Aktorius, kuris dar nustebins

Aktoriaus profesija kaip jokia kita priklauso nuo likimo klystkelių, sėkmės, atsitiktinumo. Puikus aktorinis išsilavinimas, įdomūs vaidmenys geruose spektakliuose garsiausiuose Europos teatruose, poliglotas, filmografijoje – kelios dešimtys kino ir televizijos vaidmenų, bet žinomas tik keliems austrų ar vokiečių teatro gerbėjams... Taip Christophą Waltzą buvo galima apibūdinti dar visai neseniai. Šiandien, žinoma, kyla klausimas, kaip atsitiko, kad jo niekas nepastebėjo anksčiau? Kodėl tik sulaukęs penkiasdešimt trejų jis tapo pasauline žvaigžde? Waltzas suvaidino Quentino Tarantino filme „Negarbingi šunsnukiai“ („Inglourious Basterds“, 2009) ir kaip lavina pasipylė apdovanojimai: Kanų kino festivalio prizas už geriausią vyro vaidmenį, „Auksinis gaublys“ ir „Oskaras“ už geriausią antro plano vyro vaidmenį. Vienas filmas ir viskas iš karto.

Gimęs 1956 m. spalio 4 d. Vienoje, Christophas Waltzas yra kilęs iš teatralų šeimos. Tėvai – Johannesas Waltzas ir Elisabeth Urbancic – buvo scenografai, senelis ir senelė – aktoriai. Gana anksti ir Christophas nutarė sekti jų pėdomis. Iš pradžių jis baigė prestižinę meninės pakraipos Vienos gimnaziją „Billrothstraße Döbling“, kur mokėsi muzikos ir vokalo. Tačiau pasirinko dramos aktoriaus profesiją ir dar garbingesnę Vienos muzikos ir atlikėjų menų universiteto Dramos mokyklą, vadinamą Maxo Reinhardto seminaru (Reinhardt Seminar), o paskui nuvyko studijuoti į bene garsiausią aktorių kalvę – Lee Strasbergo teatro ir kino mokyklą Niujorke.

Iš pradžių Waltzas galvojo apie karjerą Holivude. Vedė niujorkietę ir nesėkmingai lakstė po įvairias aktorių atrankas, bet dar karjeros pradžioje agentas perspėjo jauną aktorių atsargiai rinktis vaidmenis Holivude. Plačiaskruostis plonanosis austras buvo pasmerktas visą gyvenimą vaidinti nacius karinėse juostose. Paklausęs patarimo, Waltzas iškart atsisakydavo panašių vaidmenų. Tačiau reikėjo išlaikyti didėjančią šeimą ir, nenorėdamas dirbti padavėju, Waltzas kartu su žmona nutarė grįžti į Europą. Gyveno Londone, tačiau vaidino daugiausia Austrijoje ir Vokietijoje.

Žingsnis po žingsnio jis išsikovojo poziciją Europoje. Waltzo karjeros pradžia susijusi su Vienos „Burgtheater“, vėliau jis vaidino kituose Austrijos sostinės teatruose, kūrė šiuolaikinio ir klasikinio repertuaro vaidmenis Ciuricho, Kelno, Frankfurto prie Maino, Hamburgo, Zalcburgo teatruose.

Kine Waltzas debiutavo 1977 m. televizijos filme „Išlaidos“ („Der Einstand“). Pirmuoju kino filmu, kuriame jam teko pagrindinis vaidmuo, tapo 1982 m. televizijos ekranuose parodyta legendos apie įsimylėjėlius ekranizacija „Liepsna ir kardas: legenda apie Tristaną ir Izoldą“ („Feuer und Schwert – Die Legende von Tristan und Isolde“, rež. Veith von Fürstenberg, 1982). Waltzas vaidino Tristaną.

