Apie KGB po žydinčia obelimi
Po žydinčia obelimi ant suolelio sėdi kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas ir su šypsena veide perfrazuoja Henriką Radauską: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, aš tik sėdžiu po obelim“. Jis nusikelia į daugiatautį paauglystės laikų Vilnių, pasakoja apie visuomenę apėmusias naujo gyvenimo idėjas, maištaujančio jaunimo gyvenimą ir ideologinę prievartą, kuri visiems laikams viduje pasėjo pasipriešinimo sėklą. Sasnausko jaunystę apibūdina trys svarbiausi žodžiai – muzika, maištas ir bažnyčia: „Mano pirmasis katekizmas buvo roko opera „Jėzus Kristus Superžvaigždė“, tada sąmonėje užsifiksavo pirmieji Jėzaus, Marijos Magdalietės ir kitų šventųjų įvaizdžiai, palengva užsimezgė ryšys su Bažnyčia.“ Liuksemburgo radijas, rokas, džinsai, ilgi plaukai ir daugybę kartų perrašytos nelegalios muzikos plokštelės, draudžiama literatūra ir Maironio eilės, kurias skaitant kraujas tarsi užvirdavo – visa tai buvo rimtesnio pasipriešinimo pradžia. Nuo keturiolikos metų Sasnauskas dalyvavo antitarybinėje veikloje, pogrindžio spaudos leidyboje, platino Lietuvos Laisvės Lygos dokumentus ir visada žinojo, kad anksčiau ar vėliau teks už tai atsisėsti į kalėjimą. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje jis buvo nuteistas kalėti ir ištremtas į Sibirą.
Pokalbis su kunigu – viena būsimo pilnametražio dokumentinio filmo „Penki“, kurio premjera numatoma ateinančiais metais, dalių. Darbinis filmo pavadinimas – nuoroda į penktąjį KGB padalinį, skirtą kovai su antitarybine veikla užsiimančiais ideologiniais priešais – menininkais, mokslininkais, pedagogais ir jaunimu. Sovietmečio pradžioje buvęs kuklus Penktasis KGB departamentas per kelis dešimtmečius išaugo į vieną didžiausių ir operatyviausių dalinių, vykdžiusių aktyvią represinę veiklą. Gegužę Vilniuje vyko parengiamieji filmo darbai, tarptautinė kino kūrėjų komanda filmavo interviu su būsimo filmo herojais. Kamera fiksuoja daugiau nei valandą užtrukusius herojaus prisiminimus – gyvąją istoriją, vienodai vertingą ir įdomią. Tačiau įdėmiai viską stebint iš šalies, kyla klausimas – juk jie visi netilps vienoje vos ketvirtį valandos truksiančioje būsimo filmo novelėje, kiek istorijų liks nutylėtų ir neišgirstų? Sunku kalbėti ir vertinti filmą, kurio dar nėra, tačiau įdomu, kokių paskatų vedama jungtinė Lietuvos ir Italijos kino kūrėjų komanda ryžosi kurti dokumentinį filmą tema, kuria, bent jau Lietuvoje ir posovietinėse šalyse, kalbama ne taip ir retai.
Apie rezistenciją Lietuvoje yra ir literatūros, ir filmų, ir televizijos bei radijo laidų, informacijos gausu ir moderniai sutvarkytame KGB vidaus kalėjimo muziejuje Vilniuje. Kaip tik nuo jo viskas ir prasidėjo. Daugiau nei prieš metus italų režisierius Maxì Dejoie svečiavosi Vilniuje ir festivalyje „Kino pavasaris“ pristatė savo mokslinės fantastikos filmą „Gerberio sindromas“. Tada jis pirmą kartą išgirdo, kas vyko brandaus socializmo „rojuje“. Režisierius sako: „Turiu pripažinti, kad man visa tai buvo visiškai nauja, nes KGB asocijavosi su šnipais, kažką buvau girdėjęs apie Staliną ar gulagus, tačiau kai muziejuje susipažinau su Sovietų Sąjungoje vykdytomis represijomis, buvau šokiruotas ir kartu įžvelgiau kažkokį makabrišką žavesį, norėjau sužinoti kuo daugiau. Tada supratau, kad Vakaruose ši tema visiškai ignoruojama, nes visi žino apie nacių nusikaltimus, Aušvicą, Mussolini, bet niekas nekalba apie sovietiją.“ Taip gimė filmo idėja. Jo herojai – kunigas Julius Sasnauskas ir dar keli 8–9-ajame dešimtmečiais už antitarybinę veiklą kalėję disidentai: rašytojas Vytautas Skuodis, psichiatras Algirdas Statkevičius bei jo žmona Ona, monetų kolekcionierius Zigfrydas Jankauskas, taip pat buvęs KGB operatyvinis darbuotojas Danas Arlauskas ir savo tapatybės neatskleidęs kalėjimo tardytojas. Visi jie susiję su Vilniuje veikusiu KGB kalėjimu.
