Kaip ugdyti žiūrovą

Vilma Levickaitė
Vilma Levickaitė

Kino edukacijos projektų pradžia Lietuvoje – 2005–2006 metai. Kas reikšminga nuo tada padaryta? Kurie iš įgyvendintų projektų padėjo pamatą nuosekliam kino edukacijos procesui, jei tik galima teigti, kad tas pamatas yra padėtas?

Kino edukacija – kino kultūros dalis, svarbiausiu tikslu laikanti būtinybę ugdyti kritišką ir išsilavinusį žiūrovą, be kurio vargu ar turėtų prasmės visa kita su kinu susijusi veikla – filmų gamyba, sklaida, rodymas, išsaugojimas ir t. t. Šią diskusiją surengėme norėdami apibendrinti organizacijų, vykdančių įvairius kino edukacijos projektus, patirtį, įvertinti nuveiktus darbus ir aptarti ateities perspektyvas. Kita svarbi šios diskusijos proga – sėkmingas projekto „Mokausi iš kino“ startas. Projektas, kurį sutelkusios jėgas vykdo šešios kino organizacijos – „Skalvijos“ kino centras, kino teatras „Pasaka“, „Kultūrinių projektų centras“ (CUMA), „Visos mūzos“, kino centras „Garsas“ ir kino kompanija „Čiobreliai“, – tampa vienu reikšmingiausiu kino edukacijos įvykių Lietuvoje. Šį projektą palaiko LR švietimo ir mokslo ministerija, iš dalies finansuoja Europos socialinis fondas.

Pokalbyje dalyvavo filmų prodiuserė, VšĮ „Kultūrinių projektų centras“ (CUMA) projektų bei „Kino buso“ vadovė Asta Valčiukaitė, kino teoretikas, VDA ir LMTA dėstytojas, medijų švietimo centro „Meno avilys“ kino edukacijos projektų rengėjas Lukas Brašiškis, „Vaizdų kultūros studijos“ vadovė, „Skalvijos“ kino centro edukacinių programų vaikams ir suaugusiems koordinatorė Goda Sosnovskienė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Edukologijos katedros doktorantė Šarūnė Nagrockaitė, Vilniaus Simono Daukanto gimnazijos etikos mokytoja Rimantė Varkalaitė-Bakienė, pokalbiui vadovavo „Skalvijos“ kino centro vadovė Vilma Levickaitė.

Vilma Levickaitė: Medijų edukacija – platus terminas, apimantis ne tik kiną, bet ir kitas medijas bei skirtas įvairaus amžiaus žmonėms, bet mes šįkart nusprendėme pakalbėti tik apie kino edukaciją ir tik apie jaunus žmones, dalyvaujančius bendrojo lavinimo programoje nuo 1 iki 12 klasės. „Mokausi iš kino“ traktuojame kaip neformalaus ugdymo projektą, kurio pagrindinė tikslinė grupė – moksleiviai. Tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantame ir pedagogų dalyvavimo mūsų programose svarbą. Todėl mūsų pokalbyje dalyvauja ne tik kino edukacijos projektus kuriančių ir vykdančių organizacijų atstovai. Norėtume žinoti bendrojo lavinimo sistemos atstovių nuomonę apie tai, ką darome, ką turėtume daryti ateityje, kad mūsų vykdoma edukacija pasiektų užsibrėžtus tikslus. Kino edukacijos projektų pradžia Lietuvoje – 2005–2006 metai. Kas reikšminga nuo tada padaryta? Kurie iš įgyvendintų projektų padėjo pamatą nuosekliam kino edukacijos procesui, jei tik galima teigti, kad tas pamatas yra padėtas?

