Berlynas

Galinga šio didmiesčio energija įtraukia nepastebimai, bet stipriai. Lyg būtum atsidūrusi amžinų keliauninkų – Pinos Bausch teatro personažų – kompanijoje iš naujausio Wimo Wenderso filmo „Pina“, skirto didžios šokio menininkės atminimui: „Ateis pavasaris – sužels žolė, ateis vasara – užaugs žolė, ateis ruduo – nukris lapai, ateis žiema.“ Atkakliai kartoji ir kartoji įprastus ir būtinus veiksmus. Judi, judi. Berlynas – tikra didmiesčio simfonija. Jos skambėjimas – paini asociacijų topografija – šį kartą bus, kaip ir dera klasikinei simfonijai, keturių dalių.

Prenclauer Bergas

Man rodos, kitame Berlyno rajone jau nenorėčiau gyventi. Ši buvusio Rytų Berlyno dalis kadaise buvo apstatyta vėjo malūnais, garsėjo skaniu alumi. Dabar – tai vienas madingiausių Vokietijos sostinės rajonų. Berlyniečiai net kiek ironiškai atsiliepia apie Prenclauer Bergą, kuriame viskas taip „teisinga“: maistas kavinėse ar turguose – tik ekologiškas, drabužių ar batų parduotuvės – tik maži dizainerių boutique’ai, kaimynai – britai ir prancūzai, nors nekalbėk vokiškai.

Anksčiau mėgtas studentų, Prenclauer Bergas savo jaunatviška energija, atvirumu naujovėms pamažu pritraukė kūrybinių profesijų atstovus. Jie noriai kūrėsi dideliuose ir tada dar nebrangiuose butuose, gana gausiai išlikusiuose (per karą šis rajonas buvo mažai sugriautas) praėjusio amžiaus pradžios namuose. Atsirado daug restoranėlių, galerijų, teatro salių, mažų krautuvėlių.

Dabar šis jaukus, patogus, bohemišką atmosferą išsaugojęs rajonas, deja, įgijęs snobizmo kvapo. Pamėgusios čia gyventi turtingų tėvelių atžalos bei užsieniečiai pakėlė Prenclauer Bergo butų kainas bei kitas pragyvenimo išlaidas. Kalbama, kad net Bradas Pittas su Angelina Jolie filmuodamiesi Berlyne neatsispyrė šio rajono žavesiui ir įsigijo jame butą.

Jei vaikščiodamas po Prenclauer Bergą sutiksi ekrane matytą veidą, gali beveik neabejoti – tai būtent „jis“, o ne į jį panašus. Su kuo ką tik prasilenkei Kaštonų alėjoje (Kastanienallee), kurioje gausu smagių pasisėdėjimo vietų, teatro, kino salių, galerijų? A... tai Danielis Brühlis, jaunoji Vokietijos kino žvaigždė, matyta filmuose „Sudie, Leninai“ ar „Negarbingi šunsnukiai“. Tad nesistebėk dairydamasis į praeivius.

Beje, šioje alėjoje studiją turėjo vokiečių kino pionierius Maxas Skladanowsky. Savo sukonstruotu aparatu jis nufilmavo vaizdą pro mansardos langą, taip pat besimankštinantį savo brolį Emilį. Tie kadrai dabar laikomi pirmaisiais Vokietijos kino žingsniais.

Pagrindine šio rajono gatve – Gražių namų alėja (Schönhauser allee) – artėdami prie Rosos Luxemburg aikštės ant vieno namo pamatysime memorialinę lentelę, žyminčią, kad čia gyveno Ernstas Lubitschius, režisierius, turėjęs ryškų komediografo talentą.

Prenclauer Bergas ne kartą matytas ir šiuolaikiniame kine. Jį atpažįstame režisieriaus Andreaso Dresseno juostoje „Vasara balkone“ („Sommer vorm Balkon“, 2005), Floriano Henckelio von Donnersmarcko filme „Kitų gyvenimai“ („Das Leben der Anderen“, 2006), populiariuose vokiečių policiniuose serialuose.

