Krinta sniegas į Juodąją jūrą

„Šarvuotis „Potiomkinas“, rež. S. Eizenšteinas, 1925
„Šarvuotis „Potiomkinas“, rež. S. Eizenšteinas, 1925

Kino pasaulyje Odesa žinoma ne tik jos studijoje sukurtais filmais. Pasaulio kino istorijoje ją tikrąja to žodžio prasme įamžino Sergejus Eizenšteinas filme „Šarvuotis „Potiomkinas“.

Važiuoju į kino tėvynę. „Į Prancūziją, į Paryžių“, – pagalvojote. Ne, į Ukrainą, į Odesą. Negali būti: Odesa – kino tėvynė? Taip! Tik, kaip ir visos Odesos istorijos, ši gali būti pradėta/pabaigta žodžiais: „Gal taip buvo, gal nebuvo.“ Kaip sakoma Odesoje, malonėsite skaityti toliau?

Josifas Timčenka, kurio palaikai ilsisi Odesos antrose krikščionių kapinėse, pirmasis pasaulyje išrado kino aparatą. Tai patvirtina užrašas ant juodo paminklinio akmens.

J. Timčenka buvo Odesos universiteto mokomųjų dirbtuvių vyriausiasis mechanikas. 1893 m. vasarą savo rankomis sukonstravo neregėtą aparatą ir nufilmavo juo dvi juostas: „Šuoliuojantis raitelis“ („Скачущий всадник“) bei „Ieties metikas“ („Копьеметатель“). O 1894 m. sausio 9-ąją pademonstravo tuos filmukus ekrane, naudodamas tą patį aparatą, Rusijos gydytojų ir gamtos tyrinėtojų IX suvažiavimo fizikų sekcijos posėdyje. Yra išlikę ir dokumentai apie šį įvykį. Taigi J. Timčenka išrado kino aparatą beveik dvejais metai anksčiau už Lumière’us, bet... jo neužpatentavo. Dar vienas bendras dalykas, siejantis šiuos kino išradėjus: nei Timčenka, nei Lumière’ai kino ateitimi netikėjo.

O kinas Odesoje įsitvirtino 1907 m., kai fotografas Mironas Grossmanas nupirko prancūzišką kino aparatą ir pradėjo filmuoti dokumentinius kadrus „Pathé“ užsakymu. Netrukus M. Grossmanas pasistatė savo kino ateljė Prancūzų bulvare (Francuzskij bulvar) Nr. 14 – tiesiai prieš dabar ten įsikūrusią Odesos kino studiją. O ten, kur dabar stovi studija (Prancūzų bulvaras Nr. 33), tuo metu atsidarė Dmitrijaus Charitonovo kino ateljė.

Odesos kino studijos įkūrimo data laikoma 1919 m. gegužės 23 d., kai po bolševikų revoliucijos buvo nutarta atidaryti šalyje pirmą valstybinę kino gamybos įmonę. Abi kino ateljė buvo nacionalizuotos, ir jų bazėje įkurta VUFKU (Всеукраинское фото кино управление) – paviljonai, cechai, administracija. Vėliau studija vadinosi „Pirmas komjaunuoliškas kino fabrikas“ („Первaя комсо- мольскaя кинофабрикa“), „Ukrainfilm“ („Студии Украинфильм“).

Iš pradžių Odesoje įkurta studija rėmėsi ikirevoliucinių kino veikėjų J. Bauerio, D. Charitonovo, M. Grossmano ir kitų patirtimi, bet naujo gyvenimo vėjai atnešė ir naujus vardus. 1926 m. į Odesą atvyksta dailininkas Aleksandras Dovženka ir po pirmų nelabai vykusių komedijų – „Reformatorius Vasia“, „Meilės uogelė“, „Diplomatinio kurjerio krepšys“ – pastato savo garsiuosius filmus „Zvenigora“ (1928) ir „Arsenalas“ (1928 ). Čia taip pat pradeda dirbti skulptorius Ivanas Kavaleridzė, tapęs garsiu Ukrainos kino režisieriumi, teatro režisierius ir aktorius Lesius Kurbasas, fotografas Daniilas Demuckis, vėliau – daugelio A. Dovženkos filmų operatorius.