Asta Valčiukaitė: Vienas iš pirmų ir, mano galva, vienas svarbiausių kino edukacijos projektų buvo „Meno avilio“ rengtas „Kinas mano mokykloje“. Maždaug tuo pačiu metu pradėjome projektą „Kino busas“. Jis buvo skirtas vaikams ir jaunimui, gyvenantiems ne Vilniuje, o kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Šį projektą pradėjome bendradarbiaudami su Švedijos ambasada. Dalis jo buvo finansuojama Šiaurės šalių lėšomis. Analizavome ir domėjomės tų šalių kino edukacija. Savo projekte stengėmės pritaikyti panašius metodus: filmų rodymus, trumpą analizę ir supažindinimą, kas yra kinas, kaip jis kuriamas. Projektą pradėjome 2007-aisiais, jis vyko iki šių metų. Dabar esame projekto „Mokausi iš kino“ partneriai.

Goda Sosnovskienė: „Skalvijos“ projektai pradėjo rastis panašiu metu, bet svarbu prisiminti „Vaizdų kultūros studijos“ rengtas „Kino atostogas“. Tada pirmą kartą išbandėme Europoje įsitvirtinusį edukacijos modelį, kai vaikams siūloma žiūrėti kiną, apie jį diskutuoti ir patiems jį kurti. Viską bandėme sujungti į vieną: vyko šeši projektai, rengėme specialias programas, leidome leidinius, organizavome kūrybines kino dirbtuves. Atsispyrę nuo „Kino atostogų“ kūrėme kitus kino edukacijos projektus „Skalvijos“ kino centre.

V. L.: Visus čia paminėtus projektus būtų galima priskirti neformalaus ugdymo veikloms – užsiėmimai vykdavo už mokyklos ribų, kino profesionalai dirbo tiesiogiai su moksleiviais, neįtraukdami pedagogų. Man atrodo, kad „Meno avilio“ tikslai buvo šiek tiek glaudžiau susieti su formaliuoju ugdymu ir mokyklomis. „Meno avilio“ projektai jau nuo pat pradžių buvo labiau skirti pedagogams nei moksleiviams, ar klystu taip teigdama?

Lukas Brašiškis: Nuo 2005– 2006 m., kai „Meno avilys“ pradėjo rengti pirmąją tęstinio projekto „Kinas mano mokykloje“ dalį, galima kalbėti apie kino edukacijos veiklą keliais frontais. Jau buvo „Kino busas“, kuris dirbo su moksleiviais ir naudojo savo metodiką – keliones, „Vaizdų kultūros studija“, „Skalvija“ – tai galima pavadinti kinoteatrine ir kultūrine edukacija, o „Meno avilys“ orientavosi į kino edukaciją bendrojo ugdymo sistemoje. Mokykloms parengėme tam tikrą filmų komplektą ir gana paprastą metodinę medžiagą, rėmėmės britų modeliu. Mūsų projektų vadovė Gintė Žulytė stažavosi Britų kino instituto edukacijos skyriuje. Tai – viena pirmaujančių šios srities organizacijų Europoje; ji labai aktyviai užsiima kino edukacija, taip pat organizuoja įvairius renginius. Tai buvo pats pirmasis mūsų bandymas, bendradarbiavome su kino filosofu Nerijum Mileriu, filosofu Tomu Sodeika ir kino kritiku Skirmantu Valiuliu. Tada pamatėme, kad mokytojai labai domisi kino edukacija, bet nėra nei filmų, nei metodikos, nei galutinio supratimo, kodėl reikėtų dirbti su filmais. Lygindami mūsų ir britų ar skandinavų patirtį, matome didelį skirtumą, nes ten klausimas „kodėl?“ nekyla. Ten keliamas klausimas „kaip?“. Kaip dirbti? Kaip filmai turi pasiekti mokyklas? Kas turi parengti metodinę medžiagą? Lietuvoje iki šiol vis dar klausiama „kodėl?“. Nusprendėme, kad tai – „Meno avilio“ niša. 2008–2009 m. vyko antrasis projekto etapas „Šiaurės kinas mano mokykloje“: lektoriai iš Danijos ir Švedijos pristatė savo patirtį seminare dalyvavusiems lietuvių kalbos mokytojams ir kino edukatoriams. Mokyklose išplatinome 5 filmų rinkinius su metodine medžiaga, rengėme seminarus. Šiuo metu ruošiamės paskutiniam etapui „Dokumentinis kinas mano mokykloje“, jis turėtų prasidėti kitais metais.

