Tarptautinis Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalis
Šių metų Tarptautinio Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalio organizatoriai, tęsdami politiškai angažuoto kino festivalio tradiciją, deklaravo siekius užčiuopti politines tendencijas Vokietijoje, Europoje ir už jos ribų. Jie taip pat pabrėžė dabarties politines nuotaikas, socialinio susiskaldymo, rasizmo, populizmo stiprėjimą ir istorijos kartojimąsi. Konkursinėje programoje buvo galima pamatyti ir dabarties politinius procesus analizuojančių, į istoriją besigręžiančių, ir ekologinį ūkininkavimą propaguojančių filmų. Pagrindinis festivalio prizas „Auksinis balandis“ įteiktas italei Claudiai Tosi už filmą „Aš turėjau svajonę“ („Avevo un sogno“), pasakojantį apie dvi Italijos politikes ir politinį šalies pastarojo dešimtmečio klimatą. Prizą Tosi filmui žiuri skyrė vienbalsiai, nes (nors paliesta sudužusių svajonių tema) jame kalbama apie orumo, sąžinės ir žmogiškumo imperatyvus politiniame gyvenime.
Claudios Tosi filmas tikrai savalaikis. Režisierei pavyko užfiksuoti dramatišką šalies politinį virsmą, kai nepasitenkinimas korumpuota ilgamečio ministro pirmininko Silvio Berlusconi valdžia ir apskritai žmonių nusivylimas valdžios atstovais išsiliejo nacionalistiniais, antiimigraciniais pareiškimais ir virto dešiniųjų pergale paskutiniuose rinkimuose. Savo herojes, centro kairiųjų Demokratų partijos atstoves, aistringas politikes ir bičiules Manuelą ir Danielą, režisierė filmavo dešimt metų – nuo 2008 m. rinkimų kampanijos ir feministinio judėjimo prieš Silvio Berlusconi pradžios iki 2018 m. rinkimų, per kuriuos populistinis euroskeptiškas „Penkių žvaigždučių“ judėjimas surinko balsų daugumą. Moterys nori pakeisti savo šalį, tačiau joms tenka susidurti su proziška tikrove – rinkėjų abejingumu, biurokratija, moterims nepalankia politine aplinka, populizmo, nacionalizmo ir euroskepticizmo stiprėjimu. Ir net užimdamos aukštus politinius postus jos, regis, mažai ką gali pakeisti. Dėl to herojės susiduria su augančiu beprasmybės ir bejėgiškumo jausmu. Tai jas verčia baimintis dėl Europos politikos ateities ir kalbėti apie politikos, kurią deformuoja nerimą keliantis populistinis šou, mirtį apskritai.
Specialaus žiuri paminėjimo sulaukė Gorano Devićiaus filmas „Ant vandens“ („Na vodi“), kurio centre – postindustrinio Sisako miesto Kroatijoje gyventojai. Po Jugoslavijos pilietinio karo Sisakas, įsikūręs Savos ir Kupos upių santakoje, tapo mirusiu miestu. Devićius filme koncentruojasi į miestą kertančių upių mikropasaulį ir žmones, kurie, tiesiogine to žodžio prasme, gyvena „ant vandens“. Tai advokatas ir jo sūnus plaukikas, gavęs stipendiją studijoms Amerikoje, du bičiuliai žvejai – serbas ir kroatas, karo veteranas, buvęs plieno gamyklos darbuotojas pravarde Rembo, dėl kojos traumos likęs bedarbiu ir dabar renkantis medžių šakas iš upės, buvęs kalinys ir kiti visuomenės paribyje gyvenantys žmonės. Šioje erdvėje skleidžiasi trauminė pilietinio karo patirtis, dabarties etniniai bei socialiniai konfliktai ir pokomunistinės šalies peizažas apskritai. Tokią konfliktuojančios atminties ir kartu dabarties situaciją turbūt geriausiai pakomentuoja vienas iš filmo epizodų, kur matome, kaip į tą pačią upę leidžiami vainikai karo veteranams ir nuo jų rankų žuvusiems serbams atminti. Režisierius filme atvirai smerkia kruviną pilietinį karą ir po jo ėjusias šalies transformacijas. Dėl to filme toks svarbus sužaloto veido Rembo personažas, per karą netekęs šeimos.
