Nematoma

Praūžus premjerinėms aistroms po vieno laukiamiausių metų filmų „Nematoma“ (taigi Jonynas, taigi „Lošėjas“!), manau, verta pabandyti atkoduoti filmą atsiribojus nuo lūkesčių. Kad ir kaip būtų sunku. Taip, kone visi tikėjosi daugiau, taip, kažkas čia neveikia, kažkas ne iki galo aišku, lyg ir gražu, lyg ir akiai malonu, bet išėjus iš kino salės lieka tuštumos, sumišiusios su nesusipratimu, jausmas. Kūrėjai, užkėlę lūkesčių kartelę su „Lošėju“, pristatydami „Nematoma“ pateikė žiūrovams staigmeną. Bet nereikia pamiršti, jog tai tik antras Igno Jonyno ir Kristupo Saboliaus dueto darbas kine. Vadinasi, jie tik formuoja savo braižą ir gali netilpti į savo pačių susikurtus rėmus. Ką šiomis abstrakčiomis frazėmis bandau pasakyti? Kad iš tikrųjų mums niekas nieko lyg ir nežadėjo, patys užsimanėm, kontekstas sukonstravo tam tikrus norus. O kūrėjai žaidžia savo žaidimą, kuriame galima pamatyti visai įdomių dalykų.

Žinoma, visiškai atsiriboti nuo konteksto neįmanoma – aplink kūrėjus susiformavęs laukas tarytum siūlo užuominas, ko galima tikėtis iš filmo. Prieš porą metų vienas iš filmo „Nematoma“ scenaristų, filosofas Kristupas Sabolius, aptarė „Kino pavasaryje“ rodytą filmų programą „Aš – hibridas“, kurioje buvo pristatomi hibridiniai filmai. Kitaip sakant, filmai, kuriuose sujungiami kelių žanrų elementai. „Nematoma“ šiuo atveju būtų kone vadovėlinis pavyzdys, sujungiantis išgryninto lietuviško arthouse’o ir neo noir žanrus. Ir šie žanrai yra ne sumiksuojami, o kiekvienas turi siužetinę liniją. Vėliau, kulminacijoje, jie persipina, kaip ir filmo veikėjų gyvenimai. Visi ryšiai išaiškėja.

Arthouse’inė linija plėtojama sudėjus į krūvą kone visas klišes, su kuriomis siejamas žodžių junginys „lietuviškas kinas“: kvapą gniaužantys gamtos vaizdai, bekraštės pievos, miškai, kaimas, niūrios trobos. Vaizdai alsuoja kažin kokiu šalčiu, vienatve, nors imk ir paskęsk tame vienkiemių realizme. Čia veikia kunigas (Liubomiras Laucevičius), šmėžuoja vietiniai kaimo žmonės, iš įkalinimo vietos už mylimosios žmogžudystę grįžęs Vytas (Darius Bagdzevičius). Pasaulis sukasi aplink pamaldas ir žiūrimas TV laidas. Visa kita – tarytum paskendę praeities šešėliuose, sustingę prarastame laike, kuris taip ėmė ir sustojo. Išradinga, kad televizija čia ne tik padeda parodyti, kad bendruomenė neturi kitų pramogų ar laiko praleidimo būdų, bet ir tampa tam tikra deus ex machina, dėl kurios susipina žanrai ir iš dalies autonomiškai funkcionuojančios siužeto linijos. Šis elementas scenarijuje grindžiamas ne tik semiotiškai (štai, va, ir prasmė, esmė, simbolis; ir į visas detales, net vardus, filme reikėtų žiūrėti pirmiausia semiotiškai), bet ir laikantis dramaturgijos taisyklių. Čechoviškas šautuvas, taip sakant, iššauna.

Neo noir linija – pagrindinio veikėjo Jono (Dainius Kazlauskas), apsimetančio bei sugebančio apgauti, jog yra aklas, istorija. Jį pastebi televizijos šokių projekto prodiuseris (Dmitrij Denisiuk) bei suporuoja su Saule (Paulina Taujanskaitė). Čia turime preciziškai perteiktą juodojo kino estetiką (ir vaizdų, ir paties pasakojimo požiūriu), padedančią kurti melancholijos persmelktą atmosferą. Tiesą sakant, visas filmas yra tarytum koks dugną pasiekusios liūdesio būsenos manifestas. Ir galimybės nuo dugno atsispirti nebėra, nes būsena taip suspaudusi kiekvieną sielos kertę ir kūno ląstelę, jog stenkis nesistengęs – vis tiek traukia žemyn. Taip šiek tiek net Wong Kar Wai’us. „Čiongčingo ekspresas“ (1994), pirmoji istorija, bevardė moteris blondinės peruku, sėdinti bare (kad pajustumėte potencialų atmosferos poveikį).

