Moterų lygybei „dar neatėjo laikas“

Žmogaus teisių festivalyje „Nepatogus kinas“ italų režisierė Claudia Tosi pristatė savo naują daug diskusijų sukėlusį filmą „Aš turėjau svajonę“ (2018, Italija, Prancūzija). Jame rodoma nesibaigianti politikių kova už lyčių lygybę valstybėje, vis dar neatsikratančioje berluskonizmo. Pradėjusi filmuoti režisierė tikėjosi užfiksuoti moterų lygių teisių pergalę, tačiau filmo herojės susidūrė su neįveikiamomis visuomenės kultūrinėmis nuostatomis ir ydomis. Claudia Tosi sutiko papasakoti apie užkadrinę savo dokumentikos realybę.

Filmą „Aš turėjau svajonę“ pradėjote filmuoti prieš 11 metų. Nejau iš pat pradžių planavote su savo herojėmis Daniela ir Manuela nueiti tokį ilgą kelią?

Prieš 2008-ųjų rinkimus buvau be galo užsidegusi politika ir jutau ore tvyrantį Silvio Berlusconi pralaimėjimą. Tikėjau bręstančiais pokyčiais ir norėjau sukurti filmą apie juos. Svarstydama, kurių žmonių istorijos geriausiai perteiktų Italijos visuomenės kitimą, išgirdau apie moterį iš savo gimtojo miestelio – Manuelą, bandančią patekti į parlamentą. Planavau fiksuoti jos politinę kampaniją ir taip simboliškai pavaizduoti moterų pergalę prieš Berlusconi. Jo vykdyta politika, mačistinis mentalitetas Italijos moterims atnešė daug žalos, tad atrodė prasminga jo pralaimėjimą vaizduoti moters akimis. Vis dėlto tąsyk Berlusconi rinkimus laimėjo. Per Manuelos politinę kampaniją tapau šios moters ir jos asistentės Danielos ryžto ir atsidavimo paprastam žmogui, moteriai, visuomenei liudininke. Savo gyvenimu jos siekė padaryti ką nors gera bendruomenės labui, tačiau aš dar neturėjau medžiagos filmui. Grįžau prie filmo 2011-aisiais, kai Manuela ir Daniela ėmėsi vienyti Italijos moteris ir kūrė didžiausią moterų teisių judėjimą „Jei ne dabar, tai kada?“. Tai vos ne fantastinė tema. Minios žmonių išeidavo į gatves, milijonas jų žygiavo 2011-ųjų vasario mitinge. Didžiavausi savo šalies visuomene ir vėl apimta revoliucinių jausmų tikėjausi tuoj įvyksiančių pokyčių. Vis dėlto po dvejų metų moterų judėjimas nusilpo, o aš vėl neturėjau temos filmui. Jau trejus metus buvau susijusi su savo herojėmis, norėjau, kad apie jų idėjas ir kovą už lyčių lygybę išgirstų daugiau žmonių. Prisijungus Prancūzijos prodiuseriams, o 2013-aisiais Italijoje vėl tvyrant permainų nuotaikoms, keliavome po šalį paskui mano filmo herojes ir fiksavome ne tik pokyčių troškulį, bet ir, deja, silpnėjančią demokratiją bei vis augantį populizmą. 2018-aisiais, praėjus dešimčiai metų nuo filmavimo pradžios, nusprendžiau baigti šį filmą, kad parodyčiau, kokia gi buvo ta kova už moterų teises Italijoje visą dešimtmetį, kokios pergalės ir pralaimėjimai. Kartu norėjau atskleisti ir mūsų kultūroje glūdinčius sopulius, neleidžiančius formuotis darniai, lygiavertei visuomenei daugelyje Europos šalių. Šie dešimt metų buvo tikras nuotykis. Nors mano herojės jaučia pralaimėjimo kartėlį, tikiu jų darbo prasmingumu. Jos niekada nepasidavė, nenuėjo lengvesniais politiniais keliais ir neišdavė savo svajonės. Tokios moterys įkvepia minias. Ir mane žavi bei uždega protestuojantys žmonės – juk jie, kitaip nei valdžios atstovai, jaučia, kuo ir kaip gyvena paprastas žmogus. Tačiau maištaujantiems asmenims trūksta suvokimo, kaip jų trokštamus pokyčius būtų galima įgyvendinti įstatymais. Štai čia ir žioji didžiulis atotrūkis tarp protestuojančios minios ir valdžios. Italijoje tiesiog nėra tarpinės grandies, gebančios kokybiškai sujungti šiuos du polius.

Ar dar daug berluskonizmo yra Italijoje?