Išraiškingi personažai, iš lėto auginama filmo ištarmė ir santūri Damiano Nenadićiaus kamera padeda Devićiui kurti poetinį ir politinį pasakojimą apie žmonių ir erdvių kintamumą bei pastovumą, trauminę šalies praeitį ir jos įtaką dabarčiai. Tačiau režisierius neišvengia ir pernelyg prikišamų, deklaratyvių poteksčių bei metaforų, pakartojamų kelis kartus. Susidaro įspūdis, kad toks deklaratyvus tonas apskritai tapo būdingas šiuolaikiniam politiniam kinui.
Alina Gorlova filme „Nėra akivaizdžių ženklų“ („Yavnykh proyaviv nemaye“) taip pat formuluoja aiškią žinią, kad karo tikrovė nė iš tolo neprimena valdžios romantizuojamų vaizdinių, ir parodo, kaip karas visiškai sugriauna žmonių buitį, psichiką, o po tokių trauminių patirčių neįmanoma grįžti į ankstesnį gyvenimą. Filmo protagonistė – ukrainiečių kariuomenės majorė, atsakinga už žmogiškuosius išteklius Oksana Jakubova, – leido filmuoti savo reabilitaciją po sugrįžimo iš tarnybos „kaip perspėjimą tiems, kurie ketina kariauti, o dar labiau jų šeimoms“. Su Oksana susipažįstame Kijevo sanatorijoje, kur moteris gydoma nuo potrauminio streso sindromo (pasirodo, šalyje nesukurta infrastruktūra psichinėms karo traumoms gydyti). Apie Oksanos priešistorę sužinome nedaug, tik tiek, jog ji užsirašė į kariuomenę, kad nebūtų mobilizuoti jos vyras ir sūnus.
Oleksijaus Kučmos kamera susikoncentravusi į Oksaną, kuri atvirai pasakoja apie savo tarnybą, ją kamuojančius košmarus, kaip negali liautis verkusi, negali miegoti, galų gale kalbėti, o gyvenimas tapo sunkiai pakeliamu pragaru. Kartą ji net pasako, kad gyventi po karo yra dar baisiau nei išgyventi patį karą. Filme dominuoja stambūs ir vidutiniai planai. Regis, taip siekiama maksimaliai priartinti žiūrovą prie košmariškų Oksanos patirčių. Oksanos lūpomis nuskamba ir nemažai kritikos Ukrainos kariuomenei. Ji pasakoja apie joje vyraujantį chaosą ir alkoholizmą. Pasak jos, kariuomenės vadai neatlieka savo pareigų, o dauguma kareivių kamuojami potrauminio streso sindromo, tačiau kadangi nėra fiziškai sužeisti, nebus ir gydomi. Manau, filmą būtų pravartu pažiūrėti visiems, nes vis labiau stiprėja militaristinis patosas, aukštinantis kariuomenės šlovę, pasiaukojimą etc.
Speciali festivalio programa „(Ne)laisvės iššūkiai“ šiemet buvo skirta lietuviškam dokumentiniam kinui. Keturiose retrospektyvinėse programose parodyti aukso fondo kūriniai – Roberto Verbos „Senis ir žemė“, „Šimtamečių godos“, Edmundo Zubavičiaus „Mums nebaisūs jokie priešai“, „Jautrumo kaip duonos“, Henriko Šablevičiaus „Kelionė ūkų lankomis“. Atskira programa skirta „lūžio kartos“ dokumentikai, tad Leipcigo festivalio žiūrovai turėjo galimybę pamatyti Arūno Matelio „10 minučių prieš Ikaro skrydį“, Valdo Navasaičio „Rudens sniegą“, Šarūno Barto „Praėjusios dienos atminimui“, Audriaus Stonio „Neregių žemę“; kitose programose – Giedrės Žickytės „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ ir Mindaugo Survilos „Stebuklų lauką“. Programa, pasak jos sudarytojo Audriaus Stonio, siekta atspindėti „tris esminius tektoninius lūžius“, išskiriant skirtingais laikotarpiais gyvenusias režisierių kartas. Taip pat vyko diskusija „Lietuvos dokumentika – poetinis žvilgsnis į realybę“, kurioje dalyvavę režisieriai Giedrė Žickytė ir Mindaugas Survila kalbėjo apie šalies dokumentinio kino tradiciją, dokumentinio kino kūrimo sąlygas šalyje.