V. L.: Rimantės ir Šarūnės norėčiau paklausti, kada kinas įžengė į mokyklas? Koks buvo jo pavidalas iš pradžių ir kokias formas jis įgavo dabar?

Rimantė Varkalaitė-Bakienė: Kinas jau seniai įžengė į mokyklas. Kai mano tėvai mokėsi Vilniaus pedagoginiame institute, tokia specialybė, atrodo, buvo jungiama prie rusų kalbos, tiksliai neatsimenu, kaip ji vadinosi, bet buvo ruošiamas žmogus, atsakingas už kino peržiūras mokyklose. Pamenu ir kaip mokytojos rodydavo filmus per televizorių. Žinoma, kokybės nebuvo, tačiau kinas buvo žiūrimas ir sovietinėje mokykloje.

V. L.: Žiūrite filmus mokyklose. Ką dar darote?

R. V.-B.: Mes juos žiūrime, bandome kurti ir dalyvauti įvairiuose konkursuose. Aišku, po peržiūrų nagrinėjame.

V. L.: Šarūnės noriu paklausti apie ugdymo programų modelius. Kur dabar yra formali kino vieta?

Šarūnė Nagrockaitė: Taip, kinas mokyklose atsirado seniai, bet labiau dėl asmeninių iniciatyvų, mokytojų, kuriems patinka kinas, dėka. Kino edukacija nebuvo kompleksinė, ji nebuvo formalizuota kaip tikra ugdymo programos dalis. Apžvelgiau, ką siūlo dabartinės programos, įteisintos formaliajame ugdyme, imant atskaitos tašku 2005–2006 metus. Mokymo apie visuomenės informavimo procesus ir žmogaus teises bendrojo lavinimo mokykloje programoje, kuri parašyta 2006 m., kinas pateikiamas kaip viena iš medijų priemonių, kurią galima naudoti kalbant apie žmogaus teises, kritinį mąstymą ir kritinį raštingumą. Ši programa liovėsi galioti 2008 m. dėl ekonominių ir politinių priežasčių, nors buvo gražus planas parengti daug metodinės medžiagos mokiniams ir mokytojams. Kinas tampa tam tikra integruota ugdymo proceso dalimi ir tiesiogiai į ugdymo procesą įsilieja su etikos ir kino programa, parengta 2010–2011 m. ir nuo šių metų įgyvendinama. Ji yra pasirenkamoji, skirta 11–12 klasių moksleiviams. Mano supratimu, ši programa gali likti ne visai įgyvendinta tik todėl, kad 11–12 klasių moksleiviai jau pradeda ruoštis egzaminams ir programa jiems nėra pirminio svarbumo. Dar turėkime omenyje, kad programa pasirenkama, be to, reikia ją įgyvendinti pasirengusių pedagogų.

Apžvelgiau, ką siūlo dabartinės bendrosios meninio ugdymo programos. Kalbant apie meno dalykus, išlieka klasikinis pradinio ir pagrindinio ugdymo modelis, kurį sudaro dailė, teatras, šokis. Nuo 9–10 klasių kalbama, kad galima įtraukti šiuolaikinį meną, bet programoje nekalbama apie kiną. Kalbama apie tuos pačius klasikinius dalykus, naudojant šiuolaikinę stilistiką, ir t.t. Pradinio ir pagrindinio ugdymo programos tiesiogiai nenurodo kino, o vidurinio ugdymo programose kinas tiesiogiai įvedamas per etikos pamokas. Yra dar viena programa, parengta 2007-aisiais. Ji susijusi su informacinėmis technologijomis ir bandoma sieti su menu, labiau fotografija ir kinu. Ši programa yra integruojanti, bet, kaip ir visas integruojančias programas, ją įgyvendinti mokykloje gana sudėtinga ir dėl kompetencijų stokos, ir dėl klasikinio dėstymo modelio – 45 minučių trukmės pamokos. Tik labai kūrybiškos mokyklos ir kūrybiški mokytojai sugeba įgyvendinti integruojamas programas, bet jų tikrai nėra daug.

