Stipri moteris didelių įvykių verpete

Pastaraisiais metais Latvijoje sukurta nemažai filmų, apmąstančių šalies istoriją – „Miestas prie upės“ (2020), „Sausis“ (2022), „Marijos tyla“ (2024), „Mano laisvė“. Kaip manote, su kuo susijusi tokia latviškų istorinių filmų gausa?

 

Mes, minėtų filmų režisieriai, 9-ojo dešimtmečio pabaigoje buvome jauni žmonės. Visi patyrėme Atgimimo laikotarpį, išgyvenome jį kartu su savo tėvais, seneliais, draugais. Kai galvoju apie vaikystę, ankstyvą jaunystę, tai ryškiausiai, gyviausiai prisimenu įvykius, susijusius su mūsų Nepriklausomybės atgavimu. Viskas, apie ką tėvai kalbėjo pusiau pašnibždomis, iki galo nepasakydami, staiga tapo savaime suprantama ir garsiai ištariama.

 

Kas tada atsitiko? Koks tai buvo laikas? Dabar mes, gimę 7–8-ojo dešimtmečių sandūroje, esame jau subrendę ir, manau, turime teisę apie tai kalbėti. Sukaupėme gyvenimo patirties, esame tėvai. Manau, tai ir yra priežastis, kodėl dabar atsirado filmų apie tą istorinių permainų laiką. Tai susiję su mūsų kartos branda ir troškimu atsigręžti atgal.

 

Kodėl apie tą laiką nusprendėte papasakoti per moters asmenybę, jos likimą?

 

Ieškojau istorijos ilgametražiam filmui. Nenorėjau imtis socialinės dramos, nes pati turėjau tris mažus vaikus, socialinės problemos supo mane kasdien. Norėjau kalbėti apie dalykus, padedančius žmogui judėti gyvenime į priekį, pasiekti savas aukštumas, būti naudingam visuomenei. Apie tai, kad viskas, ką darome, nenueis veltui, pasitarnaus ateities kartoms, leis gyventi geriau. Manau, kad žmogaus gyvenimas negali būti atskirtas nuo laiko konteksto, vietos, kurioje jis gimė ir augo.

 

Kuo sudomino ir patraukė Itos Kozakevičos asmenybė? Įdomu, kad lenkų kilmės žurnalistė tapo viena iš Latvijos Atgimimo lyderių. Ji įsitraukė į Liaudies fronto veiklą ir siekė tapti Latvijos Aukščiausiosios Tarybos nare.

 

Itos Kozakevičos asmenybė kėlė norą apie ją kalbėti. Geriau ją pažinusi supratau, kad galiu parodyti tai, kas žiūrovui įdomiausia – naują heroję. Ita buvo labai neįprasta tiems laikams moteris. 1988-aisiais jai buvo 33 metai (filmo istorija prasideda tais metais). Visiškas sovietmečio vaikas, bet aiškiai suvokusi, kad sovietinė realybė nėra tiesa. Tą labai gerai atsimenu ir pati, kai vaikystėje buvo diegiama, jog gyvename geriausioje šalyje – SSRS. Žiūrėjau, kaip Ita sakė kalbą Latvijos Liaudies fronto suvažiavime. Apie imigraciją, apie latvių kalbos nemokėjimą, apie šalies problemas, apie neteisybę (ši scena yra filme). Įdomu, ar daug kas galėtų tam ryžtis net šiais „ne vienos tiesos“ laikais. Dabar tave už tai galėtų viešai apšmeižti, pakenkti reputacijai, bet 9-ojo dešimtmečio pabaigoje dar buvo realus pavojus nukentėti nuo valdžios struktūrų. Mano pačios pozicija tokia – geriau patylėti, nei stoti prieš kokią nors neteisybę.

 

Filme Ita sako: „Darau, nes tai teisinga.“

 

Šis filmas yra apie moters drąsą, apie išskirtinę jos asmenybę, apie kito žmogaus supratimą ir galbūt atleidimą, nes mums teko toliau gyventi naujoje, atgimusioje šalyje, bet su visu sovietiniu bagažu – ir praktiniu, ir emociniu.

 

Kaip rinkote medžiagą apie savo filmo heroję, ar daug jos panaudojote?

 

Sutikau daug įdomių žmonių, Itos draugų, amžininkų, kolegų. Tai kiti filmo veikėjai, tikri Latvijos politikoje aktyviai veikę žmonės. Ir Itos vyrą, matematikos profesorių. Įrašiau daugybę audiointerviu. Gal kada nors vertėtų iš to sukurti radijo serialą. Rinkau medžiagą Latvijos Liaudies fronto muziejuje, Latvijos valstybės archyve. Geras informacijos šaltinis ir laikraščiai, žurnalai. Labai pravertė Atgimimo laikotarpio veikėjų memuarai.

