Kinas nelygu video-!

Videoformato kelias: nuo meno iki komercijos

Septintojo dešimtmečio pabaigoje „Sony“ pagamino „Portapak“ – nešiojamąją vaizdo kamerą. Pirmą kartą tapo įmanoma ne tik transliuoti, bet ir fiksuoti vaizdus videoformatu. Menininkai galėjo iškart peržiūrėti filmuotą medžiagą, ištrinti ją, persukti. Šiuolaikinio meno kūrėjai, kaip Nam June Paikas, netruko tuo pasinaudoti. Taip gimė videomenas.

Paradoksas: tradicinio kino užribis, pogrindinis, eksperimentinis kinas taip gavo šansą įlįsti į šiuolaikinio meno pramonę, kur mokama ne už filmų rodymą, bet jų vienetines kopijas ar instaliacijas. Ir mokama daug. Vis dėlto įlindo ne visi, bet apie tai vėliau.

Tradiciniame kine tikrasis perversmas prasidėjo vėliau – 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai analoginį videosignalą pakeitė skaitmeninis. Tik tada videofilmas ėmė artėti prie kino kokybės. 1995 m. Larsas von Trieras ir Thomas Vinterbergas paskelbė „Dogmos ’95“ manifestą, viena jo taisyklių – filmuoti nešiojamąja kamera. XXI amžiuje skaitmeninių kamerų ėmėsi Holivudas. Nuo 2002 m., po to, kai George’as Lucasas sukūrė filmą „Žvaigždžių karai II: klonų ataka“, vis daugiau režisierių atsisako filmuoti kino juostoje – Danny Boyle’as, Francisas Fordas Coppola, Jamesas Cameronas. Atsisako ir tokie autorinio kino kūrėjai kaip Davidas Lynchas, Peteris Greenaway’us ar Jeanas-Lucas Godard’as, dar 8-ojo dešimtmečio pradžioje pradėjęs eksperimentuoti su videoformatu.

Vis dėlto tradicinis kinas dar toli gražu neiškeitė kino juostos į skaitmeninį formatą. Kol kas nėra nė vieno komerciškai ar kultūriškai sėkmingo filmo, kuris būtų platinamas vien tik aukštos kokybės videotechnologija. Labiausiai paplitęs filmų projekcijų formatas vis dar yra kino juosta – tiesa, pamažu tradicinius kino projektorius keičia HD, 2K ir 4K videoprojektoriai.

Perėjimas prie videoformato gali apsimokėti kino industrijai, nes skaitmeninės kopijos kainuoja pigiau. Galima ne tik mažiau mokėti už filmų platinimą, bet ir vienu metu išleidžiant daugiau kopijų apsisaugoti nuo piratavimo.

Žinoma, dauguma ir komercinių, ir nekomercinių kino kūrėjų Holivude ir Europoje naudojasi videotechnologija, net kai filmas yra kuriamas ir rodomas kino juostoje. Kodėl? Atsakymas paprastas: baigiamieji videofilmų darbai suteikia neribotas galimybes žaisti su spalvomis, šviesa, specialiaisiais efektais. Vis dėlto šitie žaidimai nėra nei būtini, nei savaime suprantami. Vis dar galima apsieiti be jų ir karpyti kino juostą analogiškai (pasinaudojant minimalios kokybės videomontažu, bet nekilnojant viso filmo iš kino juostos į vaizdajuostę ir atgal).

Kino ir videoformatų skirtumai apaugę stereotipais, komercinių motyvų iškraipytais faktais ir nepagrįstomis baimėmis. Eilinį žiūrovą už nosies vedžioti nesunku, nes ne kiekvienas kino mėgėjas supras estetinius ir techninius kino bei videoformato niuansus. Todėl į pagalbą pasitelkiau tris pašnekovus, skirtingai susijusius su kino ir videomenu.

Joëlis Augros: „Videofilmai – jokia revoliucija“

Kino ekonomikos eksperto Joëlio Augros nuomone, komercinis kinas neišvengiamai persikels į skaitmeninį formatą: „Žiūrovai nejaučia skirtumo tarp kino juostos ir vaizdajuostės, o platintojams toks perėjimas finansiškai naudingas.“ Jis mano, kad tai – daugiausia dešimties metų klausimas: „Kaita vyksta greitai, nes platintojai spaudžia visus kino teatrus įsigyti skaitmeninius projektorius – jiems neapsimoka leisti filmą ir juostoje, ir videoformatu“.