Poreikis išlaikyti šeimą, kurioje augo trys vaikai, dažnai vertė aktorių imtis bet kokių vaidmenų. Jis pradėjo vaidinti neįdomius dažniausiai nenaudėlių personažus nuobodžiuose vokiečių ir austrų televizijos serialuose – vokiečių „Senyje“, „Šimanskyje“, „Derike“, „Nusikaltimo vietoje“, „Policijai skambinti 110“, „Viena byla dviem“, austrų „Komisare Rekse“. Beveik visi šie serialai rodyti per įvairias Lietuvos televizijas. Todėl kai vakare visai neturite ką veikti, galite pasižiūrėti kokį lėtai tekantį vokiečių detektyvą, kur žudikas aiškus jau dešimtą minutę. Gal pamatysite ir Christophą Waltzą, vaidinantį kokį nors nenaudėlį.

Anksčiau už Tarantino austrų aktoriaus talentą įžvelgė lenkų režisierius Krzysztofas Zanussi. 1990 m. jo filme „Gyvenimas už gyvenimą. Maksimilianas Kolbė“ („Ýycie za życie. Maksimylian Kolbe“) Waltzas suvaidino Osvencimo kalinį Janą, kuriam pavyko pabėgti. Įveikęs daug kilometrų, jis pagaliau pasislepia vienuolyne. Ten jis sužino, kad dėl jo pabėgimo buvo pasmerkti mirti badu dešimt koncentracijos stovyklos kalinių. Gelbėdamas vieną iš jų, savanoriu pasisiūlė kunigas Maksimilianas Kolbė, vėliau paskelbtas šventuoju.

Austrų aktoriaus sugebėjimai ir intelektas taip sužavėjo Zanussi, kad po septynerių metų, kurdamas filmą pagal Karolio Wojtyùos (popiežiaus Jono Pauliaus II) pjesę „Mūsų Dievo brolis“, jis vėl pakvietė Waltzą. Biografinėje freskoje šis suvaidino lenkų dailininką Maksą Gierymskį, pagrindinio filmo personažo Adamo Chmielewskio, vėliau tapusio broliu Albertu ir įkūrusio vienuolyną Krokuvoje, oponentą.

Tačiau didžiulėje Waltzo filmografijoje iki 2009 m. aplankiusios šlovės buvo dar keli įdomūs vaidmenys, už kurios jis buvo gausiai apdovanotas ir Vokietijoje, ir gimtojoje Austrijoje. Tai kadaise populiaraus vokiečių dainininko Roy’aus Blacko (čia pravertė jaunystės vokalo studijos) vaidmuo Peterio Keglevico televizijos filme „Rojaus Bleiko istorija“ („Du bist nicht allein – Die Roy Black Story“, 1996), vaidmenys kriminalinėje dramoje „Šokis su velniu – Richardo Oetkerio pagrobimas“ („Der Tanz mit dem Teufel – Die Entführung des Richard Oetker“, 2001, rež. P. Keglevic), televizijos filme „Misija – kokia naktis!“ („Dienstreise – Was für eine Nacht“, 2002, rež. Stephan Wagner), detektyve „Ugnies žmogaus medžioklė“ („Jagd auf den Flammenmann“, 2003, rež. Uwe Janson).

Kartais Waltzas pasirodydavo ir tarptautiniuose projektuose. 1990 m. suvaidino daktarą Hansą Joachimą Dorfmaną komiškame britų režisieriaus Jameso Cellano Joneso seriale „Traukinys vyksta į Rytus („The Gravy Train Goes East“). Tai ironiška komedija apie intrigas ir nesąmones, kurių dažnai pasitaiko Briuselyje įsikūrusių Europos Sąjungos biurų užkulisiuose.