R. V.-B.: Nesutinku, kad 11–12 klasių moksleiviams per vėlai siūloma etikos ir kino programa, nes jie rengiasi egzaminams, ir esu prieš, kad ši programa, konkrečiai – etikos, būtų integruojama pradinėse klasėse, nes vaikas turi išmokti tam tikrų terminų. Gali bet kada integruoti filmo aptarimą kaip atvejo analizę, bet labiau gilintis į filmą vaikai pagal raidą yra pasirengę vyresnėse klasėse, kai turi pakankamai žinių ir teorinės informacijos. Etikos dalykas yra tarsi tavo gyvenimiškos patirties pakaitalas, o už kino gali slėptis. Pavyzdžiui, filmo personažas išgyvena man artimas emocijas ir aš galiu per jų emocijas perteikti savas. Saugu tuo tikslu pasinaudoti kino personažais, o mažiukai noriai dalijasi išgyventomis emocijomis, tad logiška, kad programa yra skirta 11–12 klasių moksleiviams. Jiems tai galimybė pasislėpti už kino ir panagrinėti pasaulį, jo problemas. Nesu kategoriškai prieš, kad filmus žiūrėtų ir pirmokai ar antrokai, bet ne taip detaliai, kaip siūloma naujoje etikos ir kino programoje.

V. L.: Norite pasakyti, kad į kino panaudojimą pradinėse klasėse reikėtų žvelgti ne taip formaliai, o didesnius metodinius reikalavimus kelti vyresnėse klasėse?

R. V.-B.: Taip, nes etikos ir kino programa parengta labai logiškai.

V. L.: Kalbant apie mokytojų įgūdžius, naujas kompetencijas, kurių prireiks taikant kiną pamokose, kaip mes, organizacijos, kuriančios ir vykdančios kino edukacijos projektus, galėtume jums padėti?

R. V.-B.: Džiaugiuosi, kad atsirado projektas „Mokausi iš kino“. Tai kaip šaka, mesta skęstančiajam. Tokį poreikį jaučia visi mokytojai, ne tik dėstantys etiką. Kalbant apie etikos dalyką, iš mūsų reikalaujama gebėjimo ugdyti vaikų kino kalbos analizę. Kaip ją ugdyti? Universitete mūsų to nemokė. Jei pats kinu nesidomėjai, gali nežinoti, kas yra kadras, montažas, kitų sąvokų. Scenarijus – kas tai? Tarsi visi žino, nes sąvoka taikoma visur, tarp jų ir teatre, kuris anksčiau mokyklai buvo artimesnis nei kinas. Kartais net elementarios kino sąvokos, teorinės žinios mokytojams yra tamsus miškas. Kaip dėstyti vaikams, jei net nežinai, iš kur mokytis. Informacijos yra daug, bet kuria pasitikėti? Džiaugiuosi „Mokausi iš kino“ projektu kaip galimybe praplėsti akiratį. Dar susiduriame su legalaus filmų rodymo problema. Atsimenu, Goda susirinkime su etikos mokytojais minėjo, kad, nepažeidžiant autoriaus teisių, galima rodyti 20 minučių trukmės filmo ištrauką. Pasislėpėme už tų 20 minučių, bet tai nuolatinis laviravimas tarp teisėto ir neteisėto. Kitas klausimas, kaip metodiškai atrinkti tuos fragmentus? Mes įspraudžiami į 45 pamokos minutes, bet realiai 15 minučių skiriama administraciniams dalykams. Lieka pusvalandis, per kurį turi parodyti filmo fragmentą ir dar sugebėti jį aptarti. O iš kur gauti tuos filmus – parsisiųsti? Žiūrėti online? Vėl problema. Pirkti? Už kokius pinigus? Etikos ir kino modulyje, kurio planus turėjome paruošti iki rugpjūčio, o metodinės rekomendacijos atsirado tik rugpjūčio 30 dieną, nurodyti keli filmai. Tai gana seni filmai, kur juos gauti? Juo labiau kad net „linkomanijoje“ ar „torrentuose“ jie yra tik anglų kalba. Aišku, gyvendami didmiestyje turime daugiau galimybių, galime pasinaudoti ir „Mediateka“. O ką daryti mažų miestelių gyventojams? Dabar naudojamės „Mokausi iš kino“ teikiamomis galimybėmis, einame į peržiūras, diskusijas. Tačiau turi išeiti iš antros, trečios pamokos, vėliausiai ketvirtos, kad spėtum nuvykti į kino teatrą, pasižiūrėti ir sudalyvauti diskusijoje, tad nutrūksta ugdymo procesas. Be to, diskusijoje negali likti visi vaikai. Praėjusį kartą „Sebės“ diskusijoje užregistravome 9 vaikus, o filmą žiūrėjo 20, kiti taip pat norėjo pasilikti ir dalyvauti diskusijoje, prašė leisti bent iš šono ją stebėti. Filmas sukėlė per daug emocijų, ir vaikai norėjo jas aptarti. Būtų patogu, kaip, atrodo, yra skandinavų šalyse, mokykloms išsinuomoti filmus.

