Barry Jenkinso „Požeminis geležinkelis“

Nuostabus amerikietiškas epas

Pastaraisiais metais sukurta tikrai nemažai dramų apie vergovės laikus JAV. Tačiau Barry Jenkinso „Požeminis geležinkelis“ („The Underground Railroad“, 2021), sukurtas pagal Colsono Whiteheado romaną, išsiskiria savo vizualika ir aštrumu.

Šiame miniseriale pinasi tai, kas pasakoma tiesiai ir paliekama už ekrano ribų, kas matoma, ir kas – ne, realizmas ir fantazija. Požeminis geležinkelis – XIX a. slėptuvių tinklas, padėjęs vergams pabėgti, – tampa tiesiogine, tikra traukinio linija, gabenančia žmones į saugią vietą. Jenkinsas pabrėžia knygos atšiaurų realizmą, bet kartu kuria savitą stilių. Kaip ir „Oskaru“ apdovanotoje „Mėnesienoje“ („Moonlight“, 2016) ir „Jei Bylo gatvė prabiltų“ („If Beale Street Could Talk“, 2018), taip ir šiame seriale kiekvieno kadro kompozicija alsuoja grakštumu, turtinga vaizduote ir atjauta.

 

Pagrindinė vikėja Kora (Thuso Mbedu) bėga iš plantacijos Džordžijos valstijoje, ją persekioja vergų gaudytojas Ridžvėjus (Joel Edgerton). Jos kelionės metu rodomi ne tik plakami ir kankinami vergai, bet įterpiami ir poetiški liepsnojančio medžio ar atšiauraus pliko peizažo vaizdiniai.

 

Pirmoje serijoje vaizduojamas negailestingas gyvenimas plantacijoje gali priminti Steve’o McQueeno „12 vergovės metų“ („12 Years a Slave“, 2013), tačiau Jenkinsas ir McQueenas – labai skirtingi režisieriai. Iš pradžių Jenkinsas kuria realistinį Koros pasaulį, tačiau vėliau vis labiau suka fantastine linkme. Iš pradžių Kora susitaiko su savo likimu, o vergų plakimo, korimo ir deginimo scenos tampa dar veiksmingesnės dėl to, kad naudojamos labai apgalvotai ir saikingai.

 

Skaityti apie požeminį geležinkelį yra viena, tačiau ekrane jį regint kaip metaforą, pasakojama istorija dar labiau priartina prie realybės. Jenkinsas randa pusiausvyrą tarp realaus ir įsivaizduojamo geležinkelio. Pavyzdžiui, viena stotelių – tik tamsus tunelis, tačiau Kora sapne žengia į didžiulę spindinčią stotį, kurioje knibždėte knibžda žmonių. Tai šviesus, urbanistinis Pietų Karolinos miestelis, kuriame grupė baltaodžių ugdo ir finansiškai remia juodaodžius, kad šie užsitikrintų geresnę ateitį. Kora čia dėvi geltoną suknelę ir skrybėlaitę, lanko mokyklą ir šoka valsą. Kartu ji dirba muziejuje, kur inscenizuojamas vergų gyvenimas. Jai tenka prisiminti gyvenimą, kai plantacijose skynė medvilnę. Taigi miestas su anachronistiniais dangoraižiais iš pradžių gali suponuoti geresnę ateitį, tačiau šis geranoriškas pasaulis visai nėra toks, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio.

 

Kiekvienas Koros bandymas žengti į laisvę baigiasi žiauriu posūkiu, tačiau nuostabioji Pietų Afrikos aktorė Mbedu labai tiksliai atskleidžia vis didėjantį jos herojės ryžtą judėti pirmyn. Jenkinso kuriami vaizdinia atspindi ir Korą supantį pasaulį, ir jos dvasinę būseną, kai ji keliauja per išdegusį Tenesio kraštovaizdį į sodrios žalumos apsuptą Indianos fermą. Kaip ir kraštovaizdis, magiški elementai atspindi Koros viltį ir baimę. Ji kaip Alisa Stebuklų šalyje krenta į duobę, atsiduria drėgname tunelyje, jos kelyje pasitaiko ir tiesiai į žiūrovą žvelgiančių statiškų veikėjų. Daugelis jų – jau mirę, tačiau jie nėra tiesiog plėvesuojančios dvasios, o turi realų kūną, pabrėžiantį jų gyvumą ir svarbą, nors ir nebeegzistuoja Koros pasaulyje.

 

Serialo personažai tikrai nesupaprastinami, nors ir  aiškiai nurodoma į blogio prigimtį ar dorovingųjų dviveidiškumą. Štai kai kurie baltaodžiai personažai cituoja Bibliją ir naudodamiesi religija bando pateisinti vergovę, o vienoje laisvų juodaodžių bendruomenėje vis nesutariama, ar verta išvis palaikyti ryšį su baltaodžiais.

 

Barry Jenkinsas režisavo visas dešimt serijų, kai kurioms net pats rašė scenarijų. Kartu pasikivetė ir du savo svarbiausius bendradarbius – operatorių Jamesą Laxtoną ir kompozitoių Nicholasą Britellą, abu dirbusius prie jo filmų „Mėnesiena“ ir „Jei Bylo gatvė prabiltų“. Nors Laxtono kamera vis bando fiksuoti šviesos žaismą, jos vaizdų grožis istorijos siaubo nesumenkina, o elegantiška Britello muzika, nors ir taupi, emociškai jaudina.

 

Barry Jenkinsas teigė, kad vaikystėje požeminį geležinkelį įsivaizdavo kaip erdvę, kurioje juodaodžiai statė, dirbo ir klestėjo savo pačių susikurtame pasalyje giliai po žeme. Galbūt tai viena iš daugelio priežasčių, kodėl būtent Jenkinsas pasirodė idealiausiu kandidatu adaptuoti romaną, pilną metaforų ir nežabotos vaizduotės. Vergovė dažnai vadinama Amerikos „prigimtine nuodėme“, o neteisybė ir rasinis susiskaldymas išliko iki šių dienų. Kaip sako vienas serialo veikėjas: „Mes iki šiol negalime pabėgti nuo vergovės. Jos randai niekada neišnyks.“

 

Pagal užsienio spaudą parengė Ilona Vitkauskaitė