Odesoje statomiems filmams scenarijus rašė Vladimiras Majakovskis, Isakas Babelis ir daugiau žinomų literatų. Prie studijos įsikūrė kino technikumas, kuriame buvo ruošiami įvairių specialybių kino profesionalai. 1928 m. studijoje jau buvo susukti 27 vaidybiniai filmai.

1929 m. kino studija pagaliau buvo įkurta ir Kijeve, bet Odesos kino studija dar ilgai neužleido lyderio pozicijų. 1933 m. režisierius I. Kavaleridzė čia sukūrė pirmą ukrainiečių garsinę juostą „Koliivščina“ apie 1768 m. valstiečių sukilimą. 1937–1939 m. Odesos studija labai nukentėjo nuo politinių represijų, per metus buvo sukuriami vos keli filmai.

Antrojo pasaulinio karo metais studija buvo evakuota į Taškentą ir Almatą. Studijos specialistai dirbo ten Sergejui Eizenšteinui statant „Ivaną Rūstųjį“, filmuojant kitas juostas. O po karo Odesos kino studija tapo pamėgta „Mosfilmo“ vasaros filmavimų vieta, kur dirbo ir Vsevolodas Pudovkinas, ir Michailas Romas, ir daugelis kitų. 1951–1955 m. ji net nebesivadino Odesos kino studija, o „Mosfilmo“ filialu. Tik 1955 m. vėl atgavo savarankišką statusą. Joje atsirado toks keistas žanras – marinistiniai filmai, pamėgti pokariniame tarybiniame kine. Taip pat studija garsėjo meistriškais kombinuotais filmavimais (pvz., „Sadko“, rež. Aleksandras Ptuško).

Studiją atgaivino jos vadovu tapęs Aleksandras Gorskis, ėmęs kviesti į Odesą VGIK’o absolventus. Odesos kino studija tapo jaunų kino žmonių debiutų vieta. Čia buvo sukurti garsūs filmai: „Pavasaris Užupio gatvėje“ („Весна на Заречной улице“, 1956, rež. Marlenas Chucijevas ir Feliksas Mironeris), šio filmo operatoriaus Piotro Todorovskio režisuota „Ištikimybė“ („Верность“, 1965) pelnė Venecijos festivalio prizą už geriausią debiutą. Į Odesą atvažiavo dirbti režisierė Kira Muratova, čia sukurti jos ankstyvieji šedevrai „Trumpi susitikimai“ („Короткие встречи“, 1967), „Ilgos palydos“ („Долгие проводы“, 1971). Žinomi operatoriai Jurijus Klimenka, Leonidas Burlaka, Vadimas Kostromenka, Genadijus Kariukas (daugelio K. Muratovos filmų operatorius), pradėję kūrybinį kelią šioje studijoje, čia formavo savo savitą stilių.

Šalia studijos įsikūręs tarnybinis viešbutis buvo pramintas „Kuriažu“ – kaip mažamečių nusikaltėlių kolonija „pedagoginėje“ A. Makarenkos knygoje. Manau, be šelmiškų išdaigų, pastūmėtų puikaus Odesos vyno, saulės, jūros ir kūrybinių aistrų, čia neapsieita. Viešbučio sienos matė ir girdėjo: Vladimirą Vysockį, Vasilijų Šukšiną, Bulatą Okudžavą, Jevgenijų Jevstignejevą, Stanislavą Govoruchiną, Georgijų Jungvaldą- Chilkevičių ir daugelį kitų tarybinio kino garsenybių.

Aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečiais Odesos kino studijoje buvo sukurta daug televizijos filmų bei serialų: „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ („Место встречи изменить нельзя“, rež. S. Govoruchinas), „D’Artanjanas ir trys muškietininkai“ („Д’Aртаньян и три мушкетёра“, rež. G. Jungvaldas- Chilkevičius), „Burtininkai“ („Чародеи“, rež. Konstantinas Brombergas), „Žalias furgonas“ („Зеленый фургон“), „Trestas, kuris žlugo“ („Трест который лопнул“, abiejų rež. Aleksandras Pavlovskis). Taip pat studija garsėjo ir filmais jauniesiems žiūrovams – „Elektroniko nuotykiai“, „Tomo Sojerio ir Heklberio Fino nuotykiai“, „Kapitono Granto beieškant“ ir daugeliu kitų.

Dabar Odesos kino studija, tapusi akcine bendrove, išgyvena ne pačius geriausius laikus. Tačiau kino pasaulyje Odesa žinoma ne tik jos studijoje sukurtais filmais. Pasaulio kino istorijoje ją tikrąja to žodžio prasme įamžino Sergejus Eizenšteinas filme „Šarvuotis „Potiomkinas“ (1925). Chrestomatiniai kadrai, nufilmuoti ant garsiųjų Odesos laiptų – riedantis vaiko vežimėlis, skausmo iškreiptas motinos veidas, krentantys šaudomi žmonės, auliniai kareivių batai – geriausias Odesos atpažinimo ženklas, apkeliavęs viso pasaulio kino ekranus.

„Namas su bokšteliu“

Režisierė Eva Neymann vadinama Ukrainos kino viltimi. Jos stilius lyginamas su Kiros Muratovos, jos filmai po ilgos pertraukos vėl atkreipė tarptautinių festivalių dėmesį į ukrainiečių kiną.

Eva Neymann gimė Zaporožėje 1974 m., būdama devyniolikos išvyko į Vokietiją, studijavo kino režisūrą DFFB – kino ir TV akademijoje Berlyne. Ten šiuo metu ir gyvena. Sukūrė keletą trumpo metražo filmų, dokumentines pilno metražo juostas „Viskas kaip buvę“ („Alles beim Alten“, 2004), „Viešpaties keliai“ („Wege Gottes“, 2006, „Pirmojo žingsnio“ apdovanojimas Vokietijoje). Vaidybiniame kine režisierė debiutavo filmu „Prie upės“ („У реки“, 2007), jis buvo įtrauktas į Maskvos tarptautinio festivalio konkursinę programą, Roterdamo nekonkursinius rodymus ir apkeliavo nemažai kitų kino forumų, kur pelnė ne vieną prizą.

Filmas „Namas su bokšteliu“ („Дом с башенкой“) – ilgai brandintas režisierės sumanymas, kuriam pagaliau lemta įsikūnyti Odesoje. Filmo prodiuseris – Aleksandras Tkačenka, Ukrainos TV kanalo „1+1“ generalinis direktorius. O kurti „Namo su bokšteliu“ susirinko įdomi grupė: lietuvių kino operatorius Rimvydas Leipus, kino dailininkas Genadijus Popovas iš Sankt Peterburgo, dirbęs su režisieriais Aleksejumi Popogrebskiu, Lidija Bobrova, Aleksandru Proškinu, kostiumų dailininkas odesietis Ruslanas Chvastovas, žinomas iš K. Muratovos filmų.

Pagrindinį berniuko vaidmenį kuria odesietis Dmitrijus Kobeckojus, o kitus – Katerina Golubeva, lietuvių kino publikai geriausiai pažįstama iš ankstyvųjų Šarūno Barto juostų, Albertas Filozovas, Marija Policeimako. Taip pat filmavosi žinomas Odesos poetas Michailas Veksleris, dailininkas Jurijus Curkanas ir kt.

Pats pasiruošimo filmui įkarštis. Viena problema veja kitą, laikas spaudžia, filmo biudžetas – irgi. Keletas viešbučio „Kurortnyj“ patalpų išnuomota pasiruošimo darbams. Niūrokame koridoriaus kampe, virtusiame ir rūkomuoju, susėdam trumpam šnektelti su filmo režisiere Eva Neymann.