Deja, labai daug. Kaip filme sako Daniela, užtruks amžius, kol pamiršime Berlusconi įtvirtintą moterų seksualizaciją. Savo televizijos kanalais Berlusconi įtvirtino moters-šou merginos įvaizdį.

Tokia mergina – tai moters idealas. Graži, tyli, mandagi, aptarnaujanti vyrą. Deja, daugybė jaunų merginų žavisi tokiu įvaizdžiu. Joms tereikia būti gražioms, susirasti turtingą vyrą ir jų lauks šviesi ateitis. Socialiniai tinklai, reklama, žiniasklaida nepadeda dekonstruoti tokio seksualizuoto moters įvaizdžio, atvirkščiai, jį skatina. Tau turi rūpėti ne tik grožis, bet ir išsilavinimas, asmeninė laisvė, idėjos, siekiai, savigarba. Tu esi verta geriausio. Esi žmogus, o ne daiktas.

Savo filme raginate turėti idėją, siekį, svajonę. O kokia Jūsų, kaip kino kūrėjos, svajonė?

Kurdama filmus stengiuosi priešintis mačistinėms nuostatoms. Siekiu padėti sukurti tokią kultūrinę terpę, kurioje pajėgtų įsivyrauti žmonių lygybė, lygios galimybės. Noriu prisidėti prie visuomenės, kurioje jokia grupė nėra palikta nuošaly. Jei mano filmai padeda žiūrovui įveikti prietarus ir baimes, kurios slypi iš pirmo žvilgsnio nepastebimuose dalykuose – kalboje, vaizdiniuose, tradicijose, – mano svajonė pildosi. Problema nėra įstatymų neturėjimas. Įstatymų, turinčių padėti moterims, Italijoje netrūksta. Problema yra kultūra. Moteris visuomet laikoma prastesne už vyrą. Italijoje kasdien nuo vyro rankos miršta bent viena moteris. Kasdien. Vyrų polinkį į agresiją įprasta aiškinti testosterono poveikiu. Bet juk testosteronas neskatina agresijos prieš silpnesnįjį ar konkrečią lytį. Moters sumenkinimo ištakos slypi kultūroje ir tokią kultūrą aš noriu keisti.

Ar tikite politine dokumentika kaip įrankiu kovoje už pamatinius demokratijos ir lygybės principus, pokyčius visuomenėje, kurios ydas įvardijote?

Dokumentinis kinas, kaip visos kitos raiškos formos – muzika, šokis, reklaminiai tekstai – viskas, ką mokame daryti gerai ir kas pasiekia žmones, gali būti sėkmingas įrankis keičiant visuomenę. Žiūrėdama į žmones dokumentiniame kine esu viename lygyje su filmo herojais. Gal būtent tai sukelia žiūrovų savirefleksiją. Nevartosiu žodžio „tiesa“, nes tiesos koncepcija pernelyg išplaukusi, tačiau „tikrovė“ – tikslus dokumentikos sinonimas. Šiuolaikinė dokumentika, nauji dramaturginiai ieškojimai, technologiniai filmavimo sprendimai ir galimybės padeda parodyti tikrovę naujais, įdomiais būdais. „Nepatogaus kino“ festivalyje mačiau daugybę įdomių technikų reikšti idėjas ir visi filmai buvo savaip svarbūs. Tai mane įkvepia.

Su filmu „Aš turėjau svajonę“ keliaujate po skirtingas šalis, susitinkate su skirtingais žiūrovais. Nors filme vaizduojamos Italijos moterų problemos, jas galima matyti ir Lietuvoje, ir kitose Europos valstybėse. Kokia buvo žiūrovų reakcija į Jūsų filmą už Italijos ribų?

Filmas universalus. Vokietijoje jis buvo priimtas kaip įspėjimas: „Atsargiai, mums taip irgi gali nutikti“; Serbijoje prie manęs priėjo buvusi šalies ministrė pirmininkė ir padėkojo už filmą apie Serbiją, sukurtą Italijoje. Rumunijoje reakcija buvo tokia pat, žiūrovai susitapatino su filmo herojėmis. Visai kitaip mano filmą sutiko Kanados publika: žiūrovai daug juokėsi, įvertino ironijos aspektą filme. O Italijoje savo filmą pristatysiu dar tik po mėnesio. Vyks trys peržiūros. Kaskart, pasirodant panašiems filmams, netrūksta debatų, nes Italijos kairė vis skyla ir skyla. Didžiulė jos partijų fragmentacija silpnina visą kairiųjų pažiūrų politiką bei rinkėjų pasitikėjimą. Tikiu, kad ateityje Italijoje netrūks diskusijų, kaip sujungti moterų ir partijų tikslus. Regis, niekuomet neįsigalės „moterų laikai“. Atrodo, visada yra kažkas svarbiau už moterų problemas. Migrantai, ekonomika, karai – kas tik nori, bet ne lyčių lygybė. Daniela ir Manuela – stiprūs charakteriai. Su jomis lengva susitapatinti. Jos neverkia, o kovoja. Niekada nepasiduoda. Čia ir slypi filmo užtaisas.