G. S.: Dabar Skandinavijos šalyse sukurta tobula internetinė sistema. Egzistuoja duomenų bazė, iš kurios mokykla gali atsisiųsti aukštos kokybės filmus. Dažniausiai mokytojams siūloma naudoti trumpo metražo filmus, vietinės gamybos arba dokumentinį kiną. Tai padeda lengviau susitarti su prodiuseriais, užtikrinti autorinių teisių laikymąsi. Mano nuomone, mūsų etikos ir kino programa yra puiki, bet ji gana sudėtingai įgyvendinama mokykloje.

A. V.: Organizuodami „Kino busą“ rodėme daug skandinaviškų filmų, taip pat ir trumpametražių. Pastebėjome, kad su mažesniais vaikais pasiteisina trumpametražiai filmai, nes po peržiūros užtenka laiko diskusijai, aprėpiamos kelios temos. Domėjausi, kaip Skandinavijos šalyse sprendžiamas autorinių teisių klausimas. Ten viskas organizuojama centralizuotai: nuperkamos tam tikrų filmų teisės ir mokyklos tiesiogiai gali jais naudotis edukaciniais tikslais. Nėra taip, kad susitarėme ir gausime filmus pasižiūrėti nemokamai. Su šia problema susidūrėme, kai dėl filmų rodymo tiesiogiai kreipėmės į filmų kūrėjus, o jie paprašė atlygio. Buvo sudėtinga paaiškinti Lietuvos situaciją ir tai, kad pas mus nėra šiam tikslui numatytų lėšų.

V. L.: Tai – visų mūsų organizacijų, vykdančių kino edukaciją, uždavinys. Tikimės pasiekti tą lygį, kurį pasiekė Skandinavijos šalys. Jose kino edukacija yra kino politikos dalis ir nacionaliniai kino centrai – tos politikos įgyvendintojai, yra prisiėmę aiškią atsakomybę. Jie vykdo kino edukacijos funkciją ir tas centralizuotas veiklas, kurios padeda mokykloms dalyvauti šiame procese kuo paprasčiau ir profesionaliau. Noriu grįžti prie mokyklų poreikių. Kaip suprantu, yra didžiulis mokytojų poreikis mokytis kino analizės, susipažinti su kino kūrimo pagrindais, didžiulis legalių filmų programos su metodikomis poreikis. Ar egzistuoja dar koks nors poreikis?

R. V.-B.: Pirmiausia, bazės trūkumas – mokytojų žinių, legalių filmų, metodikos. Mes visi galime aptarti, kas buvo „geras berniukas“, kas „blogas“, bet to neužtenka. Jei tokia bazė būtų, manau, didžiuma problemų išsispręstų.

