Jubiliejiniame VDFF vyraus herojų gyvenimuose dalyvaujanti dokumentika

Festivalis klaus, kodėl dokumentinio kino kūrėjai atsisako distancijos ir pasitraukę iš stebėtojo pozicijos tampa filmų herojų gyvenimo dalimi. Ar toks elgesys sąžiningas? Draugiškas? O gal žiaurus?

Norą diskutuoti šia tema VDFF rengėjus įkvėpė „Kino pavasaryje“ šiemet rodytas rusų režisierės, žurnalo „Seans“ redaktorės Liubovės Arkus filmas „Antonas čia, šalia“. Kantriai kelerius metus filmavusi Antono būtį režisierė sulaukia atpildo. Jis nebebijo kameros. Užsisklendęs, nekalbus, agresiją į save nukreipiantis paauglys ryžtasi bendrauti. Galų gale ateina momentas, kai režisierė nebegali likti anapus kameros. Ji tampa neatsiejama savo pasakojamos istorijos dalyve. Kodėl Arkus priėmė tokį sprendimą ir kaip (ar) tai keičia filmo kūrimo procesą, galima bus paklausti pačios autorės, kuri viešės festivalyje.

Dokumentinio kino kūrėjų santykis su fiksuojama akimirka ir savų emocijų perteikimas – ne tik neišvengiamas, bet ir būtinas olando Leonardo Retelio Helmricho filmų elementas. Tam jis pasitelkia „vieno kadro“ (Single Camera Shot) filmavimo techniką, jai pritaiko paties išrastus inovatyvius filmavimo būdus. Festivalyje režisierius pristatys savo filmų retrospektyvą, kurioje bus galima pamatyti ir gausiai apdovanotą Šamšudinų šeimos Indonezijoje epą – trilogiją „Saulė aukštybėse“ („De Stand van de Zon“, 2001), „Mėnulio pavidalas“ („Stand van de Maan“, 2004), „Tarp žvaigždžių“ („Stand van de Sterren“, 2010).

Svečias taip pat surengs kūrybines kino dirbtuves, kuriose atskleis filmavimo „vieno kadro“ technika ypatumus. Menininkas teigia, kad negalėtų filmuoti naudodamas jokį kitą metodą. Būtent tai jam leidžia geriausiai užfiksuoti priešais kamerą besiskleidžiančią realybę ir į ją reaguoti, numatyti, kas vyks toliau.

„Vieno kadro“ filmavimo techniką Helmrichas atrado 10-ajame dešimtmetyje, nusprendęs iš vaidybinio kino pasukti į dokumentinį. Jis nenorėjo būti paprastu situacijos stebėtoju iš šalies. Nenorėjo ir manipuliuoti žiūrovu. Tai būdinga vaidybiniam, bet nepriimtina dokumentiniam kinui: „Ir tada suvokiau, kad geriausias būdas nemanipuliuoti yra pačiam tapti filmuojamos aplinkos dalimi. Tai nereiškia, kad turi fiziškai būti kadre: tiesiog žiūrovas turi jausti, kad esi vienas iš filmuojamų žmonių, išgyvenančių kažką bendra. Tai įgyvendinti su griozdiškomis 10-ojo dešimtmečio kameromis buvo gana sudėtinga. Taigi kurį laiką aš negalėjau plėtoti šio sumanymo, tačiau atsiradus mini DV kameroms viskas pasikeitė.“

„Vieno kadro“ filmavimo technika sujungė visus režisieriaus dokumentikai iškeltus uždavinius – būti aplinkos dalimi, filmuoti „iš vidaus“, taikyti skirtingus filmavimo rakursus, būdingus tik vaidybiniam kinui, ir kartu išvengti manipuliavimo. Daugiau galios įgavo kamera, kuri tarsi pagauna žiūrovo emocijas ir nešasi su savimi tolyn.

Šiemet festivalis bus ypatingas. Ne tik tuo, kad jubiliejus neišvengiamai vers svarstyti, kaip per dešimt metų keitėsi VDFF žiūrovas ir jo dokumentinio kino suvokimas, kaip kito pats dokumentinis kinas, kūrėjo santykis su aplinka, herojais. Be įprastinių festivalio programų – pagrindinės, konkursinės, specialiosios ir retrospektyvos – VDFF repertuare laukia dar viena staigmena. Tai „Meno avilio“ iniciatyva suskaitmenintų ir restauruotų lietuviškų klasikinių filmų septynetas: Almanto Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“ (1966), Roberto Verbos „Senis ir žemė“ (1965) bei „Šimtamečių godos“ (1969), Henriko Šablevičiaus „Kelionė ūkų lankomis“ (1973), Arūno Matelio „10 minučių prieš Ikaro skrydį“ (1990), Audriaus Stonio „Neregių žemė“ (1992), Algimanto Maceinos „Juoda dėžė“ (1994).

Universalūs, jau seniai savo išliekamąją vertę įrodę filmai šiuolaikinio kino kontekste įgauna naują skambesį. Šio sumanymo iniciatoriai juos pavadino kinematografiniais inkliuzais, kuriuose užfiksuota praėjusių kartų istorija, netrukus išnyksianti iš kolektyvinės atminties. Atkūrus filmų vaizdo ir garso kokybę, tampa būtina juos sugrąžinti į kino ekranus.