Filmas kuriamas pagal to paties pavadinimo Fridricho Gorenšteino apsakymą „Namas su bokšteliu“. Nebe pirmą kartą perkeli į ekraną šio rašytojo kūrybą. Kuo Tau svarbūs jo kūriniai?

Mano debiutinis pilno metražo filmas „Prie upės“ buvo pagal jo apsakymus. Taip jau nutiko, kad tai mėgstamiausias mano autorius.

Gorenšteinas – tokia „nežinoma žvaigždė“. Gimė 1932 m., studijavo kalnų inžineriją, gyveno Kijeve, vėliau Maskvoje, kur baigė Aukštuosius režisūros kursus, o nuo 1980-ųjų emigravo į Vokietiją. Jis buvo Andrejaus Tarkovskio „Soliario“, Nikitos Michalkovo „Meilės vergės“ ir kitų filmų scenarijų bendraautoris, bet jo pjesės, apsakymai, romanai Tarybų Sąjungoje beveik nespausdinti. Vėliau jie pasirodė emigrantų leidiniuose, jo kūryba aukštai vertinama meno pasaulyje.

Taip, jis tikrai tokia „nežinoma žvaigždė“. Apie jį man papasakojo vienas draugas, kai ieškojau scenaristo. Gorenšteinas gyveno vakarinėje Berlyno dalyje. Susiradau telefonų knygoje jo numerį ir paskambinau. Kitą dieną susitikome ir man jis kažkodėl pajuto simpatiją. Pradėjome dirbti, rašyti filmo „Prie upės“ scenarijų. Tačiau netrukus – 2002-aisiais rašytojas mirė. Scenarijų pabaigė Sergejus Četvertkovas iš Odesos. Aš iš pat pradžių norėjau filmuoti „Namą su bokšteliu“, bet Gorenšteinas pasiūlė palaukti. Ir jis buvo teisus. Tik dabar jaučiuosi pakankamai subrendusi imtis šios medžiagos.

Kodėl Tave taip traukia 1964 m. parašytas ankstyvasis rašytojo apsakymas? Atradai jį jau senokai, daug kas įvyko ir keitėsi, gal pakito ir filmo sumanymas?

Sumanymas nesikeitė, jis vystėsi. Man atrodo, kad tai vienas geriausių Gorenšteino kūrinių, vienintelis publikuotas Tarybų Sąjungoje. Po to jo ilgai niekur nespausdino. Tas apsakymas mane neįtikėtinai paveikė, sukrėtė. Ir nesiliauja veikęs. Net dabar, jau prasidėjus filmavimui, vis grįžtu prie teksto ir iš naujo patiriu jo poveikį kaskart, kai paimu į rankas. Tikrai. Mano manymu, tai didis autorius. Jo tekstai neįtikėtinai gilūs, gyvi, labai šilti. Tai pats tikriausias ir aukščiausias menas. Pasakojama apie baisiausius dalykus, bet taip jautriai ir šiltai, kad norisi priglausti galvą.

Ar tokį pojūtį nori išsaugoti ir filme?

Labai tikiuosi, kad Gorenšteinui pavyko mane „išauklėti“.

Sakoma, kad su šiuo rašytoju labai nelengva buvo bendrauti. Kokie Tavo įspūdžiai iš judviejų susitikimo?

Jo labai nelengvas, dramatiškas likimas. Ir, kiek žinoma, o iki galo niekas nežinoma, „Namas su bokšteliu“ – autobiografinis kūrinys. Aš nemanau, kad jis buvo sunkaus būdo, nors bendrauti su juo nebuvo lengva. Lyg šiurkštokas, aštrokas, bet, man rodos, tai buvo tik savigyna. O iš tikrųjų – labai šiltas žmogus. Ir nepaprastai trokštantis žmogiškos šilumos.

