Peržiūrų ritualai

Anksčiau peržiūros buvo mėgstamas kino rodytojų ir kritikų ritualas. Kiekvieną pirmadienį ir trečiadienį ten, kur dabar Ozo kino salė, po pietų rinkdavosi Vilniaus kino teatrų direktoriai ir kinofikacijos skyriaus darbuotojai, taip pat rašantieji apie kiną ir žurnalo „Kinas“, laikraščio „Savaitės ekranas“ redaktoriai. Visi žiūrėdavo filmus, kurie po kelių savaičių ar mėnesių bus rodomi Lietuvos kino teatruose, spręsdavo, apie ką rašyti, kam užsakyti straipsnį, ką rodyti savo kino teatre, kokio filmo reiktų pasistengti išvengti. Man peržiūrų dienos būdavo geriausios dar ir todėl, kad nereikėjo sėdėti kabinete – peržiūros oficialiai buvo ir darbo valandos.

Nemanau, kad anie kino platintojai buvo girdėję apie „Cahiers du Cinéma“ redakcijos peržiūras, bet jie elgėsi taip pat kaip André Bazinas, kuris iškart žiūrėdavo du filmus iš eilės. Užsakę tau recenziją „Kino“ redaktoriai iškart pažadėdavo, kad bus galimybė pažiūrėti filmą antrą kartą, tiesa, jau ne šitoje, o kitoje, mažesnėje salėje. Redaktoriai, be abejo, žinojo, kad tai taip pat „Cahiers du Cinéma“ taisyklė – apie filmą rašydavo daugiausia kartų jį matęs žmogus, bet minimumas buvo du kartai. Tuometinės Kino nuomos kontoros vadovybė neprieštaravo, kad filmą rodytų atskiroje salėje vienam recenzentui. Juolab kad ir kino mechaniko profesija dar nebuvo deficitinė.

Dabar išankstinės peržiūros Vilniuje vyksta taip pat, bet tai greičiau išimtis nei taisyklė, iš anksto pažiūrėti visus į ekranus išleidžiamus filmus dideliame ekrane, manau, nepavyktų niekam. Peržiūros išnyko iš kino kritikų gyvenimo. Tiesa, ne visur. To paties „Cahiers du Cinéma“ puslapiuose, kur galima rasti kiekvieno tą mėnesį Prancūzijoje išleisto filmo recenziją (tiesa, jos būna ir iš poros sakinių), kartais galima aptikti prierašą po filmo pavadinimu, kad redakcija nerašo apie filmą, nes platintojai nesurengė išankstinės jo peržiūros. Panašių prierašų esu aptikusi ir lenkų spaudoje, jie ten net dažnesni. Sakyčiau, tie prierašai liudija ir apie požiūrį į profesiją, ir apie platintojų bei kino kritikų santykius.

Tiesa, dabar visi staiga tapo kinotyrininkais ir kino apžvalgininkais. Vis rečiau kas nors siūlosi rašyti recenzijas ar kitokio žanro rašinius. Dabar pas mus stojo straipsnių, esė ir apžvalgų laikai. Tada nebūtina filmo žiūrėti kelis kartus. Svarbiausia viską perleisti per save – savo patirtį, kino suvokimą – ir nepamiršti patrauklaus „reklamiškumo“. O tada galima ir taip: „Tačiau gražuolę Aną nusižiūrėjęs Vronskis net neketina lengvai paleisti moters ir ieško progos pasimatyti dar sykį. Pasidavusi vyro dėmesiui, santuokoje be meilės gyvenanti moteris bando rasti laimę Vronskio glėbyje, tačiau aistringas romanas tik dar labiau komplikuoja Anos gyvenimą. Įsimylėjėlių ryšys netrunka išlįsti viešumon bei pasiekia ne tik visuomenę, tačiau ir pažemintą Anos vyrą. Sudėtingas meilės trikampis, blaškymasis tarp jausmų ir pareigos, sąžinės priekaištai ir meilės poreikis užrakina Aną jos jausmų ir santuokos spąstuose, iš kurių, regis, nebėra išėjimo...“ (kalba netaisyta). Kas dar nesuprato, tai apie „Aną Kareniną“. Man regis, kad spąstais tampa platintojų ir rodytojų įsivaizdavimas apie potencialių žiūrovų intelektualinį lygį. Arba naivus platintojų noras laiškais įtikinti redakciją, kad jų rodomas niekalas su vulgariomis rusų televizijos žvaigždėmis yra geriausia, ką galima pamatyti kine, todėl būtina įdėti jo „baneriuką“.

Iš tikrųjų, kam rengti peržiūras kritikams, kurie nieko nesupranta apie filmų reklamą ir žiūrovų poreikius? Todėl į jas kritikai ir nekviečiami, užtat susirenka daug reklamos, radijo ir televizijos veikėjų ir šiaip gerų žiniasklaidos žmonių. Kartais pagalvoju, kad jos pirmiausia skirtos pasidžiaugti kartu, nes dažniausiai esu kviečiama į lietuviškai įgarsintų animacinių filmų peržiūras.

Kino rodymo situacija keičiasi, tegu ir ne taip greit kaip norėtųsi. Dar prieš kelerius metus buvo sunku įsivaizduoti, kad tą pačią savaitę ekranuose pasirodys keturi penki nauji repertuariniai filmai. Kad jie patrauktų potencialius žiūrovus, anksčiau ar vėliau reikės pagalvoti ne tik apie vieną kitą minutę radijuje, televizijoje ar internete, bet ir apie tai, kuo filmas galėtų išsiskirti iš kitų naujų ir smagių. Tada nebeužteks parašyti, kad „juokingiausių šių dienų komedijų „Pagirios Las Vegase“ ir „Pagirios Tailande“ kūrėjai kviečia į pašėlusį, beprotišką ir iš koto verčiančių netikėtumų kupiną komediją „Gimtadienis“ (kalba netaisyta), nes visi rodo tik pašėlusius, beprotiškus, „puikiai subalansuotus Valentino dienai, bet tinkančius ir Kovo 8-ajai“ ir bet kuriai kitai šventiškai lietuvių dienai filmus. Gal bus prisimintos ir recenzijos, o ne tik trumpi Eločkos žmogėdros stiliumi parašyti atsiliepimai internete? Gal tada, sakau, ir sugrįš išankstinės peržiūros, kad potencialiems filmo apžvalgininkams liktų daugiau laiko bei jėgų plačiau apsižvalgyti ir pagalvoti, kuo vienas ar kitas filmas vis dėlto yra svarbus ar ypatingas ir kodėl kaip tik jį reikia pažiūrėti, o kitus nepakartojamus – visai nebūtina?