Deadpool 2

„Deadpool 2“ kūrėjai, regis, pasijuto tarsi radę sėkmės ingredientą ir kaip kad prasto konditerio rankos visas problemas sprendžia cukraus kiekiu, taip ir tęsinio autoriai viską tiesiog užpildė situacijų komedijai būdingais juokeliais. Superherojus, atrodo, dabar dažniau kalbasi su kamera nei su kitais filmo veikėjais ir vieną po kito laido juokelius aiškiai deklaruodamas, jog tai – filmas, o ne tikrovė (tarsi žiūrovas tai užmirštų). Panašu, kad kūrėjai norėjo dar didesnės auditorijos, tad švelnią ironiją pakeitė banalesniais, bet iškart juokingais onelaineriais.

Anksčiau buvo mada (gal ir dabar yra, tik tai nepastebima) kiekvienais metais kurti parodijų filmą, kuriame būtų juokiamasi iš visų populiariausių tų metų filmų. Tokiu principu kino ekranuose buvo rodomi tokie kūriniai kaip „Kiečiausi Spartos vyrai“ (2008), „Didingiausias filmas“ (2007) ir t. t. Kodėl čia paminėti šie filmai? Todėl, kad žiūrint „Deadpool 2“ atrodo, kad jis būtent šiuo stiliumi parodijuoja pats save.

Susidaro įspūdis, kad „Deadpool“ franšizė prarado savo chuliganiškumą – pagrindinį asmenybės bruožą. Pirmasis buvo mažas, bet taikliai „iščiustytas“ ir kietai subalansuotas grynuolis, o šis – ištiražuotas, plastmasinis ir pernelyg savimi patenkintas, deja, pasenęs.

Veikiausiai taip įvyko dėl to, kad dar scenarijaus kūrimo stadijoje filmo žvaigždės Reynoldso ir pirmojo „Deadpool“ režisieriaus Timo Millerio vizija kardinaliai išsiskyrė. Režisierius norėjo kurti ne dar vieną „blokbasterį“, o savitą filmą. Holivudo štampai paėmė viršų.