Man rodos, tai ir „Namo su bokšteliu“ pagrindinė tema – didžiulis žmogiškos šilumos poreikis, amžinas to „namo su bokšteliu“ ieškojimas, kur tavęs laukia artimieji, kur yra tavo namai.

Tikrai taip.

Gal trumpai prisimenam filmo siužetą.

1944-ųjų žiema. Žmonės grįžta iš evakuacijos. Traukiniu važiuoja gal aštuonerių metų berniukas su mama. Mama labai serga, ją paguldo į ligoninę. Suvokdama, kad gali mirti, mama vis bando paaiškinti sūnui, ką reikia daryti – kažkokius elementarius veiksmus, kad jis nepražūtų. Iš ryto mama miršta vaiko akyse. Viskas įvyksta labai greitai – skausmas, netektis. Per vieną dieną vaikystė baigėsi. Berniukas važiuoja toliau vienas. Tarp svetimų žmonių, kuriais pasitiki, kurie jį išduoda, tada glaudžiasi prie kitų ir t. t. Pro traukinio langą jis paskutinį kartą mato stotį, kurios net pavadinimo nežino. Tik žino, kad ten, prie stoties aikštės, stovi namas su bokšteliu, kur visam laikui liko jo mama.

Kodėl filmavimui pasirinkai Odesą?

Visų pirma, Europoje niekas nedavė pinigų – filmas nespalvotas, apie Antrąjį pasaulinį karą. Man kartojo, kad visa tai neaktualu. O čia netikėtai gavau finansavimą. Kitas dalykas, jei pinigai būtų ir ne Ukrainos, – vis tiek filmuočiau čia. Mane traukia Odesa, čia man ir sienos padeda – visus savo filmus filmavau Odesoje. Man šis miestas – nuostabiausias pasaulyje. Čia gimė mano senelis, Odesoje man iškyla prisiminimai, kurie lyg ir ne mano. Aš galiu šitame mieste svajoti. Kol kas niekur kitur negaliu filmuoti. Čia mano pagrindas: ir ta šviesa, ir katės, ir senutės, ir pyragėliai, tos gatvės, gyvenimo būdas, kurio jau nebėra...

Stažavaisi pas Kirą Muratovą, kai ji filmavo „Antrarūšius žmones“...

Taip. Ta mano stažuotė buvo tyliai sėdėti ir stebėti. Bet pasodindavo mane taip, kad viską matyčiau. Muratova labai geranoriškai mane priėmė. Iki šiol bendraujame, ji labai mane palaiko. Rimtai galvoja, svarsto, jei klausiu patarimo. Labai ją gerbiu. Iš jos išmokau kruopštumo, nuoseklumo. Manau, tai „įsiskverbė“ į mane. Juk kas yra režisierius: kažkas uždarytas narve ir bandantis iš jo išsilaužti. Tai visų jėgų mobilizacija.

O kodėl odesietiškam filmui prireikė lietuvių kino operatoriaus?

Man seniai patinka Audriaus Stonio filmai. Net čia atsivežiau „Neregių žemę“ ir „Viena“. Juose matyti režisieriaus ir operatoriaus kūrybinis bendradarbiavimas, kai per vaizdą atsiskleidžia filmo sumanymas. Tai man padarė didžiulį įspūdį. Paskui Roterdamo festivalyje pamačiau savo kolegės Noros Hoppe filmą „Ten, kur baigiasi jūra“ ir atkreipiau dėmesį į operatoriaus Rimvydo Leipaus darbą. Supratau, kad toks žmogus tikrai egzistuoja (juokiasi) ir, matyt, yra pasiekiamas. Kreipiausi į jį ir nesigailiu. Norėjau tokio operatoriaus, su kuriuo galėčiau augti. Ne tokio, kuris už mane dirbtų, ir ne tokio, kuriam primesčiau savo valią. Rimvydas labai „savas“ žmogus, nors toks šiaurietiškas, bet su juo labai lengva dirbti, su juo pildosi kūrybiniai sumanymai. Bendradarbiavimas su juo net mano lūkesčius pranoksta.