Informacijos stoka Vakarų Europoje – geriausias atsakymas į klausimą, kodėl reikia dar vieno filmo apie KGB. Kūrybinė filmo grupė, rodos, neturi ambicijų atskleisti skandalingą tiesą ar atkapstyti niekam nežinomus faktus. Jų tikslas – papasakoti žiaurią, tačiau žmogiškai artimą ir įkvepiančią istoriją, kurią ligi šiol Vakaruose mažai kas girdėjo.
Maxì Dejoie: „Italijoje komunizmas buvo ir, kažkuria prasme, iki šiol yra labai populiarus. Čia egzistuoja 7 ar 8 prokomunistinės partijos, kurios naudoja kūjo ir pjautuvo simboliką, o daugybė žmonių tiki, kad komunizmas remiasi labai geromis idėjomis, todėl tai neginčytinai gerai. Šiame filme kalbėsime apie kitą šios utopinės santvarkos pusę. Manau, kad „Penki“ bus įdomus mano kartos žmonėms, kurie gimė 9-ajame dešimtmetyje, kai vyko šie neįtikėtini dalykai. Jei tai būtų vykę anksčiau, būtų ne taip sunku patikėti, o čia – atvirkščiai. Pasirinkdami netolimą praeitį, turime galimybę prakalbinti dar gyvą istoriją, pažinti žmones, kurie ją išgyveno. Tai leidžia neabejoti, kad filmas aktualus.“ Scenarijaus bendraautorė Virginija Vareikytė priduria: „Lietuvos dokumentiniame kine vyrauja du kraštutinumai – poetinė ir visiškai neinformatyvi dokumentika, arba sausi istorijos faktai be žiupsnio gyvybės. Mūsų tikslas istorijai įpūsti žmogiškumo, ją išlaisvinti iš muziejinių schemų ir faktų. Kalbant apie istorinius personažus, dažnai tarp gimimo ir mirties datų tėra mažas brūkšnelis, o mums tas brūkšnys ir yra įdomiausias. Labai pasisekė, kad mūsų filmo herojai gali pasidalinti savo patirtimi ir atskleisti turbūt pačią aktualiausią filmo temą – kaip istorija formavo žmonių gyvenimus, kūrė jų asmenybes, ugdė vertybes.“
Filmo prodiuseriai – Claudio Bronzo ir Lorenzo Riccardo Lotti iš Turino kino kompanijos „Indastria Film“ bei lietuvių prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė („Just a moment“). Režisierius ir scenarijaus autorius – Maxì Dejoie, filmo tyrėja ir scenarijaus bendraautorė – Virginija Vareikytė, neseniai sukūrusi dokumentinį filmą apie maestro Virgilijų Noreiką „Veidas už balso“. Filmo operatorius – Federico Torres, jo asistentas – Eitvydas Doškus, garso režisierius Enrico Ascoli, o jo asistentas – Giacomo Cella.
Herojų sąrašas teikia vilties, kad filmas nebus dar vienas vienašališkas sovietmečio liudijimas. Kūrėjai nori suteikti teisę kalbėti abiem pusėms. Kalbantis su režisieriumi aiškėja, kad jam svarbu ne papasakoti Lietuvos istoriją, o atskleisti KGB veiklą per asmenines žmonių patirtis, kurios galėjo nutikti bet kurioje Sovietų Sąjungos respublikoje, todėl jam įdomūs herojų veiklos motyvai ir abejonės. Šiuo požiūriu filmas skirsis nuo daugelio kūrinių apie rezistenciją, nekaltins ir neteis nė vienos pusės, nenuteikinės žiūrovų.