 

Kaip filme istorinė tiesa dera su menine išmone?

 

Manau, kad moters įvaizdis, kurį sukūriau pasakodama jos asmeninius išgyvenimus, yra labai arti tiesos. Tą teko išgirsti iš žiūrovų, kurie Itą pažinojo, buvo ją matę, draugavo su Itos tėvais ar vyru. Žmonės sakė, kad kartais apimdavo jausmas, kad tai ji ekrane. Lyg matytų dokumentinius kadrus. Kino dailininkas Jurģis Krāsonas ir kostiumų dailininkė Līga Krāsone bei grimuotoja Ilze Trumpe puikiai padirbėjo. Iš žiūrovų girdėjome, kad pasijuto kaip 1988-aisiais.

 

Filmavau su savo kurso draugu, operatoriumi Maksimu Efrosu. Šis filmas yra mūsų ilgo profesinio bendradarbiavimo rezultatas. Siekėme kuo autentiškiau atkurti laiką, jo spalvas, šviesą, atmosferą. Senos kino juostos „Svema“ efektą. Prirūkyti kambariai, kuriuose žmonės gyvena susispaudę. Daiktais užgriozdinti butai. Filmo kadruose svarbiausias buvo giluminės mizanscenos principas. Pagrindinis dalykas kadre – žmogus. Man, kaip režisierei, buvo labai svarbu laikytis istorinės 1988–1990 metų chronologijos. Negalėjau pasinaudoti Itos ir šalies istorija, kad patenkinčiau savo režisūrines ambicijas. Žinoma, filme atsispindi ir mano gyvenimo patirtis, požiūris į žmones ir dalykus. Bet tik po kruopštaus pasiruošimo, ilgo medžiagos tyrinėjimo. Nenorėjau, kad Ita filme būtų lyg veikėja iš enciklopedijos.

 

Kodėl filme pakeitėte veikėjų vardus? Ita filme tapo Alicija.

 

Kai rašiau scenarijų, Itos vardas vis dėlto mane trikdė. Negalėjau laisvai fantazuoti apie jos asmenines patirtis. Kas norės, pamatys mano Alicijoje Itą. Stengiausi neįvardinti ir kitų žinomų to meto politikų. Veikėjų, turinčių savo dramaturgines linijas, vardai irgi pakeisti. Bet jie vizualiai sukurti taip, kad žiūrovai atpažintų. Nežinau, ar gerai, kad vyresnės kartos žiūrovai buvo priversti spėlioti, kas yra kas. Jaunimui, žinoma, tokių problemų nekilo.

 

Ar sunkiai radote aktorę savo herojei? Beje, už šį vaidmenį Ērika Eglija-Grāvele įvertinta prizu Latvijos kino apdovanojimuose.

 

Ieškojau aktorės, kuri aiškiai suprastų, ką vaidina. Iš tikrųjų suprastų. Norėjau, kad ji vizualiai būtų panaši į Itą. Dauguma aktorių yra subtilios, balerinų tipo moterys. Dairiausi net tarp operos dainininkių, kurių Latvijoje yra labai efektingų, bet jų darbotvarkė labai įtempta. Darėme aktorių bandymus. Žiūrėjau ankstesnius daugelio populiarių ir gerų aktorių vaidmenis.

 

Ērika Eglija-Grāvele neturėjo daug kino patirties, šiek tiek vaidino televizijos serialuose. Jos išvaizda atitiko mano Alicijos įsivaizdavimą. Mes kalbėjomės apie gyvenimą, apie profesiją. Skaitėme ištraukas iš scenarijaus, darėme vaizdo bandymus su kostiumais ir grimu. Po ilgos atrankos aš vis dėlto likau su Erika. Jaučiau, kad mes kartu galime leistis į šią kelionę nežinomybėn.

 

Jos vyrą vaidina lietuvių aktorius Darius Meškauskas. Už šį vaidmenį jis apdovanotas Latvijos nacionalinio kino prizu. Man atrodo, tai vienas geriausių šio aktoriaus vaidmenų kine. Jam taupiomis priemonėmis pavyko atskleisti dramatišką šio personažo likimą.