Kokią savaitę ir mūsų namas Schönhauser alėjoje buvo apsuptas filmavimo technikos: mašinų su išdidžiu užrašu „Arri“, maitinimo bei aktorių vagonėlių. Kažką filmavo. Kasdien po kelis kartus einant pro šalį kažkodėl galvoje sukosi mintis: Dieve mano, koks tai sunkus darbas. Nežinau kodėl. Anokia čia naujiena, teko matyti ir sudėtingesnių filmavimų. Kodėl ta mintis taip aiškiai suskambo Berlyno „didmiesčio simfonijoje“, negaliu pasakyti. „Berlynas gali būti labai paslaptingas“, – sakė Vladimiras Nabokovas, praleidęs čia penkiolika metų.

Dabar Prenclauer Berge daug kino kompanijų, jų žmonės ne tik dirba čia, bet ir gyvena. Tad reikalus galima aptarti ir šeštadienio ryte susitikus vaikų žaidimų aikštelėse ar Kollwitz aikštės turguje (be abejo, pažymėtame „eko“ ženklu), kuriame pasijunti lyg smagioje iškyloje.

Beje, apie šio rajono vaikų žaidimų aikšteles verta pakalbėti plačiau – gimstamumas čia vienas didžiausių visoje Vokietijoje, – tik nedrįstu savo pastebėjimais dalintis su „Kino“ žurnalo skaitytojais, nors tai liečia ne tik jau esamus ir dar būsimus kino žiūrovus, o, matyt, ir kūrėjus. Čia dūzgia įvairios kalbos, mirga marga skirtingos tautybės, ir kiekvienos jų elgesys ir požiūris į gyvenimą – tiek suaugusių, tiek vaikų – vis kitoks. Pastebėjimai, turiu prisipažinti, mane sukrėtė.

Vieną popietę „įskriejau“ į kino teatrą, įsikūrusį senoje alaus darykloje, jau gęstant šviesoms. Dabar tai modernus kultūros centras Kulturbrauerei, su galerijomis, informaciniais biurais, teatro, šokių salėmis, edukacinėmis programomis, dizaino studijomis (žinoma, naudojančiomis ekologiškas medžiagas), kavinėmis ir daugiasaliu kino teatru. Jo repertuare – visa tai, kas dabar sukasi pasaulio kino salėse, bet ne tik. Tikro kino „kvapo“ suteikia didžiulės senųjų vokiečių kino kūrėjų nuotraukos, puošiančios vestibiulio sienas. Jos kiek „ataušina“ žiūrovą, lekiantį į 3D formatu demonstruojamą filmą, tegul ir Wimo Wenderso sukurtą. Beje, kad Vokietija – didelės kino kultūros šalis, primena ir žiūrovų elgesys. Kai pabaigos titrams jau visai susmulkėjus pradėjau ruoštis išeiti, pritariančių nebuvo. Visi net nekrusteldami sėdėjo tol, kol baigėsi visi titrai ir užsidegė šviesa.

Potsdamo aikštė

Bene didžiausius statybinius pokyčius patyrusi Berlyno vieta. Kaip ir centrinė Aleksandro aikštė – nuolat rekonstruojama. Kaip visas Berlynas – remontuojamas, statomas, restauruojamas. Tarsi pats šio miesto ir šalies gyvenimas – nuolat atsinaujinantis, su nuopuoliais ir prisikėlimais.

Iš pažiūros pilka, šalta ir nesvetinga Potsdamo aikštė kartais sublyksi ir šiltais akcentais. Vienas iš jų – moderniame „Sony“ centre įsikūrę Berlyno kino ir televizijos muziejus bei Vokietijos kinemateka (Deutsche Kinematek), įtraukiantys į nepaprastai intriguojantį pasakojimą – vokiečių kino istoriją.

Įžanginė nuolatinės ekspozicijos salė skirta kino pradininkams – Maxui Skladanowsky, Oskarui Messteriui ir Guido Seeberiui. Pirmaisiais kino dešimtmečiais Vokietija galėjo didžiuotis pasiekimais kino technikos srityje. Pirmas viešas brolių Skladanowsky’ų sukurto bioskopo seansas Berlyne įvyko 1895 m. lapkritį, t. y. mėnesiu anksčiau nei Lumière’ų seansas. Tačiau dėl savo gremėzdiškumo ir brangumo bioskopas neturėjo pasisekimo. Messterio sukurtas kino projektorius paplito ne tik Vokietijoje, bet ir kitose šalyse. Jo demonstravimui reikėjo filmų, ir Messteris, užsiėmęs jų gamyba, tapo vienu didžiausių Vokietijos kino prodiuserių. Operatorius Seeberis, be kitų, nufilmavęs ir pagarsėjusią juostą „Prahos studentas“, laikomas vokiečių operatorystės meno pradininku.