Išdrįsai kurti nespalvotą filmą, o tai prieštarauja visai dabartinei kino aplinkai.

Visi taip sako. Bet aš taip jaučiu. Leidžiu sau elgtis taip, kaip jaučiu. Aš retai filmuoju. Filmo kūrimas atima visą gyvenimą, visas jėgas. Dar ir dėl to eiti į kompromisus neverta.

„Be Odesos gyvenimo ratas būtų nepilnas“

Buvimas Odesoje primena sapną. Čia gali susijungti netikėčiausi ir keisčiausi dalykai: sapnų fragmentai, filmų kadrai, siurrealistinės detalės, susitikimai, istorinės nuotrupos, svajonės ir nežinia ar tikrai šitam gyvenimui priklausančių atsiminimų nuotrupos. Visa tai kasdienių, įprastų rūpesčių, darbų fone. Nereikia ieškoti nei specialių vietų, nei ypatingų aplinkybių.

Lėktuvas nusileidžia Odesoje vėlų drėgną šaltą vakarą. Mus pasitinka su neįtikėtina dovanėle mažai dukrytei – net neįsivaizdavau, kad toks žaislas – mergaitė su kino kamera – apskritai gali būti! Nebent sinefilų rojuje Paryžiuje. Juo labiau prisiminus, kad mūsų platumose kino operatoriaus profesija laikoma nemoteriška. Atgavusiems amą tėveliams teko skubiai „pakrikštyti“ lėlytę Karolina (šios profesijos garsenybės C. Champetier garbei) ir pamokyti dukrelę paspausti mygtuką, kad „Karolytė filmuotų“.

Važiuoju taksi namo per miesto centrą: žiemiškas vidudienis, darbo diena. Už mašinos lango keičiasi įprasti didmiesčio gyvenimo vaizdai. Staiga pamatau du jaunuolius, matyt, porą – merginą ir vaikiną, sėdinčius ant namo stogo. Dviaukščio ar triaukščio, kokie būdingi šio miesto centrui. Sėdi sau ramiai, kojas nuleidę. Lyg pora angelų, atskridusių iš Wimo Wenderso Berlyno.

Žingsnį priverčia sulėtinti nugirsti pokalbio fragmentai – daržovių kiosko pardavėja, sverdama, skaičiuodama, pakuodama, diskutuoja su pirkėju apie... Ridley Scottą! Ir tai kažkodėl atrodo visai natūralu, nors sapno atspalvis juntamas.

Arkadijos alėja, vedanti prie jūros. Tirštas drėgnas vakaro rūkas, koks kartais gaubia Odesą net keletą parų. Tamsu, nedega nė vienas žibintas. Nesutiksi jokios gyvasties, išskyrus bastūnus šunis ir kates. Odesoje jų gausybė. Jaučiasi lyg šventos karvės. Jų niekas nei gina, nei skriaudžia. Alėjos gale pamažu išryškėja blausi šviesa – ji sklinda iš greito maisto ir visokių smulkmenų kiosko, kur prie žvakių rymo vieniša pardavėja.

Vaikščiojant po gyvūnų turgų, prie manęs su dukryte sustoja milicijos mašina, pro langą kyšteli pareigūno ranka su... bilietu į cirką: „Imkit, šiandien trečią valandą pasirodymas.“ Deja, neįtikėtina dovana pasinaudoti neteko, nes „laimingąjį“ bilietą padovanojome šuniukų pardavėjai.

Pajūrio kurortas žiemą – tai ypatingas pojūtis, atmosfera, nuotaika. Žiema apnuogina vasaros gyvenimo laikinumą, skubotumą, šurmulį ir lengvabūdiškumą. Gūsingame vėjyje plaikstosi uždarytų kavinių ir restoranų iškabos. Kyšo plastmasiniai ar metaliniai strypai, ant kurių renčiamos lauko kavinės, paplūdimyje mėtosi valčių nuolaužos, stovi netikros apsnigtos palmės. Vasarą čia verda gyvenimas, mezgasi romanai, siaučiama per naktis, mėgaujamasi visais malonumais. Žiemą pajūrio alėjos – daugiausiai pagyvenusių žmonių pasivaikščiojimo vieta. Kas dieną čia renkasi elegantiškos, kailiniais apsigaubusios senutės neperprantamais veidais. „Ką veikiat? – Sėdim ant suoliuko, kvėpuojam“, – nugirdau vieną pokalbį.