2000 m. Waltzas vaidino britų ir kanadiečių bendros gamybos nuotykių filme „Jos didenybės pasiuntinys“ („Queen’s Messenger“, 2001, rež. Mark Roper) ir trileryje Oscaro Wilde’o romano motyvais „Dorianas Grėjus. Šėtoniškas portretas“ („Dorian. Pact with the Devil“, 2001, rež. Alan A. Goldstein). Romantiškoje komedijoje „Ciuricho sužadėtuvės“ („Die Zürcher Verlobung – Drehbuch zur Liebe“, 2007, rež. Stephen Meyer) Waltzas vaidino ekscentrišką tipą, kuris simpatizuoja jaunai rašytojai, įsimylėjusiai jo jauną draugą. Trileryje „Mirtino šešėlio slėnis“ („Das Jüngste Gericht“, 2008, rež. Urs Egger), kurio autoriai neabejingi „Da Vinčio kodo“ sėkmei, Waltzo policininkas Petersas persekioja pavojingą žudiką maniaką. Marco Rothemundo juodojoje komedijoje „Poravimosi metas“ („Das merkwürdige Verhalten geschlechtsreifer Großstädter zur Paarungszeit“, 1998) jo herojus – puolęs į depresiją rašytojas, po nevykusio susitikimo su leidėju nutaręs praleisti kupiną nuotykių dieną, o paskui nusižudyti.

Vėliau aktorius kalbėjo, kad nuolatinė būtinybė imtis bet kurio pasiūlyto vaidmens ir tikro meno ilgesys išsekino jį, žadino depresiją. 2000 m. jis net pagal savo scenarijų režisavo televizijos komediją „Jei išdrįsiu“ („Wenn man sich traut“), tačiau vis dažniau susimąstydavo, ar nereikėtų keisti profesijos. Artėjo riba, kai vilčių sulaukti įdomaus vaidmens beveik nebeliko. Sunku pasiekti, kad tave pastebėtų po trisdešimties metų karjeros, bet Waltzas paneigė šį teiginį. Jis ėmė bendradarbiauti su žinoma Holivudo aktorių agentūra, nusprendęs pradėti naują savo karjeros etapą.

Laimė, savo kelyje Waltzas sutiko Quentiną Tarantino – režisierių, kuris „prikelia iš numirusiųjų“ užmirštus aktorius, veteranus, kurie tegali tikėtis vaidmenis B klasės filmuose, ir leidžia jiems išskleisti sparnus.

Waltzas sako, kad jei Tarantino nebūtų pasiūlęs jam esesininko Landos vaidmens „Negarbinguose šunsnukiuose“, dabar jį žinotų keli artimi draugai ir keli šimtai gerbėjų. Vis dėlto kai agentas pradėjo pasakoti: „Antrasis pasaulinis karas, tau siūlo nacio vaidmenį“, Waltzas iškart atsakė, kad toks vaidmuo jo nedomina, nes nenori amžinai vaidinti nacių antrarūšiuose Holivudo filmuose.

Tačiau aktorių pribloškė, kad Tarantino atsiuntė visą scenarijų, o ne kelis puslapius vaidmens, kaip elgiasi dažnas režisierius Holivude. Be to, austrą Waltzą šokiravo, kaip laisvai Tarantino scenarijuje žaidė Antrojo pasaulinio karo įvykiais. Abejonėmis jis pasidalino su agentu, o šis atsakė: „Taip, aš tave suprantu. Bet perskaityk scenarijų dar kartą ir nepamiršk, kad jį filmuos Tarantino.“ Waltzas dar kartą peržiūrėjo šio ekscentriško kūrėjo filmus: „Ir tik tada supratau, kad praleidau svarbiausia. Quentino filmai ne tik pramoga, jie tikri meno kūriniai.“ Ir Waltzas nuvyko į aktorių atranką.

„Dar tik pradėdamas kurti scenarijų supratau, kad kuriu labai galingą ir sudėtingą neįprasto charakterio personažą, – pasakojo Tarantino. – Svarbi personažo charakteristika buvo jo virtuoziškas kelių kalbų mokėjimas. Žinojau, kad aktorius, kuris vaidins šį vaidmenį, būtinai turi perteikti Landos lingvistinį genialumą, kitaip personažas niekad neatgis, taip ir liks žodžių rinkiniu popieriuje. Pasakiau prodiuseriams, kad jei nerasiu tinkamo aktoriaus, tai geriau išspausdinsiu scenarijų ir imsiuos kito projekto. Prodiuseriai liepė man žūtbūt rasti „reikalingą“ Landą. Ėmiau ieškoti aktorių Vokietijoje ir ilgai nė vienas neatitiko mano reikalavimų. Vieni mokėjo prancūziškai, bet nekalbėjo vokiškai. Kiti atvirkščiai. O man reikėjo tokio, kuris galėtų deklamuoti eiles visomis man reikalingomis kalbomis. Gerai atsimenu dieną, kai į aktorių atranką atėjo Christophas. Jis įėjo į kambarį, atsisėdo ir perskaitė dvi scenas. Iškart supratau, kad mes vis dėlto sukursime šitą filmą. Manau, kad Landa – vienas iš labiausiai pasisekusių personažų, kuriuos sukūriau ar kada nors sukursiu ateityje. O Christophas – aktorius, tiesiog skirtas tam vaidmeniui...“