Ankstesnio Jūsų filmo „Mostar United“ (2008) veikėjai savo įtaiga nenusileidžia filmuotoms Italijos politikėms. Kaip juos radote? Ir kodėl pasirinkote kito regiono, buvusios Jugoslavijos, problemas?

Tai antrasis mano filmas apie Bosniją ir Hercegoviną. Mano geriausia draugė yra kilusi iš Mostaro, į Italiją nuo karo ji pabėgo 1992-aisiais. Dirbdama kartu su ja televizijoje, dažnai klausinėdavau jos apie tos šalies istoriją, tapatybę. Savo pirmuoju filmu norėjau ją įtikinti dar sugrįžti į Bosniją, į Mostarą, į kurį po karo ji nebuvo grįžusi nė karto. Mano pirmojo filmo pabaigoje ji klausia: ar nekeista vaikščioti tomis pačiomis gatvėmis, kuriomis vaikšto jos mylimo miesto žudikai? Po karo tik 10 procentų Mostaro diasporos sugrįžo. Dauguma miesto gyventojų – žmonės iš aplinkinių kaimų, kurie ir dalyvavo kare. Apie praeities Mostarą mano draugė visuomet kalbėdavo kaip apie vietą, artimą rojui. Vietą, kur visi tarpusavyje giminingi, vieningi. Jo žmonės buvo antinacionalistai, antifašistai. Man kilo klausimas: nejaugi iš būtojo Mostaro žavesio nieko nebeliko? Nejau viskas mirė? Norėjau surasti žmonių, vis dar gyvenančių tikrojo Mostaro vertybėmis. Draugė prasitarė, kad jei ten vis dar liko tokių žmonių, tai jie suksis aplink „Mostar United“ futbolo komandą. Atvykusi į Mostarą, jos brolio dėka radau šios futbolo komandos trenerį, kuris mokė jaunąją kartą vienybės, tautų ir religijų brolybės. Kurdama filmą supratau, kad vis dėlto treneris ne tik ugdo vieningą jaunąją kartą, bet ir skiepija įgūdžius, padėsiančius jiems emigruoti į kitas, „geresnes“ šalis. Jis kūrė geresnę Mostaro kartą, kartu tiesdamas jai tiltus išvykti. Tai Balkanų tragedija. Aiškiai juntama slogi, miglota regiono ateitis.

Ar sekate naujienas, kas vyksta Mostare šiandien?

Mostaro žmonės kasdien kvėpuoja neteisybės pritvinkusiu oru. Pavyzdžiui, jei turi Kroatijos pasą, gali laisvai keliauti po Europą, jei turi Bosnijos pasą, keliauti bus gerokai sunkiau. Ir tai neteisinga. Daugiataučiame mieste vis dar juntama „mes“ ir „jie“ priešprieša. Toje pačioje bosnių ir kroatų mokykloje mokiniai mokomi pagal skirtingų valstybių programas, žmonės buriasi į getus. Pavyzdžiui, bosniai daugiausiai laiko leidžia senamiestyje, o kroatai – kitoje upės pusėje. Abiejose pusėse tvyro nacionalistiniai prietarai, siekis atskirti savo tapatybes. Tai tik paviršius. Mieste matau viduramžišką santvarką. Yra galios žmonės ir tie, kurie niekam nerūpi. Myliu Mostarą, jo žmones. Jaučiuosi artima jiems. Tačiau kartu pastebiu juos dėvint kaukes.

Kaip suartėjote su miesto žmonėmis nemokėdama kalbos?

Nors bosnių kalbos nemoku, mano operatorė ir asistentas ją mokėjo ir viską man vertė. Kurdama dokumentiką, paprastai žinau temą, tad stengiuosi pastatyti kamerą ten ir tada, kai gali įsižiebti konfliktas. Aprašymų ir pasakojimų dokumentikoje nemėgstu. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę taip arti prieiti ir pajusti, kuo gyvena Mostaro žmonės, taip pat būti ten įdomiu laiku, kai bandoma išeiti iš chaoso.

Kokią svarbiausią pamoką išmokote keturiolika metų „studijavusi“ Mostarą?

