Pirmyn į praeitį

Jūratė ir Vilma Samulionytės
Jūratė ir Vilma Samulionytės

Šiuo metu režisierė Jūratė Samulionytė kartu su savo seserimi fotografe Vilma kuria dokumentinį filmą darbiniu pavadinimu „Liebe Tante, Guten Tag!“. Tai bandymas atsekti savo vokietės močiutės keistai susiklosčiusį likimą bei pasigilinti į šeimos praeitį, stengiantis apčiuopti jos atspindžius šiandien. Filmas ir apie praeitį, ir apie dabartį, apie paslėptą kartų ryšį, savęs suvokimą ir kūrybą. Filmo premjera planuojama 2015-ųjų pabaigoje, o kol kas kalbamės su jo autorėmis. 

Su šiuo filmu jūs dalyvavote „Ex Oriente Film“ idėjų vystymo dirbtuvėse. Ar ši patirtis padėjo? 

 

Jūratė Samulionytė: Taip. Svarbiausia, padėjo susikoncentruoti į filmą, nes kai gyveni čia, yra dar ir kitų darbų. Kadangi mokytojai iš skirtingų šalių, tai padeda per atstumą pažvelgti į filmą. Gavome prizą už geriausią vystymą ir tai labai padrąsino. 

 

Filme jūs pasakojate savo močiutės istoriją. Kokia buvo pradžia? 

 

Vilma Samulionytė: Visada žinojome, kad mūsų močiutė yra vokietė, ir kažkuriuo momentu pasidarė įdomu, kokia ta šeimos praeitis. 

 

J. S.: Kodėl jos šeima išvyko, o ji pasiliko? Kodėl neišvyko, kai buvo galimybė? Paaiškėjo, kad toje močiutės istorijoje labai daug nežinomųjų. 

 

V. S.: Tada atsiskleidė meilės istorija. Pirmiausia man kilo mintis sukurti vizualinį projektą kaip fotografei. Paskui pasakiau sesei. Ir po truputį subrendo sumanymas kurti filmą.

J. S.: Viskas prasidėjo nuo to, kad mes vis kėlėme klausimus, o atsakymų nebuvo, tad pagalvojome, gal reikia daryti projektą, kuris padėtų jų ieškoti. Pirmiausia manėme, kad tai bus fotografijos projektas, bet paskui pradėjome galvoti, ar nereikėtų filmuoti. Užuomazgų buvo gal jau 2004 metais. Lyg noras sujungti giminę, susivokti šeimos istorijoje.

 

V. S.: Kad ir kokia ta istorija būtų asmeniška: meilė, karas, bėgimas, išsiskyrimas, paskui susitikimas po daugelio metų, – kai mes papasakodavome ją kitiems, buvo daug žmonių, kurie išgyveno arba žinojo panašias istorijas. Tai bendresni dalykai, nes daugelis turi neatsakytų klausimų. Visur, kur vyko karas, liko ir paslėptų, neišaiškintų dalykų.

 

J. S.: Apie juos žmonės nenori kalbėti.

V. S.: Mūsų filmas ir apie tai. 

 

Tai tarsi istorinis detektyvas?

 

J. S.: Sakyčiau, soft detective. Aišku, dar sunku šnekėti, koks bus tas filmas, nes jis dar nebaigtas filmuoti. Vis dar vyksta paieškos archyvuose. Daug refleksijos, mes ir režisierės, ir personažai. 

 

Taigi, kaip suprantu, filme svarbūs jųdviejų pokalbiai. Komentuojate tai, ką atrandate, sužinote?

 

J. S.: Taip, filmavimo metu reflektuojame, taip pat diskutuojame ir apie filmo kūrimo procesą, bet kiek to išliks, dabar sunku pasakyti, nes visada įdomiau veiksmas negu pokalbiai. Taip pat svarbu, kad tai nevirstų ekshibicionizmu. Kaip pasakė vienas režisierius, sunkiausia užduotis – kad esame operuojančios ir operuojamos. Tokia pozicija yra gana paini. Tad pagrindinis vaizdo „konstruktorius“ yra operatorius Audrius Zelenius, mes jam duodam nuorodas, o pačios stengiamės pamiršti kamerą, nors visiškai to padaryti negalime, nes neišeina atsiriboti nuo savo režisūrinių tikslų. Po filmavimo aptariame, kaip daryti, o kaip ne. 