V. L.: Yra struktūriniai dalykai, kuriuos sprendžia ne pavienės ar atskiros mokyklos, o valstybinės struktūros, jos turėtų sisteminti šiuos poreikius, ieškoti resursų ir būdų jiems patenkinti. Bet noriu grįžti prie kino edukacijos tikslų, pabandyti juos apibendrinti. Kokie kiekvieno iš mūsų, kuriančio ir įgyvendinančio kino edukacijos projektus, tikslai? Kai mes kuriame „Kino atostogas“, turime vienokį tikslą, kai Lukas su „meno aviliečiais“ kuria projektą „Kinas mano mokykloje“, turi šiek tiek kitus tikslus.

G. S.: Mūsų pagrindinis tikslas, dirbant ir „Vaizdų kultūros studijoje“, ir „Skalvijos“ kino centre, – supažindinti jaunus žmones su kino menu, rodyti gerą, jiems prieinamą kiną, padėti jiems per kiną pažinti pasaulį ir mokyti juos pačius kurti filmus. Tai paprasti, aiškūs tikslai, kurie mums svarbūs ir kaip kino teatrui, ugdant jauną auditoriją. Jais vadovaudamiesi dirbame ir su pačiais mažiausiais, parinkdami jiems filmus, formuodami dirbtuvėlių programas, ir dirbdami su paaugliais bei mokyklomis.

A.V.: Galiu tik paantrinti Godai, nes mūsų tikslai labai panašūs – suteikti žinių ir ugdyti auditoriją, kuri gebėtų žiūrėti filmą, jį analizuoti, vertinti ir plėsti savo akiratį, suvokimą, kuris taip pat padeda interpretuoti kitus menus, analizuoti įvairią informaciją, jos srautus.

L. B.: Klausant jūsų, man kilo daug minčių apie visą kontekstą ir, manau, reiktų grįžti prie klausimo „kodėl?“. Vieno atsakymo nėra. Aišku, visada galima trumpai pasakyti, kad tikslas – ugdyti gebėjimą suprasti ir vertinti, kurti filmus, bet jei keliame klausimą „kodėl?“, tampa sudėtingiau. Minėjote, kad pedagogams trūksta žinių, kaip analizuoti filmą. Manau, problema glūdi pačioje sistemoje. Tokios problemos nekyla su kitomis metodinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, knyga. Mes neklausiame, kodėl reikia mokėti skaityti knygą, bet kodėl reikia mokėti skaityti filmą, klausimas vis dar kyla. Žinoma, filmo pritaikymas, jo recepcija yra kitokie, nes tai nėra literatūros tekstas, kuriam suprasti reikia išmokti kalbą, išmokti skaityti. Kita vertus, tam tikrų sąsajų yra. Tam tikri elementai, būdingi būtent kinui, pavyzdžiui, montažas, naudojami kuriant reikšmes. Jų nesuvokiant filmo analizė bus paviršutinė. Tai daugiau vertinimas „patinka–nepatinka“, „geras–blogas“, kuris gali duoti rezultatų, bet tai nėra pilnavertė analizė, turint omenyje medijos specifiką. Kokia išeitis? Man atrodo, turėtų būti einama tam tikrais sluoksniais nuo pradinių iki aukščiausių klasių, ugdant mokytojų gebėjimus ir suteikiant kuo daugiau galimybių mokytojams dirbti su moksleiviais. Savaime suprantama, turėtų skirtis turinys, dirbant su mažesnėmis ir vyresnėmis klasėmis. Manau, tai būtų daug naudingiau, nei minėtą programą taikyti tik 11–12 klasėms. Grįžtant prie knygos pavyzdžio, juk vienokios knygos skaitomos pradinėse klasėse, kitokios – vyresnėse. Kalbant apie kiną, kaip raštingumo mediją, nuo pat pirmo projekto „Kinas mano mokykloje“ kartojome, kad filmų, kuriuos mes atrenkame, pagrindiniai kriterijai – estetinė kalba. Tai yra filmai, kurie palieka erdvės minčiai ir diskusijai. Svarbu ir tai, kad gebėjimas analizuoti filmus gali būti išplėstas į gebėjimą analizuoti ir kitus vizualinius tekstus, tokias mus supančias medijas kaip televizija ir vaizdai internete. Kinas yra ta medija, kuri leido išplėtoti kitų medijų vizualinę kalbą. Suvokdami tam tikrus esminius jos principus galime analizuoti daugiau dalykų, ne tik kiną. Svarbu apie tai kalbėti mokykloje, nes tai – tam tikras vizualinio kritiškumo ugdymas. Mes artimiausiais metais ir turėtume sukurti kino edukacijos sistemą, kuri būtų orientuota į tikslus ir turėtų aiškius laiptelius, kaip jų pasiekti. Pradžią padarėme, manau, net ir politiniu lygmeniu ateina suvokimas, kad tokie projektai reikalingi, ką jau kalbėti apie realų aktualumą, kurį patvirtina mūsų organizuojami seminarai. Tik kyla klausimas, kaip visa tai įtvirtinti kaip veikiančią sistemą, egzistuojančią D. Britanijoje ar Skandinavijos šalyse.