Nuskambės naivokai, tačiau Mostare išmokau įveikti sunkiausius ir tamsiausius jausmus. Kurdama filmą jau žinojau apie sunkią savo motinos sveikatos būklę. Visą laiką moraliai ruošiausi jos laidotuvėms. Maža to, filmuojant mirė mano asistentė. Jos laidotuvės buvo vienas jautriausių dalykų mano gyvenime. Mačiau bendruomenę, vieningai besidalijančią skausmu ir neviltimi. Besidalijančią meile ir kilniausiais linkėjimais. Išmokau būti bendruomenės dalimi net ir tada, kai nori likti vienas, kai tau tiesiog per sunku. Anksčiau ištikus negandoms slėpdavausi nuo žmonių. Tačiau supratau, kad jei nori išgyventi, įveikti tamsiausias gyvenimo akimirkas, reikia būti tarp žmonių, būti bendruomenėje, kuria gali pasitikėti. Turi leisti žmonėms tau padėti. Išmokau priimti pagalbą, išmokau leisti sau būti silpnai. Svarbiausių gyvenimo pamokų mane išmokė Mostaro žmonės.

Po Mostaro pasirodė Jūsų filmas „Tobulas ratas“ (2014). Jame analizuojate žmonių susitaikymą su artėjančia mirtimi. Kaip Jums pavyko prieiti prie savo herojų jautriausiu ir intymiausiu jų gyvenimo momentu – jiems mirštant?

Mano motina pasitiko mirtį lėtai ir skausmingai. Tai truko 20 metų, todėl mirties tema visuomet buvo mano gyvenimo palydovė. Nors motinai dar esant gyvai hospiso temos kračiausi ir šalinausi, vėliau supratau, kad emocinę mirties naštą nusimesiu tik įveikusi savo baimę. Kurdama šį filmą fiksavau gėrį ir grožį, sugrįžtantį žmonėms prieš pat jų mirtį. Būtent rūpestis kitais žmonėmis, gamta, gyvūnais daro mus žmonėmis. Tą grožį perteikia filme vyraujanti vandens metafora. Fiziškai susitaikyti su mirtimi neįmanoma. Ji vis sukasi neigimo, pykčio, depresijos ir susitaikymo cikle. Norėjau parodyti šviesos spindulėlį. Vieno paciento laiške perskaičiau jo apmąstymus – kur dingsta tie 80 proc. kūno vandens jam mirus. Turbūt tas vanduo sugrįžta atgal į žemę? Pacientas uždavė sau šį klausimą, gerdamas vandenį iš stiklinės.

Poetiška vandens ciklo metafora padeda sušvelninti tikrai sunkų filmo emocinį foną. Kino teatruose šis filmas susilaukė didžiulės sėkmės. Ir moterys, ir vyrai po peržiūrų tryško emocijomis. Dėkojo man už tai, kad filmas padėjo jiems suartėti. Hospisų darbuotojos dėkojo man už grįžusį tikėjimą jų veiklos prasmingumu. Tokia žiūrovų reakcija man didžiausia dovana.

Jūs laiką taip pat suvokiate kaip amžiną ratą?

Laikas man yra lyg spiralė. Kartais bandome eiti tiesia linija. Ypač kai turime tikslą. Tačiau pradžioje yra atspirties taškas, į kurį vis grįžtame, tik skirtingais keliais. Hermeneutinis ratas – tu vis grįžti, bet šiek tiek kitaip. It spirale. Savęs ieškojimo kelionei galo nėra. Turime bandyti nepasiduoti ieškodami savęs visą gyvenimą. Esame vienu metu ir tokie patys, kokie kadaise buvome, ir visiškai kitokie. Ir čia slypi nuostabus paradoksas. Vis grįžtame į pradžios tašką, bet tai nėra bausmė ar prakeiksmas. Kuo tu tapsi, priklauso tik nuo tavęs ir tavo pasirinkimų. Bandau nugyventi gyvenimą nesigailėdama dėl nieko. Man rūpi mokytis, rūpi mąstyti, rūpi mano išsilavinimas ir minčių laisvė. Kartais buitis, bendravimas, raudoni kilimai ir ryškiaspalviai kino festivaliai nutolina mane nuo dalykų, kurie iš tikrųjų svarbiausi. Tačiau aš visada sąmoningai grįžtu prie kelio domėtis ir rūpintis žmonėmis, aplinka, pasauliu – viskuo, kas mane supa. „Rūpėti“ – man pamatinis žodis.

Ar jau galvojate apie kitą filmą?

Ketinu sukurti filmą apie galimybę grįžti prie savo natūralios, gamtinės prigimties, t. y. grįžti į gamtą. Globalūs ekologiniai išmėginimai tampa akivaizdūs.

Vis dar nesuprantame, kad turime rūpintis aplinka, kurioje gyvename, kad gamta nėra kažkas šalia mūsų, gamta esame mes, ji mumyse. Noriu tai perteikti filmu savo šuns akimis.