Landa visiškai neprimena stereotipiškų Holivudo filmų nacių. Waltzas vaidina mielą, mandagų, besistengiantį užmegzti įdomų, draugišką pokalbį su kitu žmogumi ir kartu puikiai atliekantį savo pareigas darbuotoją. Tik jo darbas – žudyti žydus.

Aktorius turėjo sukurti žavų sadistą. Ir puikiai susidorojo su šiuo uždaviniu. Waltzas taip apibūdina personažą: „Man Landa ypač įdomus tuo, kad jis absoliučiai vientisas, jame daug skirtingų bruožų, tačiau jie visi harmoningai susieti. Ta vienybė mane ir sukrėtė. Landa – ne nuobodus postmodernistinis, mozaikiškas personažas, o gyvas žmogus, ryškaus charakterio ir nestandartiškų protinių sugebėjimų.“

Tarantino personažai visada iššūkis aktoriui. Tačiau kartelė buvo kilstelėta dar aukščiau, nes personažas yra poliglotas. Hansas Landa turėjo puikiai šnekėti angliškai, vokiškai, prancūziškai, itališkai ir, žinoma, vokiškai. Waltzas kukliai su humoru sako, kad jo kalbų mokėjimas atsirado iš Europos gyvenimo stiliaus: „Dirbau Vakarų Vokietijoje ir pietauti vykdavau į Prancūziją. Būtina mokėti prancūzų kalbą, jei nori užsisakyti maisto. Persikeli per upę ir esi kitame krašte, kur kita kalba, kita kultūra. Tad nieko nuostabaus, kad moku kalbų.“

Už šį vaidmenį Waltzas pelnė apie trisdešimt apdovanojimų. Aktorius prisimena: „Kai sužinojau apie savo pergalę Kanuose, karštai padėkojau Quentinui už tai, kad jis sugražino man pašaukimą. Juk tapau aktoriumi ne tam, kad vaidinčiau serialuose apie vokiečių policininkus. Dažnai ėjau į kompromisus, tai tęsėsi ilgus metus ir pradėjau abejoti savimi – aktorystė atrodė beprasmė. Bendradarbiavimas su Tarantino sugrąžino man save, prisiminiau, kodėl norėjau tapti aktoriumi. Po pergalės Kanuose viskas apsivertė aukštyn kojom. Tačiau netikėta šlovė nesmarkiai mane paveikė, nes jau seniai dirbu kino pramonėje ir išmokau į viską reaguoti ramiai. Man regis, pripažinimas aktoriui naudingesnis, kai sulauki brandaus amžiaus. Jei dabar, tarkime, man būtų dvidešimt penkeri, šito nepakelčiau. Jaunystėje lengva prarasti savitvardą ir pražudyti karjerą.“

2011 m. pasirodė net keturi tarptautiniai projektai, kuriuose vaidino Waltzas.

Komiškas veiksmo filmas „Žalioji širšė“ („The Green Hornet“) paremtas senu radijo spektakliu, komiksais ir televizijos serialu, kuriuo kadaise prasidėjo Bruce’o Lee karjera Holivude. Scenarijus Holivude pragulėjo net dešimt metų, kol jo ėmėsi prancūzas Michelis Gondry, kuriam ši parodija tapo pirmuoju didelio biudžeto filmu.

