Jono Meko atminties kinas
Nuo 7 deš. pradžios Jonas Mekas (g. 1922 m., Semeniškėse) dokumentuoja savo gyvenimą, kurdamas asmeninį liudijimą apie draugystę, egzilį ir istorijos „tekėjimą”.
Kone visus J. Meko filmus (išskyrus The Brig, 1964) galima apibūdinti kaip impresionistinius (auto)biografinius dienoraščius. Nors, žinoma, filmuodamas išorinį pasaulį, avangardinio kino krikštatėvis iš tiesų filmuoja savo vidinį pasaulį. Atmesdamas dramą, saspensą, linijinį naratyvą, J. Mekas dokumentuoja tai, ką jis pats vadina „mažais, intymiais momentais, kurie apibūdina kasdienybę nebūdami poetiški”. Kartu su Stanu Brakhage’u, Maya Deren, Kennethu Angeriu ir Jacku Smithu Mekas metė iššūkį ortodoksiškajai Holivudo studijų sistemai ir tradiciniam pasakojimui, ir, iš dalies, pradėjo tirti kino ir individualios atminties santykį.
J. Meko kinas – tai trumpalaikis, mirgantis vaizdas, užfiksuotas Bolex’o 16mm kamera, šokčiojantis akimirkų ir atsiminimų fabrike. Būtinybė fiksuoti (filmuoti) savo gyvenimą, patirtis Meko kine randasi kaip egzilio patirties rezultatas, namų praradimo, atminties „trukdžių” kompensacija. Jis ryžtasi filmuoti viską aplink save, tarsi siekiant sukurti naujus atminties vaizdus, kurie galėtų pakeisti prarastuosius. Kaip teigia pats „filmeris“ Ištraukose iš laimingo žmogaus gyvenimo (2012), vaizdai yra tikri, o atsiminimai išnyksta.
Mekui praeitis (atsiminimai) ir dabarties momentas sudaro vieną pavidalą, perkloja vienas kitą, istorija jo filmuose - ne linijinė įvykių suma, tačiau yra nuolat patiriama. Pavyzdžiui, pramoninėje Niujorko aplinkoje Mekas primygtinai filmuoja gamtos objektus, gėles ir medžius, sniegą, ką galima suprasti kaip „persikėlimą” į vaikystės laikų Seimeniškes. Taip pat kažkur Mekas yra pasakęs: „Aš nefilmuoju tokio Niujorko, koks jis yra, ar tavo Niujorko. Aš vis dar filmuoju savo vaikystę.“
Reminiscencijos iš kelionės į Lietuvą – tai tarsi nardymas atmintyje. Filmas, sukurtas 1971–72 m., kada Jonas ir Adolfas Mekai pirmą kartą po karo grįžta į Lietuvą. Filmą sudaro trys dalys, pirmąją – Niujorko kadrai, nufilmuoti 1950–53 m., scenos iš imigrantų gyvenimo Williamsburge ir Brooklyne. Antroji dalis, 100 Lietuvos blykstelėjimų, 1971, nufilmuota brolių Mekų kelionės į gimtąjį Semeniškių kaimą (kurį J. Mekas vadina „pasaulio centru”) metu. Trečioji dalis apima apsilankymą Elmshorne, Vokietijoje, kur karo metais (bėgant nuo nacių represijų iš Lietuvos į Vieną) broliams Mekams teko metus dirbti priverstinių darbų stovykloje, ir galiausiai - Vienoje, kuri juk ir buvo „tikrasis“ Jono ir Adolfo tikslas. Filmas baigiasi Vienos vaisių turgaus gaisru 1971 m. rugpjūtį, kurį, pasak Peterio Kubelkos, J. Meko bičiulio, tikriausiai patys miestiečiai ir bus sukėlę, norėdami naujo turgaus.
„Aš esu „išstumtas” (displaced) asmuo kelyje į namus, ieškantis savo namų, atmintyje atkuriantis praeities gabaliukus, ieškantis atpažįstamų savo praeities vietų” – girdime užkadrinį J. Meko „prisipažinimą” Reminiscencijose iš kelionės į Lietuvą. Po kone trisdešimties metų pirmą kartą lankantis gimtosiose Semeniškėse, Meko, atrodo, visai nedomina pokyčiai gimtajame krašte. Atvirkščiai, jis kreipia dėmesį-kamerą į tai, kas išliko nepakitę: mamos molinė viryklė, laukai ir miškai, supantys sodybą. Mekas nelyg suspenduoja laiką, filmuoja savo vaikystės Semeniškes.
Tam tikru požiūriu, J. Meko filmai yra jo atmintis, atsiminimai. Jis fiksuoja džiaugsmingas švenčių, draugų susibūrimų, šeimos gyvenimo akimirkas, tačiau J. Meko filmai - tai šis tas daugiau nei įvykių, renginių katalogas. Jie yra gyvi atmintimi, taip pat ir Mekas filmuoja dėl to, nes jis atsimena. Jo atmintis katalizuoja tai, ką jis filmuoja dabarties akimirkoje: „Ir kas yra tie momentai, kas mane priverčia juos pasirinkti? Aš nežinau. Tai visa mano atmintis, kuri leidžia man pasirinkti momentus, kuriuos aš filmuoju.”