Tačiau iš šio pasikeitimo laimės ne visi. Kas bus, kai platintojams apsimokės išleisti tik skaitmenines naujų filmų kopijas, bet ne visi kino teatrai bus spėję įsigyti joms rodyti skirtus projektorius? Pasak Augros, „kai kurių senų filmų į skaitmeninį formatą perkelti neapsimokės. Juos galės rodyti ir tokiu būdu išsilaikyti autorinio kino teatrai. Tačiau maži provincijos kino teatrai, kuriems reikalingi nauji komerciniai filmai ir kuriems per brangu įsigyti naujus projektorius, iš tiesų rizikuoja išnykti.“ Vis dėlto tokį pavojų Augros laiko ne itin realiu ir prognozuoja, jog per kelerius metus rinka prisitaikytų ir stabilizuotųsi.

Ar kas nors pasikeis kino ekonomikoje nuo kino perėjus prie videofilmų? Augros sako, kad „teoriškai turėtų sumažėti platintojų svarba, nes filmo kopijų gamybos ir platinimo kaina nebus tokia didelė. Vis dėlto pagrindinis platintojų vaidmuo yra pristatyti, reklamuoti filmą, o tam pasikeisti nėra priežasčių.“ Galbūt dėl naujų skaitmeninio kino galimybių taps lengviau kurti filmus? Augros atsako, kad „kino filmus galėjome kurti pigiai ir su kino juosta, skaitmeninis formatas šią galimybę tik išryškino. Bet nepamirškime, kad publika į kiną eina reginio. O reginys kainuoja daug. Jei filme reikia žvaigždės, tai daugiausiai ir kainuos žvaigždė, o ne kino juosta“, – skeptiškai atsako Joëlis Augros ir priduria: „Tiesa, naujos technologijos atveria dar daugiau galimybių, bet, tarkim, Amerikoje šiuo metu ir taip skundžiamasi per didele autorinių filmų pasiūla. Pigiai kurti filmus įmanoma, dar reikia ir kad kas nors juos norėtų pamatyti. Jei ką nors tenkina parodyti filmą 300 žmonių Youtube.com, gerai, bet tai nėra kino pramonės dalis. Todėl videofilmai – jokia revoliucija.“

Skaitmeninis formatas atvėrė naujas galimybes 3D formatui, kuris interneto ir piratavimo eroje atrodo vienas perspektyvių būdų įsivilioti žiūrovus atgal į sales. Tačiau Joëlis Augros siūlo nesureikšminti ir šios galimybes: „Jau dabar galima nusipirkti 3D televizorių. Maža to – kuriami tokie 3D televizoriai, kuriems nereikės akinių. Teko matyti pirmuosius prototipus. Jie dar netobuli – reikia atsisėsti ne bet kur, o tik tam tikroje vietoje, bet ilgainiui tai tikrai bus patobulinta.“

Ekonomistas mano, kad mažai ką pakeis ir skaitmeniniu formatu tiesiogiai transliuojamos operos ar futbolo rungtynės: „Tokios transliacijos gali pasiteisinti, bet jos skirtos nišinei publikai. Tai papildomas vaidmuo. Be to, nemanau, kad kino teatrai norėtų tapti nebe kino teatrais. Tačiau istorija niekada nerašoma į priekį.“

Pipas Chodorovas: „Videofilmas ar kinas – estetinis pasirinkimas“

Pipas Chodorovas – svarbus žmogus Paryžiaus eksperimentinio kino bendruomenėje. Jo leidykla „Re:voir“ leidžia eksperimentinio kino klasiką (Hans Richter, Maurice Lemaitre, Jonas Mekas), o laboratorija „L’Abominable“ suteikia sąlygas eksperimentuoti šiuolaikiniams kūrėjams. Retas kuris toks ištikimas kino juostai, kaip kad šis amerikietis. „Kinas ir videofilmas – visiškai skirtingi išraiškos būdai, skirtingos patirtys, – teigia Pipas Chodorovas, savo nuomonę kartais grindžiantis žiniomis apie neurobiologiją. – Kino projektorius apšviečia permatomą juostos paviršių, sukurdamas šešėlius. Spalvos ir „grūdo“ struktūra – organinė, susidaranti iš cheminių dalelių. Tai, ką rodo skaitmeninis projektorius – tai jau organikos reprezentacija, užkoduota skaičiais – 0 arba 1. Akis taip neveikia. Todėl skaitmeninis kinas labiau tinkamas dirbtinei realybei.“ Vis dėlto prie videoformato pereina ir tokie menininkai kaip Jonas Mekas. Chodorovas atsako: „Taip, bet tai taip pat meninis pasirinkimas. Seni Meko filmai tarsi mirksėjo – nes taip projektuojama kino juosta. O naujų videofilmų kadrai – ilgi, trunkantys 10–15 minučių, stilius akivaizdžiai pasikeitęs. Filmuoti tokiu pat stiliumi kaip anksčiau būtų keista.“