Kita salė, o jų muziejuje 13, nutvieksta pirmųjų vokiečių kino deivių spindesio. 1911 m. Vokietijos kino pramonė prisiviliojo didžiąją danų kino žvaigždę Astą Nielsen. Visu ryškumu švytėjo berlynietė Henny Porten ir amerikietė Fern Andra.

Toliau – Pirmojo pasaulinio karo laikotarpis, atskleidęs kino, kaip stiprios propagandinės priemonės, galią, kuo Vokietija sėkmingai naudojosi.

1918–1933 m. – Veimaro Respublikos kino laikotarpis. Garsiausios ir svarbiausios vokiečių kino asmenybės: režisieriai Ernstas Lubitschius, Friedrichas Wilhelmas Murnau, Fritzas Langas, Georgas Wilhelmas Pabstas, aktoriai Emilis Janningsas, Peteris Lorre, Louise Brooks; jų ir kitų vokiečių kinematografininkų gyvenimas Vokietijoje ir laimės paieškos Holivude. Muziejuje galima pažiūrėti, kaip buvo filmuojamas (beje, Berlyne) garsiausias vokiečių ekspresionizmo filmas „Daktaro Kaligario kabinetas“ (1920, rež. R. Wiene), įžengti į jo filmavimo aikštelę, pamatyti instaliaciją, skirtą grandioziniam F. Lango „Metropoliui“ (1927).

Girdisi sodrus žemas balsas. Marlene Dietrich. Čia, gimtajame Berlyne, saugomos jos nuotraukos, laiškai, asmeniniai daiktai. Žiūrint į eksponuojamus tobulai atrodančius Marlene apdarus, supranti, kad tikrai reikėjo geležinės valios į juos įsisprausti, juos dėvėti. Čia, matyt, irgi padėdavo legenda tapęs aktorės posakis: „Ačiū Dievui, aš berlynietė“.

Kita vokiečių kino didžioji ir nelemtoji kūrėja – Leni Riefenstahl. Kaip ji filmavo „Olimpiją“ (1936) – stadiono makete pažymėtos vietos, kur buvo išdėstytos kino kameros, kaip atsirado „Valios triumfas“ (1934).

Artėjam prie tamsaus ir skausmingo Vokietijos gyvenimo periodo. Trečiasis Reichas. Prieblandoje skęstantis kambarys. Aukštos lentynos su daugybe stalčių, kuriuose saugoma to meto kino medžiaga. Jei yra noro varstyti tuos niūrius stalčius – prašom, jei ne – palikim juos istorijos teismui.

Pokarinis padalytos Vokietijos kinas. Cenzūra kine. Naujasis 7-ojo dešimtmečio kinas: Raineris Werneris Fassbinderis, Werneris Herzogas, Alexanderis Klüge, Volkeris Schlöndorffas, Margarethe von Trotta, Wimas Wendersas. Kažin kokia ten „sagė“? Ogi 1983 m. Kanų festivalio prizas geriausiai aktorei, atitekęs Hannai Schygullai už vaidmenį Marco Ferreri juostoje „Pjeros istorija“. Kitose salėse – jau šiuolaikinio vokiečių kino, griuvus Berlyno sienai, atspindžiai. Pastovią ekspoziciją papildo nuolat besikeičiančios parodos, skirtos iškilioms kino asmenybėms, filmams, tendencijoms.

Kino muziejų rasime ne tik Berlyne, bet ir gretimame Potsdame, o Babelsbergo kino studijoje irgi įrengtos įvairios lankomos ekspozicijos.

Potsdamo aikštėje įsikūręs ir sinefilų džiaugsmas – kino ir videofilmų institutas „Arsenalas“, kurio salėse sukamos rinktinės kino programos. O apsilankius kino muziejuje ar pažiūrėjus filmą „Arsenale“, smagu užsukti į gretimą Billy Wilderio kavinę.

Potsdamo aikštė, o tiksliau, greta jos esanti kita, pavadinta Marlene Dietrich garbei, – kiekvieną žiemą virsta pasaulio kino centru. Čia vyksta tarptautinis Berlyno festivalis. Bet festivalinis Berlynas – irgi ne šio straipsnio tema.