Raudonskvernis Waltzo banditų vadeiva Chudnofskis leido aktoriui pasišaipyti iš savęs, iš panašių personažų, pasimaivyti ir apskritai suvaidinti visišką idiotą. Spaudos konferencijoje paklaustas, ar bendravo su gangsteriais, aktorius atsakė, kad visada buvo paklusnus pilietis, nepažeidė įstatymų: „Bet filmuodamasis pas Gondry sugebėjau įgyvendinti slaptas vaikiškas svajones būti bjauriu vaikigaliu. Man patiko dirbti su Micheliu, nes niekad nežinai, kas įvyks po akimirkos, ką jis dar sugalvos. Esu seno raugo aktorius ir viską darau po senovei. Gerai išmokstu vaidmenį, repetuoju, įsijaučiu į personažą... Paskui ateinu į aikštelę, o Michelis staiga sako, kad jis nusprendė filmuoti kitaip. Dar nežino kaip, taigi sugalvosime kartu. Negaliu pasakyti, kad toks darbas – mano svajonių viršūnė, bet su juo neatsisakyčiau dirbti ir kitame projekte.“

Blogiau sekėsi gana nuotaikinga nauja „Trijų muškietininkų“ („The Three Musketeers“, 2011, rež. Paul W.S. Anderson) ekranizacija. Waltzas čia neturi ką vaidinti. Jo kardinolui Rišeljė viskas nusibodo ir jis pavargo nuo dvaro intrigų.

Banaloka režisieriaus Franciso Lawrence’o melodrama „Vanduo drambliams“ („Water for Elephants“) pagal populiarų Saros Gruen romaną, man regis, įdomi tik tuo, kad joje puikiai vaidina Waltzas. Jo cirko savininkas Augustas iš dalies lyg ir primena Landą. Tai charizmatiškas, bet visai nenuspėjamas žmogus, kuris turi išlaikyti savo verslą, išvengti darbuotojų nepaklusnumo. Tikslui pasiekti bet kokios priemonės geros ir Augustas nevengia imtis smurto ar klastos. Vienintelė jo silpnybė – dailioji žmona Marlena. Waltzas meistriškai įkūnijo šį sudėtingą, sunkų ir tikrovišką personažą. Grėsmingas, nenuspėjamas, siekiantis naudos, pasiutęs Augustas – vienintelis tikrai gyvas žmogus šiame filme, jis sukelia žiūrovams emocijas ir užgožia partnerius Reese Witherspoon ir Robertą Pattinsoną. O gal tiesiog gelbsti filmą.

Viena įspūdingiausių filmo scenų, kai kamera artėdama suka nuo dešinio į kairįjį Augusto profilį ir nors Waltzo veido mimika minimali, per kelias sekundes dingsta nuoširdi šypsena ir išvystame grėsmingą viskam pasiryžusį pabaisą.

„Vanduo drambliams“ sutrukdė Waltzui suvaidinti Sigmundą Freudą Davido Cronenbergo filme „Pavojingas metodas“ („A Dangerous Method“, 2011).

Romano Polanskio „Kivirče“ („Carnage“, 2011) veiksmas vyksta realiu laiku tarp keturių sienų vienos iš dviejų filmo veikėjų porų bute. Filmas sukurtas pagal ir Lietuvoje dažnai statomą Yasminos Reza pjesę „Skerdynių dievas“. Atskiros scenos trunka net keliolika minučių, jas užpildo gyvi, kupini ironijos, sarkazmo ar pykčio dialogai. Talentingo operatoriaus Paweło Edelmano kamera nemėgsta statikos, todėl teatras virsta pilnaverčiu filmu. Romanas Polanskis tiksliai parinko aktorius. Būtent šis režisierius padėjo Waltzui bent mažumėlę nutolti nuo grėsmingo Landos personažo. Čia aktorius vaidina žemesniais tonais ir išvengia psichopato žvilgsnio.

Waltzo herojus – ciniškas, suktas teisininkas Alanas, priklausomas nuo mobiliojo telefono. Greičiausiai verčiamas žmonos jis dalyvauja dviejų šeimų susitikime, kuris turi padėti susitaikyti susimušusių vaikų tėvams. Bet mandagumo vizitas pamažu virsta atviru karu.