 

Filmuojant dokumentinį filmą visada yra rizikos atsidurti aklavietėje, o kai daug nežinomųjų – dar sunkiau. Kai nežinai, kaip toliau viskas vystysis... Nekyla tokių problemų? 

 

V. S.: Gal pačioje pradžioje tokios baimės ir buvo, bet mes sau pasakėme: jei niekas neišsispręs, tai ir bus sprendimas. Jei nėra pabaigos, tai tegul būna tokia. 

 

J. S.: Esame pasiruošusios tokiam variantui, todėl per daug nesibaiminame. 

 

Kol kas dar neaišku, kaip viskas pasibaigs? 

 

J. S.: Taip, dar neaišku. 

 

V. S.: Kaip tik dabar vaikštome po archyvus. Buvo toks Kazimieras, močiutės meilė – lemtinga šios istorijos grandis, bet mes nežinome nei jo pavardės, nei gimimo datos, tik kur ir ką dirbo. Į kokius archyvus benueitume, susiduriame su reakcija: „Mergaitės, nei pavardės, nei gimimo datos: tai net ne adata šieno kupetoj.“ Niekas apie Kazimierą nieko nežinojo, kol apie 1980-uosius iš Vokietijos atvažiavo močiutės sesuo ir perdavė jai laišką. O tas laiškas buvo nuo Kazimiero, rašytas apie 1952-uosius, keleri metai po jų išsiskyrimo. Kazimieras močiutės ieškojo Vokietijoje, rado jos šeimą, deja, be jos. Seserys nebesiuntė močiutei laiško, nes ji jau buvo ištekėjusi Lietuvoje ir pagimdžiusi mūsų mamą. To laiško atgalinis adresas buvo Kanada ir maždaug po 30-ies metų močiutė išsiuntė atsakymą. Bet laiškas grįžo atgal, nurodant nerastą adresatą. Laišką iš dėžutės paėmė senelis. Tada ta istorija ir išaiškėjo. Močiutė papasakojo, kad buvo toks lietuvis Kazimieras, pienininkas Sintautuose, ir kad jie draugavo. Buvo sutarę bėgti kartu. Bet kas atsitiko per tas porą savaičių ar mėnesių, niekas nežino. Kodėl jie nebesusitiko, prasilenkė, nepabėgo kartu?

Skamba kaip puikus siužetas vaidybiniam filmui, ypač kai Lietuvoje tiek nedaug filmų apie tą laikotarpį. 

 

J. S.: Iš pradžių ir norėjome kartu su prodiusere Ieva Norviliene kurti vaidybinį filmą. Tačiau pradėjus rašyti scenarijų atsirado tiek nežinomųjų, kad nusprendėme, jog istoriją turime išnarplioti dokumentiškai. Beje, mūsų scenaristė iš Vokietijos Cornelia Kohler vis dar ketina parašyti scenarijų pagal šią istoriją. Buvome susitikę su mokslininke Ruth Leizerovic. Ji sako, kad vokiečių gyvenimas Lietuvoje (ne Klaipėdos krašte, bet Didžiojoje Lietuvoje) – visai netyrinėta tema. Bet mūsų atveju tas istorinis kontekstas gal nėra toks svarbu. Žinoma, svarbus, bet neturime tikslo kalbėti apie istorinius įvykius chronologiškai: karą, bėgimą ir panašiai. Tačiau norint suprasti mūsų močiutės istoriją reikia žinoti 1939– 1945 metų kontekstą. Tik svarbu papasakoti taip, kad netaptų „History Chanel“.

 

Gal jūsų filmas ką nors įkvėps pasigilinti į šiuos istorinius įvykius? 

 

V. S.: Aš tikiuosi, kad filmas įkvėps žmones domėtis savo šaknimis. Juk jeigu tavo žinios siekia tik senelius, kažkaip liūdna. 