Aleksandro aikštė

Realybė ir jos atspindys kine – „naujoji realybė“, anot Fassbinderio. Stipriausia Aleksandro aikštės sąsaja su kinu – monumentalus trylikos dalių su epilogu Fassbinderio filmas, sukurtas pagal žymaus vokiečių rašytojo Alfredo Döblino romaną „Berlynas. Aleksandro aikštė“ („Berlin. Alexanderplatz“, 1929), nors tai ir ne vienintelė šios knygos ekranizacija – pirmoji pasirodė dar 1931 metais. (Beje, įdomu, kokį šis rašytojas pamatė ir 1926 m. knygoje „Kelionė po Lenkiją“ – „Reise in Polen“ aprašė Vilnių. Anot rašytojo kūrybos žinovų, jo atsiliepimuose apie Vilnių netrūksta ironijos ir žaismės).

Aleksandro aikštė nuolat pilna žmonių ir judėjimo. Prekybos centrai, TV bokštas, mugės, akcijos, kavinės, įvairių rūšių transporto stotys. Šiuolaikinė architektūra ir senieji statiniai. Niekada tos aikštės nemačiau tuščios, nurimusios. Matyt, ji tokia niekada ir nebūna – nei dieną, nei naktį čia nenutrūksta miesto gyvenimas. Neatsitiktinai ji ir pasirinkta XX a. didmiesčio, sutrynusio „mažąjį žmogų“, simboliu.

O gal savaitgaliui užsidarius namuose Berlyne – su kino realybe? Su Francu Biberkopfu, pagrindiniu filmo „Berlynas. Aleksandro aikštė“ herojumi, išėjusiu iš Tegelio kalėjimo už meilužės nužudymą ir tvirtai pasiryžusiu dorai gyventi. Jo klajonės 3-iojo dešimtmečio Berlyno gatvėmis, stengiantis pakilti iš gyvenimo dugno, susitikimai su spalvingais didmiesčio tipažais primena kelionę pragaro ratais iki paties dugno.

Vos per metus, 1980-aisiais, Fassbinderis sukūrė šį 15 valandų trukmės šedevrą. Juliane Lorenz, filmo montuotoja ir režisieriaus paskutinių metų gyvenimo draugė, prisimena, kad alkoholio ir narkotikų nevengęs režisierius tuos metus – net 254 filmavimo dienas – dirbo itin susikoncentravęs, tik du kartus buvo „praradęs formą“.

Režisierius svajojo, kad žiūrovai šį filmą pažiūrėtų per vieną dieną, kad galėtų neblaškomi ir niekieno netrukdomi pasinerti į hipnotizuojantį filmo pasaulį, tragiškos ir negailestingos atmosferos kūrinį.

Dar paauglystėje perskaitytas Döblino romanas Fassbinderį sukrėtė: „Mano gyvenime, kaip jį galiu vertinti dabar, buvo tokių poelgių kaip romane „Berlynas. Aleksandro aikštė“. Mano galvoje, širdyje, sieloje.“ Režisierius prisipažino, kad daugelyje savo filmų nesąmoningai įterpdavo aliuzijų į šį romaną. Jo nuomone, šiame kūrinyje matomas visas sudėtingas, monumentalus Vokietijos paveikslas.

Gal ir šiandien visada šurmuliuojančioje Aleksandro aikštėje galima įžvelgti svarbiausius šiuolaikinės Vokietijos gyvenimo ženklus?

Dangus virš Berlyno

Koks tas dangus virš Berlyno? Kartais – joks. Kartais – toks kaip visur: aukštas, debesuotas, saulėtas, žvaigždėtas, giedras ar, kaip dažnai šią vasarą, – apniukęs ir lietingas. Kartais į jį gali žiūrėti iki begalybės, įkvėptas Berlyno gyvenimo, ir tikėti angelais, kurie lyg Wenderso filme nusileis padėti pavargusioms ir nuliūdusioms sieloms. Tie angelai nematomi įsimaišo tarp mūsų, svetimų tarp tūkstančių svetimų, judančių Berlyno gatvėmis. Tačiau jų žvilgsniai kartais turbūt susiduria su vaikų žvilgsniais, kai šie staiga sustoja ir ima šypsotis, žiūrėdami kažkur į dangų virš Berlyno.

Berlynas, 2011 liepa–rugpjūtis