V. L.: Manau, kad viskas priklauso tik nuo mūsų. Šiuo metu politiniu lygmeniu vyksta svarbūs procesai – tvirtinamas naujas Kino įstatymas, kur šiek tiek vietos skirta ir kino edukacijai.

G. S.: Minimaliai skirta. Man atrodo, ten įterpti tik žodžiai be turinio, nes kino edukacijos nėra tarp įstatymo sąvokų. Bent jau spalį jos nebuvo. Kino edukacija įterpta prie platinimo, paminėta tik vienoje vietoje. Gal tai yra mūsų problema, nes laiku nesuskubome duoti žinios apie save.

V. L.: Ne, mes duodavome žinią apie save. Asmenys, atsakingi už šių dokumentų rengimą, tų sąvokų ir terminų techninį sudėliojimą, turi siauroką tam tikrų reiškinių supratimą. Pavyzdžiui, edukacija, kiek man teko susidurti su ministerijos, kuri yra šių dokumentų rengimo tarpininkė, darbuotojais, jiems asocijuojasi su vienu vieninteliu dalyku – kino profesionalų mokymu. Ir viskas. Šio suvokimo neįmanoma atsikratyti, nors apie tai kalbėjomės, aiškinome, kad kino edukacijos srityje dirbame jau daug metų, kad bandome taikyti gerąją kitų šalių patirtį.

G. S.: Reiktų kažką daryti. Nacionalinio kino centro koncepcija atrodo šiek tiek savitikslis dalykas, nes jo funkcija yra pasirūpinti, kad kinas būtų kuriamas, paskleisti žinią, kad jis kuriamas Lietuvoje ir tarptautiniuose kino festivaliuose, jį išsaugoti ir viskas. Pagaminau, paskleidžiau žinią, išsaugojau, pagaminau... Apie tai, kam mes jį gaminame, kad reikia ugdyti auditoriją, kuriai tas kinas būtų įdomus, suprantamas, aktualus, nekalbama. Toks paradoksas. Aišku, patys kalti, kad esame pasinėrę į savo projektus ir kartais pristinga strateginio mąstymo. Reiktų daugiau kalbėti apie save ir formuoti bendrą politiką. Smagu, kad per tuos paskutinius penkerius šešerius metus mes bendradarbiaujame, dalijamės auditorijomis, deriname projektus, kad apimtume kuo daugiau auditorijų, sričių, bet mums reikėtų dažniau susitikti ir pagalvoti, kaip pakylėti kino edukaciją į sistemingesnį lygį.

