Asmeninė patirtis kiekvienoje istorijoje

Ar laikote save nekomercinio kino režisieriumi?

Suomijoje mano filmai turi ne pačią didžiausią, bet gana didelę auditoriją. Ten esu pagrindinės krypties režisierius, Europoje – labiau nekomercinio kino. Taip jau įvyksta, kai filmas užsienio kalba keliauja po pasaulio kino teatrus. Man atrodo, panašiai yra visose mažose šalyse. Suomijoje aš ir turiu būti pagrindinės krypties (mainstream) režisieriumi – turiu kažką duoti žiūrovams, juk filmai kuriami iš jų pinigų. Filmai turi būti aktualūs plačiajai visuomenei, ne tik elitui. Jei filmą pamato trys šimtai žmonių, šaliai tai nieko neduoda, o turėtų. Bet mielai kurčiau filmą anglų, švedų, ispanų ar kuria kita kalba.

Kokia suomių nekomercinio kino situacija? Ar lengva gauti finansavimą panašiems projektams?

Suomijoje nėra tokio skirstymo. Vienas filmas gali būti labiau komerciškas, kitas – labiau suomiškas. Pinigus skirsto patys kino kūrėjai. Stengiamės, kad nebūtų vienos krypties filmų tuo pat metu, kad būtų filmų ir vaikams, ir vyresniems žiūrovams, kad vienas būtų istorinis, kitas – mokslinės fantastikos filmas ir t. t. Jei jau brėžtume perskyrą, tai bandome balansuoti tarp nekomercinio ir žanrinio kino.

Koks didžiausias iššūkis jums – suomių režisieriui?

Kurti gerus filmus, pasirinkti vertas pasakoti istorijas. Manau, taip yra visur.

Ar Suomijos realybė tokia tamsi ir slegianti, kaip gali pasirodyti iš kai kurių Jūsų filmų, pavyzdžiui, „Sušalusio miesto“ ar „Sušalusios žemės“?

Nors šiaurietiška socialinė valstybė turi puikų fasadą, daug ką galima ir kritikuoti. Būtina tyrinėti visuomenę pro didinamąjį stiklą. Filmuose bandau užfiksuoti realaus gyvenimo įvykius, nors nemanau, kad šalis tokia slegianti. Gal mano filmai ir nereklamuoja kelionių į Suomiją, bet aš pats esu laimingas žmogus ir daugybė dalykų valstybėje yra geri.

Gal Jūsų filmai vaizduoja labiau pasąmoningą Suomijos tikrovę?

Kai kas taip sako. Man labai patinka Aki Kaurismäki filmai, bet jie vaizduoja pasakų realybę – žmonės taip nekalba ir taip nesielgia. Mano požiūris kitoks. Man patinka dokumentika. Savo vaidybiniuose filmuose imuosi temų, kurių negaliu atskleisti dokumentiniais filmais. Pavyzdžiui, to, ką rodau „Nuogame prieglobstyje“, – besimušančių ar spjaudančių vienas į kitą vaikų, vaiko, padedančio savo sergančiai motinai, besimylinčios narkomanų poros – nebūčiau galėjęs nufilmuoti dokumentiniame filme. Seksualumas ir nuogumas, įprastos ir esminės gyvenimo dalys, vaidybiniuose filmuose irgi kitokios nei dokumentikoje.

Jūs taip ir matote realybę?

Man atrodo, kad filmai tampa vis šviesesni, o naujausias – gerokai giedresnis už visus ankstesnius. Nežinau... Pažiūrėkite, kokia diena! Graži diena Lietuvoje. Visada yra vilties. Net tamsiausią akimirką yra už ką pakovoti.

Stengiatės atkurti realybę ar kuriate savą, filmo tikrovę?

Visada stengiuosi imituoti gyvenimą, pagauti tikrą emociją – būti emociškai realistiškas.

Kaip pasirenkate istorijas? Ar jose yra Jūsų asmeninės patirties?

Renkuosi istorijas, kurios mane domina. Tai kaip santuoka, bet tik dvejiems metams – žinai, kad dvejus metus būsi tik su viena istorija. Viskas filme tam tikra prasme kyla iš mano asmeninės patirties – tai gali būti knyga ar patirtas išgyvenimas. Stengiuosi su kiekviena pasakojama istorija rasti asmeniškų sąsajų. Net tada, kai noriu kurti filmą pagal kieno nors kito parašytą istoriją. Kiekvienoje jų yra mano asmeninės patirties – tikros, intelektualinės arba dvasinės.