Festivalio konkursinėje programoje „Būsimi meistrai“ parodytas Lietuvos šimtmečio proga sukurtas Sandro Bozzolo dokumentinis filmas „Nijolė“ ir Aistės Žegulytės debiutinis ilgametražis filmas „Animus Animalis (Istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“. Trumpametražių konkurse dalyvavo režisierės Skirmantos Jakaitės animacinis filmas „Žonglierius“.
Sandro Bozzolo filmo centre – menininkė Nijolė Šivickas ir jos sūnus Antanas Mockus, antros kartos imigrantas, buvęs Kolumbijos universiteto rektorius, du kartus Bogotos meras, tris kartus kandidatas į Kolumbijos prezidentus, tapęs visuomenės labui veikiančio politiko pavyzdžiu. Antano mama skulptorė Nijolė Šivickas (1925–2018) Antrojo pasaulinio karo pabaigoje bėgo iš Lietuvos nuo sovietinio režimo, mokėsi Štutgarto meno akademijoje ir visą aktyvų kūrybinį gyvenimą praleido Kolumbijoje, kur mažai kalbėjo apie savo praeitį, bet užsispyrusiai dirbo ir viena užaugino vaikus.
Filme Bozzolo fiksuoja šeimos kasdienybę, tarpusavio bendravimą. Taip pat rodoma Antano ir Nijolės kelionė į Lietuvą, giminaičių paieškos, bandoma atsekti šeimos istoriją. Iš filmo galima šiek tiek sužinoti ir apie Nijolės kūrybą (nors tikrai norėtųsi daugiau), jos meilę katinams. Nesakau, kad dokumentinis kinas turėtų tapti bulvarinės spaudos lygio sensacijų vaikymusi, tačiau ir Nijolė, ir Antanas neretai kalba užuominomis, atsargiai, o režisierius negeba (ar nenori) sudėlioti prasminių akcentų. Tad žiūrovui belieka grožėtis Lietuvos kaimo ir miškų peizažais, giminių susitikimo akimirkomis. Ir nors filmas pavadintas „Nijolė“, tai sūnaus žvilgsnis į motiną (tikriausiai iš dalies dėl herojės uždaro charakterio), kurios, kaip jis pats sako, nepriklausomybė ir kritinė socialinė dvasia buvo jo nuolatinis įkvėpimo šaltinis. „Nijolė“ net prasideda archyviniais kadrais, pristatančiais spalvingą Mockaus karjerą (taip suponuojant, kad būtent Antanas yra filmo pretekstas). Asmeniškai man norėjosi artimiau susipažinti su šia išskirtine, tvirto charakterio asmenybe ir menininke.
Aistė Žegulytė filmuoja medžiotojus ir jų ritualus, taksidermininkus, elnių augintojus ir Tado Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotojus. Filme galima susipažinti su taksidermijos amato, kurį režisierė bene įdėmiausiai ir stebi, subtilybėmis. Žinoma, „Animus Animalis“ – ne pažintinis filmas. Svarbios ir filosofinės potekstės. Rodydama, kiek pastangų reikalauja padaryti iškamšą, Žegulytė bando svarstyti apie gyvybę ir jos imitaciją, žmogiškąjį naikinimo ir kūrybos paradoksą. Tačiau žiūrint filmą kartais gali pasirodyti, kad estetiniai sprendimai buvo svarbesni už bet kokius filosofinius pamąstymus.