Tvirtai stovintis ant žemės Alanas – gan tiesmukas realistas, juo gali pasibjaurėti kiekvienas, pripažįstantis politinį korektiškumą. Kartu jis ramiausias ir santūriausias iš visų keturių veikėjų, nors įsigudrina visus labiausiai suerzinti, ačiū jo mobiliajam telefonui. Bet kartu jis mąsto logiškiau ir sarkastiškiau už kitus. Jo veido išraiška lyg sako: „Kaip jūs man visi nusibodote“, o ilgainiui ji transformuojasi į konkretesnę: „Kokie jūs vis dėlto idiotai.“ Visa tai Waltzas paverčia tikra aktorinio meistriškumo mokykla.

Apie tai, kad jo draugas Tarantino rašo naują scenarijų, Waltzas sužinojo, kai šis kartą atšaukė jų susitikimą, telefonu pasakęs: „Atleisk, nepavyks susitikti. Dabar rašau ir man įdomu, kuo visa tai baigsis.“ Nuo tada jų kasdieniai susitikimai tapo savotišku ritualu. Waltzas skaitydavo naujas scenas be jokių komentarų.

Įkvėptas 7-ajame dešimtmetyje labai populiaraus italų režisieriaus Sergio Corbucci spagečių vesterno „Džango“, Tarantino sukūrė originalų scenarijų „Ištrūkęs Džango“ („Django Unchained“, 2012) apie juodaodį vergą, kuriam pasiseka išsikovoti laisvę, atkeršyti priešams ir išvaduoti žmoną. Interviu Waltzas kalbėjo, kad Tarantino išmokė jį vieno puikaus dalyko: „Negalima tramdyti savo vaizduotės. Jeigu neplėsi jos ribų, niekada iki galo neįgyvendinsi savo potencialo. Esu įsitikinęs, kad Quentinas dar daug kartų mus nustebins, nes jo vaizduotės ribos nuolatos plečiasi.“

Vokiečių dantų daktarą Šulcą, kuris XIX a. viduryje atvykęs į JAV tampa nusikaltėlių medžiotoju, Tarantino sukūrė specialiai Waltzui. Galima ilgai girti „Ištrūkusio Džango“ koncepciją, scenarijų, montažą, operatoriaus darbą, muziką, aktorių parinkimą ir jų vaidybą, tačiau viskas prarastų prasmę, jeigu ne daktaras Šulcas. Keistuoliui vokiečiui simpatiją pajuntame nuo pirmų akimirkų. Iš pirmo žvilgsnio geraširdis, besišypsantis, elegantiškas Šulcas gali būti negailestingas ir žiaurus. Jei lygintume Landą ir Šulcą, neišvengtume klausimo apie blogio ir gėrio prigimtį. Juk be jokios sąžinės graužaties Šulcas įsako savo nuo vergijos ir mirties išgelbėtam Džango nušauti banditą jo vaiko akyse. Ir vėl Tarantino filmas atnešė Waltzui pagrindinius prizus: „Auksinį gaublį“, BAFTA apdovanojimą ir „Oskarą“.

Taigi įkopus į šeštą dešimtį Waltzo gyvenimas visiškai pasikeitė. Su antrąja žmona kostiumų dailininke Judith Holste ir jų dukra jis apsigyveno Los Andžele ir aktyviai filmuojasi. Netrukus pasirodys Terry Gilliamo pagal George’ą Orwellą sukurtas fantastinis filmas „Zero teorema“ („The Zero Theorem“), kartu su Michaelu Douglasu jie vaidins Micko Newello filme „Reikjavikas“ („Reykjavik“), kuriame pasakojama apie Michailo Gorbačiovo (jį ir vaidina Waltzas) susitikimą su Ronaldu Reaganu 1986 m. Islandijos sostinėje.

Asmeninė aktoriaus Christopho Waltzo istorija – puikus pavyzdys, kad gyvenimo šansas nebūtinai turi nušvisti, kai tau dvidešimt. Už sunkų viso gyvenimo darbą gali sulaukti atlyginimo net po penkiasdešimtmečio. Ir tada netikėtai užklups neregėta pasaulinė šlovė.