Laukimas (L’attesa)
Prisikėlimo išvakarės
Prisikėlimo išvakarės
Režisierius Piero Messina
Scenarijaus autoriai Giacomo Bendotti, Ilaria Macchia, Andrea Paolo Massara, Piero Messina
Operatorius Francesco Di Giacomo
Vaidina Juliette Binoche, Giorgio Colangeli, Lou de Laâge, Domenico Diele
2015, Italija, Prancūzija, 100 min. Platintojas Lietuvoje „Prior Entertainment“
Italo Piero Messina filmo „Laukimas“ premjera įvyko Venecijos kino festivalyje – jis rodytas pagrindiniame konkurse. Dirbdamas Paolo Sorrentino asistentu filme „Didis grožis“, Messina įgijo ne tik praktinių žinių, bet ir pasitikėjimo, todėl jo ir dar kelių bendraautorių parašytas scenarijus atsidūrė Juliette Binoche rankose. Sujaudinta istorijos apie su sūnaus mirtimi susitaikyti negalinčią motiną, ji sutiko vaidinti pagrindinį vaidmenį.
Scenarijus laisvai atsispiria nuo Luigi Pirandelo pjesės „Gyvenimas, kurį daviau“ apie atmintį ir fantazijas, kurių vaizdiniai gajesni už tikrovę. „Laukimo“ siužetas trumpas – neseniai sūnų palaidojusi Ana Didįjį Penktadienį sulaukia netikėtos viešnios. Sūnaus mylimoji Žana apie nelaimę nieko nežino ir atvyksta švęsti Velykų į draugo šeimos namus. Vis dar apimta šoko Ana negali susitaikyti su sūnaus mirtimi, todėl sako, kad jis grįš vėliau. Impulsyvaus melo it sniego kamuolio nesustabdysi. Klausydamasi Žanos paliktų balso pašto žinučių sūnaus telefone Ana atranda intymią sūnaus gyvenimo pusę. Šis naujas įvaizdis tampa realesnis už sūnaus mirtį. Ana nori jį išsaugoti ilgiau ir atidėlioja tiesos atskleidimą.
Anos vaidmuo Binoche „tinka“ ir primena Krzysztofo Kieślowskio filmą „Mėlyna“, kuriame aktorė sukūrė vieną įsimintiniausių vaidmenų. „Mėlynos“ Žiuli prarado šeimą ir bėga nuo gedulo, praeities, tačiau galiausiai turi susitaikyti su mirtimi ir viską pradėti iš naujo.
Binoche ir de Laâge vaidyba – šio subtiliais jausmais ir painia psichologija grįsto filmo sėkmė. Kita vertus, „Laukimo“ forma taip pat savita. Messinai svarbu vaizdu (kameros rakursu, šviesa, kadro trukme) atskleisti sumišusį herojų vidinį pasaulį, sukurti kino Pietą. Nors filmą lengva apkaltinti manieringumu (kai kurias scenas griauna perdėta religinė simbolika), jis lieka atmintyje kaip subtiliai vizualizuotų dramatiškų jausmų šokis.
Per į filmą įterptą Velykų procesiją Sicilijoje žmonės taip susitapatina su Kristaus kančia, kad pasiekia tikėjimo katarsį: „Laukimas“ ir apie poreikį atitrūkti nuo nepakeliamos realybės. Messina neaiškina – Anos veiksmus gali lemti ir noras apsaugoti Žaną, ir savanaudiškas siekis palaikyti sūnaus gyvybę jo draugės mintyse ir taip atidėti mirties pripažinimą bei tikrąjį gedulą. Žana myli vaikiną. Jos santykiai su Ana svyruoja tarp susižavėjimo, neapykantos ir nesąmoningo prisirišimo.
Vienintelis racionalus filmo herojus yra šeimos tarnas, kurio nebylus teisiantis žvilgsnis ir nutylėjimai tarsi graikų dramų choras įspėja žiūrovus apie herojų klaidas. Tačiau jam išvažiavus namuose lieka tik racionalumo nepripažįstanti, beveik nebyli jausmų drama.
Velykų stebuklo laukimas, atsispindintis ir filmo pavadinime, kartu yra ir sūnaus prisikėlimo, ir susitaikymo su jo mirtimi laukimas. Velykų rytą sūnus sąlygiškai prisikelia, Binoche herojė pagaliau susitaiko su jo mirtimi, o Žana supranta tiesą. Jos abi išlaisvina nuo praeities ir viena nuo kitos.