Chodorovas akivaizdžiai renkasi eksperimentinį kiną ir, regis, nenori į kino teatrus įsileisti videoformato: „Yra eksperimentinio kino menininkai ir yra videomenininkai. Skirtumas tas, kad eksperimentinio kino menininkai vis dar marginalizuojami: jie buriasi į mažus kooperatyvus, pristato savo filmus mikrofestivaliuose. Videomenininkai parduoda vienetinius meno kūrinius galerijoms, muziejams.“ Chodorovas nesidrovi atvirai kritikuoti šiuolaikinių videomenininkų: „Kai esi eksperimentinis kino menininkas, panašiai kaip poetas, žinai, kad niekada savo darbų neparduosi. Todėl esi solidarus su kolegomis, nesistengi įgauti galios. Videomenininkai konkuruoja, susiduria su galios struktūra, valdoma pinigų ir pramonės.“

Eksperimentinio kino ir videomeno kultūriniai skirtumai išryškina šių formatų prigimtį ir estetiką. Tačiau taip pat įdomu, kokias problemas Chodorovas mato tradiciniam kinui pereinant į skaitmeninį formatą: „Pirma didelė bėda yra ta, kad, tarkim, Prancūzijos valdžia šį pasikeitimą dirbtinai skatina ir finansuoja. Natūralus pokytis nebūtų toks greitas. Dabar įsigijome HD projektorius, kitais metais įsigysime 2K, dar po kelerių 4K, ir kiekvieną kartą tai daug kainuos. Jei taip leisime pinigus, nebeturėsime jų atsiradus naujoms, kokybiškesnėms videotechnologijoms.“

Bet juk jau dabar žiūrovai linkę nepastebėti videoformato ir kino kokybinio skirtumo? Chodorovas sutinka: „Taip, nes publika tampa vis jaunesnė ir nekritikuoja prastesnės videoprojektorių kokybės. Liūdna, kad per trumpą laiką žmonės, kuriems rūpi kinas, pasens ir išmirs, o nauja karta net nežinos, kad tai egzistavo. Liūdna, nes kinas vis dar prasmingas ir skaitmeninis formatas daugeliu atžvilgiu jo kokybės vis dar nepralenkė.“

Jonas Žakaitis: „Menininkai renkasi kino juostą iš nostalgijos“

Galerija „Tulips & Roses“, prieš kelerius metus įsikūrusi Vilniuje, šį rudenį išsikraustė į Briuselį. Čia ir sutikau galerijos direktorių Joną Žakaitį. Jam pasirinkimas tarp kino ir videokamerų optikos neatrodo svarbus: „Tai tik vienas iš menininko išteklių, mediumų, bet kūrinys visada yra kažkas kita. Yra menininkų, kurie apsiriboja viena iš šių dviejų medijų, bet šiuolaikiniame mene tai nėra aktuali priešprieša. Tarkime, Mariana Castillo Deball kuria videodarbus, bet aš juos vertinu kitų jos darbų – publikacijų, skulptūrų, performansų – kontekste.“ Bet kodėl vis dar yra menininkų, kurie renkasi kino juostą? Žakaitis atsako: „Formato pasirinkimas gali būti pagrįstas konceptualiai. Menininkai renkasi kino juostą iš nostalgijos. Tokia nostalgija tam tikra prasme pakartoja ikimodernistines filosofines idėjas apie tikrovės metafiziką: apie realybę, kuri be paklaidos atsispaudžia įraše. Svarstant apie mediumus, kaip kultūrines idėjas, man skaitmeninis formatas atrodo kūrybingesnis. Jis visiškai atitrūkęs nuo realaus laiko ir jo patirties, nes yra grįstas skaičiumi. Skaičius nesusijęs su laiko išgyvenimu ir jo prigimtis nebėra vizuali. Visa tai gali įkvėpti naujų minčių, o kino juosta dažniausiai susijusi su minėtomis metafizikos liekanomis, kurios niekur neveda.“

Vietoj išvadų

Akivaizdu, kad kino ir videoformatai gali turėti įvairių estetinių, kultūrinių ir ekonominių reikšmių, taigi ir tradicinio kino perėjimas prie skaitmeninės projekcijos – įvairių pasekmių. Tegu mažai kas pasiges kino juostos traškėjimo ir per dešimt metų kino teatrų kompleksai lengva ranka parduos visus savo kino projektorius. Bet tokie žmonės kaip Pipas Chodorovas, tikiu, išlaikys kino juostą gyvą. Tegul iš nostalgijos. Meilė kinui man atrodo nuo jos neatsiejama.