Bobo Dylano jubiliejui paminėti

Svarbiausia, kad puikus filmo pavadinimas patiko ir Bobui Dylanui, tad Haynesas gavo jo sutikimą kurti filmą ir teisę naudoti jo dainas. Bobas Dylanas visada buvo nenuspėjamas, tačiau vieną dalyką nuspėti galima – jo gebėjimą visą karjerą išlaikyti menininko išsisukinėtojo amplua. Tad sumanymas su šešiais skirtingais aktoriais papasakoti svarbiausias kūrėjo gyvenimo dramas pasirodė paprastas, o kartu išradingas ir viliojantis, ir, be abejo, patiko dabartiniam Bobui Dylanui, kuris šiandien, būdamas 66-erių, labai domisi savo paties kūrybine istorija, o juk kadaise jo šūkis buvo „niekada nežiūrėk atgal“ („Don’t Look Back“).

Prisiminus ankstesnį Toddo Hayneso filmą „Toli nuo rojaus“ („Far From Heaven“, 2002), galima sakyti, kad šis režisierius idealiai geba sukurti bet kokį filmą, kurio veiksmas vyksta pakankamai netolimoje praeityje: jis tobulai atkuria išskirtinę to laiko atmosferą, nufilmuotą tam laikotarpiui būdinga maniera. Štai kad ir filmo „Toli nuo rojaus“ pasakojimas galėjo virsti banaliu klausimu, kodėl reikėjo papasakoti tokią istoriją. Tačiau filmas tapo giliu žvilgsniu į tam tikros epochos požemius, kuriuos režisierius stebėjo tyliai ir smalsiai.

Filme „Manęs čia nėra“ Haynesas nusprendė neskirti per daug dėmesio pasakojimo įtikinamumui ir nuoseklumui – jis leido sau meistriškai šokinėti tarp dviejų pirmųjų Bobo Dylano kūrybos dešimtmečių. Nuolat pereinama iš nespalvotos į spalvotą juostą ir atvirkščiai, nesilaikoma chronologijos. Pasakojama apie apvaliaveidžio vaikinuko Bobo norą tapti legendiniu folkmuzikos atlikėju Woody Guthrie; vėliau – protesto dainininką, 1965–1966 metų amfetamino genijų; filantropą, išleidusį albumą „Blood on the Tracks“, ir pan.

Žiūrovui, kuris, kaip ir aš, atmintinai žino visas Hayneso dilaniškas aliuzijas, nėra sunku sekti istoriją – postmodernistinę faktų ir fikcijos sintezę. Ir visai nesvarbu, kad nė vienas ekrano personažas nėra pavadintas Bobu Dylanu ar kad kūrėją vaidina juodaodis jaunuolis (Marcus Carl Franklin), britas (Christian Bale), moteris (Cate Blanchett) ir susivėlęs apkūnokas Richardas Gere’as. Dylano gerbėjams „Manęs čia nėra“ pasirodė kaip elementarus biografinis filmas, nors visi aplinkui triukšmingai aiškina, kad tai tradicinio biografinio filmo antitezė. Tokiems galima pasakyti, kad jie nieko nežino apie Bobą Dylaną.

Kaip ir kiekviename biografiniame filme, šiame kai kurie dalykai yra tikslesni nei kiti, o kai kurie klaidingesni. Kaip ir kiekviename biografiniame filme, šiame bandoma priartėti prie filmo herojaus, paliesti pagrindines gyvenimo ir karjeros dramas. Kaip ir kiekviename biografiniame filme, viena žvaigždė turi įkūnyti kitą.

Pasirinkdamas Bobą Dylaną, Haynesas supranta, kad jis – vienas autentiškiausių XX a. Amerikos herojų, kuris iki šių dienų traukia jaunus žmones, ypač jo jaunystės kūryba, socialinės ir politinės dainos, kurias taip ignoravo „kūdikių bumo“ auditorija.

Štai Martinas Scorsese, TV dokumentiniam serialui „Amerikos meistrai“ („American Masters“, nuo 1985) sukūręs filmą apie Bobą Dylaną „Be kelio namo: Bobas Dylanas“ („No Direction Home: Bob Dylan“, 2005), atskleidė ne tik jaunojo Dylano, bet ir viso Grinič Vilidžo bohemos magiją, o Toddą Haynesą, gimusį tais metais, kai Dylanas pradėjo įrašinėti savo muziką, sužavėjo „įelektrintas“, lyg gyvsidabris 7-ojo dešimtmečio vidurio Dylanas. Būtent tada prasideda Toddo Hayneso filmas. Hayneso Dylanas filmo pradžioje žūva motociklo avarijoje, kad po trijų minučių vėl prisikeltų ir dėl be galo jaudinančios trumpos scenos apsigyventų žiūrovų mintyse; jis pasiruošęs išprovokuoti visus įmanomus šūksnius ir pasipiktinimą. Tačiau ne tik ši viena jaudinanti scena dovanoja neprilygstamas akimirkas – Toddas Haynesas tikrai myli kiną kaip mediumą, tad idealiai supranta, kaip filmas atrodys dideliame ekrane, o tai suteikia dar daugiau nepakartojamų įspūdžių. Haynesas tikrai neturi sau lygių – dėl jo taip mėgstamo istorinių detalių tikslumo vienoje scenoje kone fiziškai atsiduriame 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Toje scenoje skamba Dylano „Simple Twist of Fate“, o parke žaidžia Dylano vaikai, tačiau spalvas, kurias matome, galime atpažinti savo namų fotografijų albumuose, mat visi 8-ojo dešimtmečio pradžioje fotografavo ant „Kodacolor“ juostelių.

Pats Toddas Haynesas viename interviu pasakojo, kad didžiausia klaida yra pabandyti rinkti ir analizuoti viską, ką daro Bobas Dylanas. Apibendrinti visą jo gyvenimą būtų didžiausias nesusipratimas. Režisieriui svarbiausia buvo sekti Dylano kūrybinę vaizduotę, jos kelius ir klystkelius, kaip tą vaizduotę atspindėjo, skatino kūrėjo gyvenimas.

Režisierius neslepia, kad be galo žavisi ir Bobo Dylano duotais interviu, mat jie tarytum performansai; jis nuolat pažeisdavo žaidimo taisykles, pagal kurias kiekviena įžymybė visada su nuobodžiu orumu atsakydavo į pačius kvailiausius žiniasklaidos klausimus (net ir maištingasis 6-ojo dešimtmečio Elvis).

Toddui Haynesui nereikėjo pakeisti aktorių veidų ir duoti jiems kitus vardus. Aišku, jie negali prilygti 7-ojo dešimtmečio Dylano charizmai ir grožiui. Tačiau aktoriams to daryti ir nereikėjo: visi jų bobai dylanai yra ne skirtingi ar atskiri personažai, o skirtingi vieno žmogaus brendimo etapai, didžiojo menininko atoslūgiai ir pakilimai.

Pagal užsienio spaudą parengė Ilona Vitkauskaitė