Dejoie: „Dažnai dokumentika siekia supaprastinti istoriją, pateikti tik išvadas, atskirti gėrį nuo blogio, herojus nuo priešų ir pan. Mes norime parodyti, kad kiekvienas žmogus turėjo teisę rinktis, kiekvienas iš jų elgėsi taip, kad išgyventų sudėtingą istorijos tarpsnį. Mums labai pasisekė, kad pavyko prakalbinti ir kitą pusę, ne tik represinės sistemos aukas, bet ir vykdytojus.“ Vareikytė priduria: „Herojai atsirado per įvairių rekomendacijų, pažinčių ir pasitikėjimo grandinę, todėl reprezentuoja skirtingus požiūrius į tuos įvykius. Pavyzdžiui, rezistento Algirdo Statkevičiaus žmona, kuri sovietmečiu keliaudama po įvairias institucijas bandė susigrąžinti ištremtą vyrą, greičiausiai mažai galvojo apie pasipriešinimą represinei sistemai, ji tik norėjo, kad mylimas vyras būtų namuose.“
Filme atsiskleis istorinių įvykių neišvengiamybė, o sistema bus vaizduojama kaip spąstai, į kuriuos pakliuvę žmonės nebetikėjo, kad gali būti kitaip, tačiau vis tiek kovojo. Dejoie: „Žmonės sovietijoje, niekada nematę laisvės, vis tiek stengėsi ištrūkti. Dar įdomesnė yra jų istorija po SSSR griūties – pavyzdžiui, V. Skuodis pasiekė aukštumas, Baltuosiuose rūmuose jį priėmė Ronaldas Reaganas, jis sulaukė didelio dėmesio ir pagarbos. Visiškai kitaip gyvena viešumos vengiantis tardytojas, paskelbus Nepriklausomybę, jis tapo aktyviu literatūros apie disidentus skaitytoju, jam teko atrasti naują santykį su savo istorija. Mes tikime ir norime parodyti, kad nėra nei monstrų, nei herojų, yra tik žmonės, kurie pasirenka vieną ar kitą kelią.“
Herojai padiktuos ir filmo formą, kiekviena istorija – tarsi atskira novelė, turinti savitą stilių. Kunigo Sasnausko istorija susitelks į 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių jaunimo gyvenimą, todėl šioje dalyje bus daug archyvinės medžiagos, perteikiančios to meto nuotaikas ir atmosferą. Bus kalbama apie tai, ką maištas reiškė jaunimui ir kaip tai formavo jų asmenybes. Kalėjimo tardytojo pageidavimas išlikti visiškai nežinomam bus išreikštas nematomo žmogaus efektu, tai turėtų padėti išvengti televizijos laidose įprasto kaukės efekto, kuris sudaro prielaidas teisti herojų. „Naudosime daug vaidybinio kino elementų, specialiųjų efektų, animacijos ir subjektyvios kameros kadrų. Manau, tai gali filmui suteikti originalumo“,– sako būsimo filmo režisierius. Komanda tiki, kad šios technikos padės žiūrovams priartėti, susitapatinti ir pasimokyti iš filmo herojų. Subjektyvia kamera užfiksuoti kadrai kalėjime atskleis paranojišką disidento būseną, baimę ir nežinią.
Tačiau liko neatsakytas vienas svarbiausių klausimų būsimam filmui: kas inicijavo ir ėmėsi įgyvendinti filmo idėją, kas ja patikėjo? Vareikytė: „Iš pradžių man viskas pasirodė labai įtartina, nes kaip to gali imtis italas, nieko nežinantis apie KGB veiklą ir net nemokantis lietuvių kalbos? Bet vėliau pradėjau galvoti kitaip – jei būčiau jo vietoje, ieškočiau žmogaus, kuris man atskleistų kuo platesnį temos spektrą, būtų nešališkas ir kompensuotų informacijos stoką. Nejučia Maxiui tapau šia grandimi, pradėjau daug skaityti ir knaisiotis archyvuose. Netrukus susidomėjau ir pati, todėl „Penki“ tapo bendru mūsų projektu, prisidėjo ir Lietuvos rezistencijos tyrimų centras. Maxis labai atviras ir jam svarbus kiekvieno komandos nario indėlis, manau, būtent todėl juo patikėjo prodiuseriai ir likusi komandos dalis.“
Tačiau tema sudėtinga ir ne visų pasakojimai tokie šviesūs (nors ir tragiški) kaip kunigo Sasnausko. Dejoie: „Kai pirmą kartą susidūriau su tema, buvau šokiruotas, mane valdė vien emocijos, jos skatino pradėti domėtis, apgalvoti darbo tikslus. Tačiau prasidėjus filmavimui tenka visas emocijas nustumti šalin, imti mąstyti racionaliai. Dirbant komandoje svarbu išlaikyti teigiamą atmosferą, net ir kalėjime sugebėti pajuokauti.“