L. B.: Skamba net šiek tiek juokingai tai, ką paminėjote apie institucinį požiūrį, nes jis ribotas ir šiuo atveju pats save pasmerkiantis. Nereikia aukštojo išsilavinimo norint suvokti, kad kuriant filmą svarbus ne tik kūrybinis aspektas, bet ir auditorijos suvokimo aspektas, ypač kalbant apie nacionalinį kiną, kuriam daugiausiai ir turėtų atstovauti Nacionalinis kino centras. Dažnai girdime, kad pas mus nėra kino rinkos, kad sukuriama per mažai filmų. Jei bus sukuriama daugiau filmų, viskas bus gerai, bet manau, kad tai – ne vienintelis kriterijus. Svarbu, kokia yra kino kultūra ir kaip ji gyvuoja, kokios sąlygos jai sukurtos. Visi tie pavyzdžiai, apie kuriuos mes kalbame, tarkime, D. Britanijos, rodo, kad jie puikiai tai suvokia. Į mokyklai skirtų filmų ir metodikos paketų turinį integruojama daug britų filmų, kuriuos ekspertai atrenka pagal tam tikrus estetinius kriterijus. Jie suteikia galimybę kalbėti apie skirtingas estetines kalbas ir prieigas. Taip ugdomas žiūrovas, galintis suvokti tai, ką jam pateikia filmų gamintojai. Kol kas apie tai Lietuvoje net negalvojama ir jei kino edukacija suvokiama tik kaip kino profesionalų, kino kūrėjų edukacija, tai – labai ribotas požiūris. Gaila, kad jis toks.

A. V.: Kiek žinau, bandoma atskirti funkcijas, Nacionaliniam kino centrui priskiriant vykdomąsias funkcijas, o Kultūros ministerijai – politikos formuotojos. Tad kino edukacijos klausimas turėtų būti skirtas ministerijai, nes ji formuoja politiką, o centras ją vykdo.

V. L.: Stengiamės, kiek tai įmanoma, tiesiogiai bendrauti su tuos dokumentus rengiančiais žmonėmis, kad kino edukacija atsirastų ir Kino įstatyme, ir Nacionalinio kino centro koncepcijoje. Man atrodo, kiek galėjome, tiek padarėme. Regis, nei latviai, nei estai šito neakcentuoja kaip svarbaus kino kultūros aspekto ir tikslo, kurį reikia užtikrinti nacionaliniu lygiu.

Š. N.: Jūs išsakėte svarbią problemą, bet, kita vertus, ji išsispręs. Šiuo atveju jūs vieni nieko negalite iki galo padaryti, nes yra kita ministerija, kuri kontroliuoja visą sistemą, žino jos tvarką, dinamiką, kuri jau yra davusi ženklą ir parodžiusi supratimą, kad kino edukacija reikalinga ugdymui. Kad tai pasiteisintų ir įsivažiuotų, reikia institucijų bendradarbiavimo, nes Švietimo ir mokslo ministerija gal puikiai supranta apie ugdymą ir sistemą, o jūs puikiai išmanote, kuo gyvena kinas ir kokia jo vidinė politika. Matyčiau dar vieną instituciją – mokslininkus, kurie padėtų pagrįsti ne tik medijų, bet ir kino edukacijos reikalingumą bei prasmę, jos vietą švietimo sistemoje nacionaliniu lygiu, iš mokslo pozicijų atskleisti jos galimybes ir trukdžius. Kitas dalykas, ką jūs iš dalies turite, ir tai didelis pliusas, yra mokytojai. Jie jums – tarpininkai, gerosios idėjos nešėjai savo mokyklose, ir jų reikėtų nepaleisti. Svarbu su mokytojais palaikyti nuolatinį kontaktą, siūlyti idėjas, metodikas, nors jos dar nėra patvirtintos. Siūlyčiau tęsti, ką pradėjote, bet kartu bandyti megzti dialogą su skirtingomis institucijomis, su mokslininkais. Vieni patys ir mes, švietimiečiai, nieko nepadarysime, ir jūs negalėsite įsitraukti į ugdymo procesą be mokytojų, be Švietimo ir mokslo ministerijos, be edukologų.

V. L.: Manau, kad Šarūnės žodžiai nuskambėjo kaip gražus mūsų pokalbio apibendrinimas ir kartu palinkėjimas ateičiai. Kuo daugiau bendradarbiavimo veriant mokyklos duris į kino pasaulį.