūlymui, nors vaidmeniui jos amžius ir nėra labai tinkamas. Tačiau aktorė nori vaidinti, vėl panirti į kūrybinius ieškojimus, teatro gyvenimą. O garsios latvių žvaigždės statusas labai reikalingas naujajai ideologijai. Tuo bus pasinaudota „Latvių operacijoje“ 1937–1938 m., apkaltinus ją šnipinėjimu. Pamaskvės Butovo poligone Marija ir jos kolegos sušaudomi. Jos anūkės likimas nežinomas.
„Marijos tyla“ – lėtas ir sunkus, kartais net nuobodus filmas. Režisierius labai daug dėmesio skiria epochos atkūrimui, išraiškingoms detalėms. Tačiau kuriama ne tiek realistinė to meto aplinka, kiek siurrealistinė, košmariška, autoriaus sufantazuota vietos ir laiko vizija. Amžina žiema ir šaltis Maskvoje, tamsoje skendinčios tuščios purvinos gatvės. Šaižūs, baimę ir nerimą keliantys muzikiniai garsai, sukurti lietuvių kompozitorių Pauliaus Kilbausko ir Justino Štaro. Čekistų orgija su nuogomis moterimis ant vaišėmis nukrauto stalo ir maudynėmis lediniame parko tvenkinyje. Režisieriaus vaizdiniuose yra plakatiško tiesmukumo, primityvaus Stalino teroro laikų supaprastinimo.
Marijos (Olga Šepicka-Slapjuma) emocinei dramai dėmesio filme tenka mažiau. Ji perteikiama gana fragmentiškai. Trūkinėjanti dramaturgija neleidžia atskleisti, kaip, veikiant istorinėms aplinkybėms, vyksta Marijos vidinė transformacija – nuo aistringai savo pašaukimui pasišventusios, nuo aplinkinio pasaulio atsiribojusios menininkės iki atsakomybę už anūkės ir teatro trupės likimą suvokiančios asmenybės. Sugebančios iškęsti baisius kankinimus ir nepalūžti. Jos tyla – atsakas į pražūtingą epochos triukšmą.