Ar kurdamas filmus tvirtai laikotės pradinės idėjos, ar filmuojant atsiranda naujų? Ar įsiklausote į kitų grupės narių patarimus ir kuriate kartu?

Turiu instinktą. Kuriu ir filmuodamas. Keičiu dalykus ir scenas, jei matau, kad tai neveikia. O be komandos toli nenuplauksi. Visa filmo grupė yra filmo dalis. Kiekviena idėja gali būti gera.

Kodėl filme „Įsakymas“ nusprendėte imtis Suomijos pilietinio karo temos?

„Įsakymas“ buvo sukurtas remiantis mano draugės parašyta knyga. Kai ji man pasakė, kad ketina apie tai rašyti, iškart pasakiau, kad noriu kurti filmą pagal būsimą knygą. Tad rašydama ji jau žinojo, kad bus ir filmas. Tai istorija apie meilę ir aukas. Man patinka melodramatiškas šios istorijos tonas, patinka personažai. Man įdomūs 1918 m. įvykiai. Suomijos pilietinis karas vis dar veikia visuomenę, žmonės vis dar yra pasidaliję. Peržvelgus Suomijos istoriją galima matyti, kas buvo „raudonieji“, o kas „baltieji“. Suomijoje tai viena tų temų, prie kurių pereinama, kai žmonės išgeria ir turi ką pasakyti apie visuomenę... Manau, mano karta – pirmoji, kuri nebeturi politinės jungties su šia skirtimi. Mano šeimoje yra ir „raudonųjų“, ir „baltųjų“, tad suprantu abi puses.

Kodėl svarbu apie tai kalbėti?

Šis filmas susilaukė itin daug dėmesio Ispanijoje. Ispanijos pilietinio karo įvykiai nėra tokie seni ir jie vis dar aktualūs, be to, visi atsakymai apie jį dar nesurasti. Manau, svarbu suprasti, iš kur atėjome ir kodėl, pavyzdžiui, Lietuva yra Lietuva, tokia, kokia ji yra dabar. Filmas padeda suvokti istoriją, bet, manau, atspindi ir šiuolaikinę Suomijos visuomenę. Filmai gali iškelti tam tikras istorijos temas, įvykius ar pūlinius, kurių žmonės nebeprisimena.

Jūsų filmuose taip pat kalbama apie vyrų krizės problemą. Ji aptarima ir kituose suomių filmuose, pavyzdžiui, dokumentiniame „Gyvenimo garai“. Kodėl ji svarbi Suomijoje?

Nežinau tikslaus atsakymo, bet sakoma (ne aš pats taip sugalvojau), kad vyrai ir moterys Šiaurės šalyse yra tokie lygūs, tad moterims nebereikia vyrų – jos pačios gali uždirbti pinigų ir auginti vaikus. Todėl vyrai ir išgyvena krizę, nes jaučiasi nereikalingi. Taip žmonijos istorijoje atsitiko pirmą kartą. Visose Šiaurės šalyse galima rasti panašių problemų.

Ar suomių kine yra ir kitų plačiai aptariamų temų?

Suomių filmai gana įvairūs. Pernai buvo sukurta apie 20 pilnametražių vaidybinių filmų: romantinių komedijų, mokslinės fantastikos, siaubo filmų, dramų... Šia prasme viena kuri tema ar žanras nedominuoja. Suomių režisieriai ir filmai labai skirtingi.

Kaip matote Suomijos kino ateitį?

Žiūriu labai pozityviai. Nacionalinio kino žiūrimumas Suomijoje itin didelis – 28 proc. parduotų bilietų, t. y. vienas iš trijų, yra į suomiškus filmus, tai vienas geriausių skaičių Europoje. Likusi bilietų dalis parduodama į amerikietiškus ir nedidelė dalis į europietiškus filmus. Bet labiausiai žiūrimi suomiški ir amerikietiški.

Ar matote panašumų tarp Suomijos ir Lietuvos?

Taip. Lietuvoje lankausi ne pirmą kartą. Lietuva ir lietuviai man labai patinka. Abi šalys yra nedidelės. Abiem reikia saugoti savo kultūrą, bet taip pat reikėtų būti platesnių pažiūrų, atviresnės širdies ir norėti išlįsti iš dėžės.