Auksinė pirštinė (Der goldene Handschuh)
Istorijos apie žudikus pagal nusistovėjusią tradiciją dažnai yra romantizuojamos, pateikiamos estetiškai, stilingai, net elegantiškai. Lyg tai būtų kažkas, kas nusipelnė būti apgaubta pagražinimo šydu. Žmonės mėgsta žudikų istorijas, dievina filmus, kuriuose netrūksta veiksmo, paslapties, bandoma išaiškinti nusikaltimus. Dėl to savo laiku itin populiarus buvo serialas „Deksteris“. Dėl to šiais metais „Netflix“ platformoje pasirodė dokumentinis serialas apie Tedą Bundy – serijinį žudiką, kurio gyvenimo istorija ir motyvai daugelį domina iki šiol. Ar įmanoma žudiko istoriją papasakoti išvengiant to pagražinimo rūko?
Vokiečių režisierius Fatihas Akinas filme „Auksinė pirštinė“ dekonstruoja įprastinę formulę. Įvykius jame stengiamasi pateikti vaizdiniais, kuriuos norėtųsi pavadinti hiperrealistiškais – detalu, baisiau už tikrovę, net kiek karikatūriška. Pagarbus nusilenkimas bjaurumo estetikai. Jokio blizgesio, tik tiesmuki vaizdai, galintys suteikti malonumą nebent kriminalinių žinių gerbėjams.
Tai pasakojimas apie serijinį žudiką Fritzą Honką, 8-ajame dešimtmetyje siautėjusį Hamburge. Dažniausiai jo aukomis tapdavo silpnesnieji, atskirtieji – žmonės, kurių vargu ar kas pasiges. Manoma, kad nužudęs mažiausiai keturias Hamburgo raudonųjų žibintų kvartalo prostitutes, lavonus jis laikė savo bute. Sugrįžtant prie filmo estetikos, ji tokio pobūdžio įvykius atitinka visu šimtu procentų.
Honką „Auksinėje pirštinėje“ vaidina Jonas Dassleris. Personažas kuriamas išvengiant psichologizavimo (o tai bendrame filmo fone ir nereikalinga) – jo išorė (aplodismentai filmo kostiumų dailininkams bei grimo meistrams) tiesiog rėkte rėkia apie vidinį bjaurumą. Alkoholikas, dieną iš dienos leidžiantis bare „Auksinė pirštinė“, užkietėjęs vienišius, kurio kambarys iškabinėtas pornožurnalų nuotraukomis. Jis nėra nei genijus, nei vaikystėje skriaustas ar kaip nors kitaip nesuprastas personažas – Fritzas Honka yra tiesiog, švelniai tariant, siaubingas žmogus. Be jokių bandymų suprasti, kodėl jis taip elgiasi, be bandymų ieškoti jame slypinčio blogio priežasčių. Jis tiesiog toks, koks yra. Turbūt tai ir būtų pagrindinė „Auksinės pirštinės“ žinia – serijinių žudikų ir jų gyvenimo nebūtina estetizuoti. Žmogus savo rankomis atėmė gyvybę kitam žmogui. Ir ne vienam. Ir dar be gyvybės ženklų likusį kūną tampo, bando sugrūsti maišan, mėsinėja. Realybėje tokie veiksmai smerkiami. Vadinasi, ir personažai nusipelno tokio pat teisingumo.
Žiūrėti „Auksinę pirštinę“ yra ganėtinai sunku. Beveik kiekvieną kadrą galima pajusti kone fiziškai, užuosti net kvapus, kurie galėtų sklisti iš ekrane rodomų vietų, – tai ne pati maloniausia patirtis, pastatanti stebėtoją į nepatogią poziciją, bet neabejotinai suteikianti tikrumo prieskonio. Taigi Fatihas Akinas laikosi nuomonės, kad filmą apie serijinį žudiką galima padaryti be blizgesio, ir dar kokį. Tik, be abejonės, toks filmas yra pasmerktas komercinei nesėkmei, nes yra tiesiog nežiūroviškas.