Apnuogindami televizijos užkulisius ir už jų slypinčias įvairiausias prodiuserines peripetijas filmo „Nematoma“ kūrėjai tam tikra prasme iškonstruoja „svajonių fabriką“ – itin mėgstama Davido Lyncho tema; neabejoju, kad kūrėjams labai patiko „Malholando kelias“ (2001). Parodo, kaip fabrikuojama masiniam vartojimui skirta televizinė produkcija, kaip nusprendžiama, kas vertas eterio, o kas ne. Nes Dainiaus Kazlausko Jonas į šokių projektą pateko toli gražu ne dėl savo šokėjo talento. Kaip ir jo partnerė Saulė. Ir publikos balsus šis duetas irgi renka ne dėl to, kad puikiai šoka. O dėl to, kad yra sensacija, nefasoninis duetas. Sveika kritika, gražiai pastatomas veidrodis, kuriame galime pasižiūrėti ir į save, žiūrovus, leidžiančius savimi manipuliuoti. Pasiduodančius prieš akis kuriamam svetimam sapnui.

Abi linijos puikiai sugyvena viena šalia kitos, gražiai kontrastuoja tarpusavyje, lėtam filmo tempui suteikia dinamikos. Bet joms susijungus įvyksta minikatastrofa – ne dėl to, kad hibridinis žanras būtų blogai. Dėl to, kad iš to hibrido išeina tokia keista kliurka, kurią, jei žiūrėtum kaip atskirą epizodą be konteksto, galėtum suvokti kaip parodiją. Persistengta. Labai persistengta. Gana subtiliai, akiai maloniais vaizdais ir tiesiog kūnu jaučiama atmosfera plaukusiam filmui staiga suduodamas toks dramatiškas smūgis, po kurio neatsigausi. Per staigu, per daug forsuota. Gangsterynas šventovėje, tik tiek sakau, nenorėdama išduoti, kas ten įvyksta.

„Nematoma“ – filmas, kuris bando būti labai pretenzingas, bet iš tikrųjų toks nėra. Pernelyg užsižaidžiama abstrakcijomis, laviruojama tarp idėjų, tačiau bandymas panardinti giliau taip ir lieka kažkur paviršiuje. Žiūrovas atakuojamas žanrų miksu, kultūriniais kodais (juos puikiai recenzijoje atkodavo Gediminas Kukta), visko labai daug, bet tas „daug“ – lyg schema iš dramaturgijos pagrindų vadovėlio. Dramaturgiškai viskas taip taisyklinga, taip įnirtingai bandoma pateisinti, išpildyti, tarpais net pažodžiui, kiekvieną elementą, jog toms idėjoms, abstrakcijoms net nebelieka erdvės, jos įspraustos į jų neatitinkančias schemas, neturi kuo kvėpuoti. Ir žiūrovui, sekančiam įtraukiantį, prie žanro subtiliai priderintą siužetą, nėra kada galvoti apie atkodavimą, gaudyti filosonius autorių pamokymus. Lyg filmas būtų pats pasimetęs savo tapatybėje. Ko galėjo ir nebūti, jei ne tokie dalykai, kaip, pavyzdžiui, pabaigoje tiesmukai paaiškintas pavadinimas. Du kartus. Tie, kurie iki pabaigos pažiūrėjo titrus ir prisimena epizodą su greenscreen’u ir vaiku, glostančiu nematomą elniuką, supras.

O taip nutinka dėl to, kad autoriai turi ką pasakyti, bet, atrodo, viską nori sudėti į tą vieną vienintelį filmą. Filmą, turintį ambiciją būti ir filosofiniu, ir žanriniu, ir apie nusikaltimus, ir apie kaltę, ir apie niūrią realybę, ir stilingu, ir kritikuojančiu, ir pamokančiu, ir taisyklingu, ir...