 

Esu labai dėkinga Lietuvos kino centrui už finansavimą. Tai suteikė galimybę tris dienas filmuoti Lietuvoje ir dirbti su lietuvių komanda atliekant baigiamuosius darbus. Daug išmokau iš montažo režisierės Silvijos Vilkaitės, norėčiau vėl su ja dirbti. Tą patį galiu pasakyti ir apie garso režisierių Julių Grigelionį, kompozitorių Domą Strupinską. Dar nežinodama, ar gausiu finansavimą, norėjau dirbti su lietuvių aktoriumi ir Alicijos vyro vaidmens atlikėjo ieškoti Lietuvoje. Pradėjome nuo zoom’inių repeticijų, o tada abi su Ērika Eglija variavome į Vilnių susitikti su „potencialiais vyrais“. Abi nujautėme, kad tai bus Darius Meškauskas.

 

Itos vyras buvo prieškario vaikas, o Ita gimė 6-ajame dešimtmetyje. Erika ir Darius yra ne tik skirtingų kartų žmonės, bet ir skirtingų aktorinių mokyklų atstovai. Darius mokėsi sovietinėje aktorių mokykloje, perėmė visa geriausia, ką ji turi. Erika – jau Nepriklausomybės laikų auklėtinė. Yra kai kas iš senosios tradicijos, bet kažkas ir visiškai nauja. Kaip režisierė matau, kad jie skirtingai „gyvena“ kadre. Darius kiekvieną sceną vaidina sujungdamas tai, kas buvo, su tuo, kas galėtų būti. Ērika gyvena kadre – čia ir dabar. Ir tai buvo labai naudinga mano personažams – tai skirtingų kartų žmonės, skirtingas jų gyvenimo būdas, požiūris. Galvoju apie kitą savo filmą ir matau jame Darių. Ir, žinoma, nuostabūs susitikimai su Dovile Šilkaityte ir Velta Žīgure. Nematyti veidai Latvijos kine ir nuostabios aktorės.

 

Kuo Jūsų pasakojama istorija yra svarbi ir reikšminga šiandien?

 

Tai, ką Ita Kozakeviča padarė per tuos keletą savo gyvenimo metų (netrukus ji neišaiškintomis aplinkybėmis nuskendo Tirėnų jūroje Italijoje), yra labai svarbu ir reikšminga. 1989 m. surašymo duomenimis Latvijoje gyveno kiek daugiau nei 50 procentų latvių. Liaudies frontas suprato, kad vien latvių balsų permainoms skatinti nepakaks. Itos užduotis buvo dirbti su tautinėmis mažumomis. Pažadinti juose tautinę savimonę, žmogišką orumą.

 

Tik viduje laisvas žmogus gali kovoti už laisvę. Tuo metu buvo steigiamos tautinės draugijos, lenkų, baltarusių, Krymo totorių, ukrainiečių, žydų ir kitos. Buvo atliktas didžiulis darbas, kad šie žmonės balsuotų už Latvijos liaudies frontą. 1991 m., dar prieš rugpjūčio pučą Maskvoje, gyventojų apklausa parodė, kad pritarimas visiškai Latvijos nepriklausomybei siekia 72 procentus. Tai ir didžiulis Itos Kozakevičos nuopelnas. Rinkimuose jai teko sunkiausi rajonai, kuriuose buvo daugiausia rusakalbių. O ji sugebėjo kreiptis į žmones ir patraukti juos savo oratoriniais sugebėjimais ir žmogiška charizma. Jos mirtis buvo didelė netektis.

 

Kokios reakcijos sulaukėte o filmui pasirodymo? Ypač iš tų, kurie prisimena tą laiką ir tuos žmones?

 

Po filmo laukiau, kad istorikai, Liaudies frontas su manimi ginčysis dėl istorijos traktavimo, tačiau jokių smerkiančių komentarų nesulaukiau. Gal ir buvo nepatenkintų dėl Itos asmeninio gyvenimo interpretacijos, bet, kaip sakiau, mano tikslas buvo ne enciklopedinis faktas, o gyvos moters paveikslas. Norėčiau, kad filmas sukeltų daugiau diskusijų apie dabartinę mūsų visuomenės būklę. Latvijoje tebedominuoja dvi bendruomenės: latvių ir rusakalbių. Bet pamirštame, kad šalyje gyvena ir kitų tautų atstovai, kurie mums padėjo atgauti Latviją. Šiandien dėl Rusijos propagandos svarbu neprarasti budrumo, puoselėti tautų vienybės idėją, ją saugoti. Susitikusi su publika pajutau, kad žmonės, išgyvenę tą laiką, labai gerai suvokia filmo istoriją. Po filmo žiūrovai manęs nepaleidžia, nori pasikalbėti. Jaunimą labiau žavi Alicijos asmeniniai išgyvenimai, tai, kas bendražmogiška, kas yra už laiko ribų. Apskritai manau, kad daug kritikos nesulaukiau. Tiesiog norėtųsi rimtesnės diskusijos filme paliestomis temomis, susijusiomis su mūsų valstybe.