 

Kaip reagavo šeima, kai ėmėtės šio filmo? 

 

V. S.: Kai pradėjome kurti filmą, kai kas sakė: „Kam to reikia?“ Taip, yra dalykų, apie kuriuos žmonės nėra linkę šnekėti atvirai. Ir mums dažnai iškyla klausimas: ar mes galime apie tai kalbėti, ar ne. Nesinori filmu nieko skaudinti. 

 

J. S.: Yra nepatogumų, baimės, bet mes manome, kad tas žinojimas ne tik mums, bet ir artimiesiems bus vertingas. Kaip žinome, iš kartos į kartą perduodami tam tikri pasikartojimai. Tai tarsi emocinis paveldimumas, šeimos lemtis, bet mes tiesiog žiūrime, ar yra pasikartojimų, bandome juos atsekti, gal ir paneigti.

 

V. S.: Gal labiau ieškome ryšių tarp pasikartojimų. Visa šeima atrodo tarsi tinklas. Nors ir nepalaiko kontakto, nesusitinka, yra išsimėčiusi Lietuvoje ir Vokietijoje, bet eina panašiais keliais, tarsi kartotųsi tie patys sprendimai. Kad ir tokia juokinga smulkmena: daug mūsų giminių gyvena 13-ame name arba bute. Mes keliavome po Vokietiją, buvome kokiose penkiose vietose, ir namas ar butas būdavo pažymėtas skaičium 13. 

 

Šeimos emocinis paveldimumas – tai jau beveik antropologinis tyrimas. 

 

V. S.: Mokslininkė psichologė Danutė Gailienė, su kuria noriu susisiekti, šį paveldimumą sieja su regiono likimu: jei regione yra karų, trėmimų, žūčių, tai gali lemti, kad ateityje jame bus daug savižudybių.

Pakalbėkime apie filmo stilistiką. Man tai panašu į kelio filmą... 

 

J. S.: Taip, anksčiau mes jį ir vadinome kelio filmu, dabar pati paieška tarsi tapo keliu. Su montuotoju juokaujame: „Pirmyn į praeitį.“ Keliavome ir po visą Lietuvą, ir po Vokietiją, susitikome su liudininkais, ieškojome archyvuose. Panaudosime dokumentinę, vaizdinę medžiagą tam laikotarpiui atspindėti. Ir, aišku, yra šeimos nuotraukos, nes močiutė jau mirusi. Gal panaudosime animaciją, vaizdo grafiką, bet mes dar ieškome, tad nežinia, kaip bus. Filmuojame rankine kamera, tai nelengvas iššūkis operatoriui, nes dažnai tenka filmuoti ilgus pokalbius, kurių negalima pertraukti.

 

Kaip jums sekasi dirbti kartu? Dviese režisuoti nelengva, o dar seserims?.. 

 

V. S.: Pasipykstame, bet mums tai atrodo natūralu. Galbūt labiau tai pajunta kiti komandos nariai – operatorius ir garso režisierius Martynas Tamulis. 

 

J. S.: Man visada atrodė keista, kaip įmanoma režisuoti dviese, ypač kuriant vaidybinį filmą. O šiuo atveju viskas kitaip. Man vienai šis filmas būtų neįmanomas. Tai mūsų abiejų istorija, bendras sumanymas, ir Vilmai jis net kilo pirmiau. 

 

Vilma, ar tai jūsų pirmas susidūrimas su kinu? 

 

V. S.: Taip, pirmas. Anksčiau esu dirbusi aikštelėje kaip pagalbininkė ar fotografė. Bet, aišku, tai visai kiti dalykai. 

 

O su kokiais didžiausiais sunkumais susidūrėte kurdamos šį filmą? 

 

J. S.: Sunku, kai esi ir kūrėjas, ir personažas. 

 

Kaip įvardytumėte šio filmo temą? 

 

V. S.: Aš manau, kad filmas yra labiau apie mus nei apie istorinį kontekstą.

J. S.: Kadangi mes esame ir veikėjos, tai filmas kartu ir apie seserystę

 

Ačiū už pokalbį.