Marlonas Brando Elia Kazano filme „Geismų tramvajus“
Brando lankė Lee Strasbergo vadovaujamą „Aktorių studiją”, tačiau sporadiškai, o Elaine Strich yra sakiusi, kad „Marlono ėjimas į mokyklą studijuoti metodo būtų tas pats, kas pasiųsti tigrą į džiunglių mokyklą”. Savo tikrąja mokytoja Brando vadino Stellą Adler ir yra sakęs, kad „ji išmokė mane būti natūraliu ir nebandyti vaidinti emocijų, kurių aš asmeniškai nepatiriu spektaklio metu.”
Sakoma, kad norint pamatyti metodo „pasirodymą” kine reikia pažiūrėti Marlono Brando įėjimą „Geismų tramvajuje”. Kaip jis vaidina tarsi kameros nė nebūtų, kaip vienoje scenoje kasosi nugarą, po to iš spintelės ištraukia butelį burbono ir vapa kažką panašaus į „Žmogau, alkoholis greitai baigiasi tokiu karštu oru.” To efektas – kasdienybės intensyvumas ir personažas, nuo kurio sunku atitraukti akis.
Marlonas Brando, Kazano filme sukūręs Stenlio Kovalskio vaidmenį, pasižymi išskirtiniu fiziškumu (jis buvo toks paveikus, kad medvilniniai marškinėliai trumpomis rankovėmis po šio filmo tapo privalomu jauno vyro atributu), kūno kalba, kalbėjimo rimtu su užsikirtimais, pakartojimais ir pauzėmis, kurios, kaip yra sakęs pats Kazanas, dažnai būdavo kur kas iškalbingesnės nei aktoriaus sakomas tekstas.
Brando kuriamas personažas atrodė tikroviškesnis, o jo buvimas intensyvesnis, energingesnis nei daugelio klasikinio Holivudo aktorių. Tai dar labiau išryškėja jį lyginant su Blanšos vaidmenį kūrusia Vivien Leigh. Dėl savo įtikinamo buvimo (presence) Brando tam tikra prasme perrašė Tenesio Williamso pjesę: jis turėjo būti antagonistas, žiaurus, grubus ir primityvus lenkas, kuris „valgo kaip gyvulys, vaikšto kaip gyvulys, šneka, kaip gyvulys“, ir sąlygoja jautrios Pietų aristrokratės Blanšos žlugimą. Tačiau būtent nuo Stenlio filme negalima atitraukti akių, jis tapo geismo objektu ir pelnė žiūrovų simpatijas.
Filme Kazanas ir Brando Stenlio personažą, akivaizdu, supranta ne kaip žvėrį, bet žmogų, norintį išlaikyti status quo, „keep things his way” ir kuris nenori būti apgaudinėjamas Blanšos (jo nepasitikėjimas Blanša randasi kone akimirksniu). Bet kurio kito aktoriaus rankose Stenlis galėjo tapti košmariška feministine vyriškumo kritika: brutalus ir infantilus. Tuo tarpu Brando Stenlis – brutalus, infatilus ir kartu kupinas skausmo, kurį sunku suvokti ar išreikšti. Monstras, kenčiantis kaip žmogus. „Geismų tramvajuje“ Brando dviprasmiškas – jis patrauklus, seksualus ir gąsdinantis tuo pačiu metu, jautrus ir bauginantis, kas tiksliai atspindi ir pačios Blanšos prieštaringus jausmus Stenliui – baimę ir geismą. Pats Brando yra sakęs: „Aš esu Stenlio antitezė. Esu iš prigimties jautrus, o jis – grubus, žmogus su gyvuliškais instinktais ir intuicija… Jis buvo mano vaizduotės kompendiumas, paremtas pjese. Aš jį sukūriau iš Tenesio žodžių.”
Tuo tarpu Vivien Leigh – klasikinė aktorė, manieringa ir teatrališka blogąja ta žodžio prasme, dabar atrodo, kad ji tiesiog pervaidina. Lyginant su ja, Brando kur kas santūresnis, jis nebando kiekvienos personažo emocijos išreikšti ekstravagantiškose veido išraiškose ar judesiuose, dėl ko kyla emocijų, išgyvenimų gylio ir spontaniškumo iliuzija. Brando personažas atrodo kaip vulkanas, kurio slopinami jausmai ir agresija bet kada gali prasiveržti. Neveltui aktorė Joan Copeland sakė, kad žiūrėti į Brando vaidinanatį - tai tas pats, kas matyti uraganą.
Brando – chameleoniškas ir nenuspėjamas aktorius, jis visada sakė, kad nustebinti žiūrovą yra jo tikslas. Tai puikiai iliustruoja kad ir scena kitame Kazano ir Brando filme „Krantinė“ („On the Waterfront“, Elia Kazan, 1954), kai Brando herojaus brolis nutaiko ginklą į jį. Brando reakcija atskleidžia metodo postuluojamą psichologinį realizmą. Eilinis to meto aktorius būtų tikriausiai piktai ir su išgąsčiu atstūmęs ginklą, bet Brando, remdamasis magiškuoju „kas, jeigu”, pasitelkdamas vaizduotę, švelniai atstumia ginklą ir meiliu balsu sako „Čarli, čarli”.