Odesoje daug prancūzų įtakos: architektūra (daugelį pastatų projektavo kviestiniai architektai), virtuvė (firminis Odesos saldumynas – tortas „Napoleonas“, tokio skanaus niekur kitur nerasi), gyvenimo būdas (odesiečiai, kaip ir prancūzai, dideli gurmanai, mėgsta skaniai pavalgyti ir išgerti). Miesto klestėjimo pradžia siejama su pirmuoju miesto valdytoju Emmanueliu Richelieu, garsiojo kardinolo giminaičiu. Per vienuolika jo valdymo metų Odesa nepaprastai suklestėjo. Miestiečių dėkingumą liudiją pačioje garbingiausioje Odesos vietoje, prie Potiomkino laiptų, jam pastatytas paminklas ir jo vardu pavadinta viena pagrindinių gatvių.

Šlovingą Odesos kino istoriją mena gatvių ar skverų pavadinimai: režisieriaus A. Dovženkos, nebyliojo kino žvaigždės Veros Cholodnajos, kuri daug filmavosi Odesoje ir čia mirė, dokumentinio kino režisieriaus ir operatoriaus Romano Karmeno.

Miesto sode veikia fotoateljė „Liumjerai. Padaryta Odesoje“. Pamačiusi iškabą, prisiminiau, matyt, teisingą Ostapo Benderio (jam, beje, šiame sode irgi pastatytas paminklas) frazę: „Visa kontrabanda daroma Odesoje, Malaja Arnautskaja gatvėje.“

Ir, žinoma, garsieji Potiomkino laiptai, pakloti XIX a. viduryje, sujungę miesto centrą su pakrante ir uostu. Laiptai neseniai restauruoti, šalia veikia nemokamas funikulierius. Kažkaip net sutrikau priėjusi – ar čia tie patys? Žiūrint iš viršaus jų vaizdas kažkoks „ne toks“, neįprastas. Gal todėl, kad akis ieško atpažįstamo rakurso – iš apačios.

Odesoje pilna garsių literatų pėdsakų. Regis, nėra žymesnio XIX–XX a. pirmosios pusės rusų, ukrainiečių ar net lenkų rašytojo, kurio gyvenime ar kūryboje nebūtų palikusi pėdsakų Odesa: Aleksandras Puškinas, Levas Tolstojus, Antonas Čechovas, Konstantinas Paustovskis, Ivanas Buninas, Ana Achmatova (čia gimusi, praleidusi pirmus gyvenimo metus ir krikštyta, beje, visai netoli nuo vietos, kurioje gyvenome, – „na Bolšom Fontane“), Isakas Babelis, Vladimiras Majakovskis, Ilja Ilfas ir Jevgenijus Petrovas, Jurijus Oleša, Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis... Literatūrinei Odesos istorijai skirtas didelis literatūros muziejus, įkurtas prašmatniuose, bet seniai remonto nemačiusiuose kunigaikščio Gagarino rūmuose. Rašytojams skirti paminklai, memorialinės lentos, gatvės, kavinės.

Poetė Bela Achmadulina, žinia apie kurios mirtį pasiekė, kai buvau Odesoje, rašė savo bičiuliams odesiečiams: „Be Odesos gyvenimo ratas būtų nepilnas. Bučiuokite Odesos orą.“

Krinta sniegas į jūrą. Baltas sniegas į Juodąją jūrą.

 

Neringa Kažukauskaitė
Odesa, 2010 m. gruodis – 2011 m. kovas