Ilgas atsisveikinimas: ar kinas pagaliau išmoko vaizduoti demenciją?
Naujuose filmuose „Tėvas“ („The Father“, rež. Florian Zeller, 2020) ir „Supernova“ (rež. Harry Macqueen, 2020) pasakojama apie liūdesį ir keistą demencijos kamuojamų žmonių gyvenimą.
Perteikti tokią būseną kine be galo sunku. Istorijos nuosekliai dramaturgiškai papasakoti neįmanoma, tad ji įgauna savotišką siurrealistinį atspalvį – jausmą, kad gyveni skirtingoje realybėje net ir su artimiausiais žmonėmis. Keista, bet ši tema vis tiek traukia kūrėjus.
Galutinis rezultatas dažniausiai būna demencija sergančiojo gyvenimo supaprastinimas, nors veikėjus, kenčiančius sunkias psichines kančias, vaidina puikūs aktoriai. Julianne Moore, Henry Fonda, Meryl Streep, Julie Christie, Emmanuelle Riva, Judie Dench – tai žvaigždės, pelniusios „Oskarą“, tačiau naiviai įsivaizduojama, kad jos tobulai suvaidintų ir demencija sergančius personažus.
Vis dėlto per pastaruosius metus nauja filmų banga apie demenciją pasiūlė gana įdomų formalų požiūrį į šią temą, su kuria dažnai žaidžiama lyg vaikiškoje smėlio dėžėje.
Vienas tokių filmų pelnė kelis „Oskarus“, tarp jų – ir už puikų aktorinį darbą. Tai Floriano Zellerio debiutas „Tėvas“, absoliučiai nesilaikantis konvencinės dramaturgijos taisyklių.
Šiame filme prie bandymo perteikti demencija sergančio žmogaus vidinį pasaulį smarkiai prisidėjo ir Anthony Hopkinsas. Be to, įdomus ir režisieriaus pasirinkimas istoriją pasakoti būtent iš sergančio personažo perspektyvos. Jo dukra ir globėja Enė (Olivia Colman) tampa neryškiu antraeiliu veikėju, kurio tapatybė vis kinta Hopkinso veikėjo galvoje.
Nors režisierius adaptavo savo paties pjesę, jis rado įdomią kinematografinę kalbą: regresuojant personažo sąmonei, kartu su ja nuolat kinta montažo ritmas, kamerinė scenografija. Kaip visišką priešingybę šiam filmui galima paminėti taip pat pernai pasirodžiusį Sally Potter filmą „Nepraminti keliai“ („The Roads Not Taken“), kuriame labai nuobodžiai ir perdėtai proziškai vaizduojami demencija sergančio tėvo (Javier Bardem) ir dukters (Elle Fanning) santykiai. Originaliausiai atrodė tik šio filmo plakatas.
Zellerio „Tėvą“ būtų galima pavadinti net siaubo filmu, kaip ir tuo pačiu metu pasirodžiusį Natalie Erikos James darbą „Relikvija“ („Relic“), tik pastarasis turi daugiau šiam žanrui būdingos stilizacijos. Tačiau jis ne toks populiarus dėl turbūt perdėm manieringo ir erzinančio psichinio sutrikimo vaizdavimo.
James filme pasakojama, kaip pagyvenusios australų matriarchės demencija ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai žaloja jos dukrą, anūkę ir ją pačią, tačiau, kitaip nei Zellerio filme, ši būklė perteikiama vis besikeičiančia fizine erdve ir iš kvestionuotinos perspektyvos. Tokia radikali namų, kuriuose vaidenasi, metafora ar siaubo scenos, kuriamos tik tam, kad šokiruotų žiūrovą, niekada nesulaukia jokių rimtų apdovanojimų, tačiau reikia pasakyti, kad tai drąsus žingsnis į priekį vaizduojant žiaurią disociacinio sutrikimo realybę.
Dar vienas vertas dėmesio filmas, finansuotas „Netflix“ platformos, yra amerikiečių režisierės Kirsten Johnson dokumentinis darbas „Dickas Johnsonas mirė“ („Dick Johnson Is Dead“, 2020). Režisierė sugeba ne tik šmaikščiai pažvelgti į savo tėvo demenciją, bet pakviečia šiame kinematografiniame pokšte dalyvauti ir jį patį. Kartu jie numato ir išbando įvairius jo mirties ir pomirtinio gyvenimo scenarijus, bando apibrėžti neapibrėžiamą demencijos laiką, kartu rašo besikeičiančios tėvo sąmonės dienoraštį.
Nerimą keliantis netikrumas dėl ateities tvyro ir virš britų režisieriaus Harry Macqueeno filmo „Supernova“ (2020), kuriame susitelkiama į ankstyvą demencijos etapą ir retkarčiais dar pasitaikančias džiaugsmingas akimirkas. Amerikiečių rašytojas Taskeris (Stanley Tucci) pastebi pirmus regresuojančios atminties požymius, tad su savo partneriu Semu (Colin Firth) leidžiasi į klajoklišką kelionę ir jautriai diskutuoja, kaip teks gyventi toliau ligai vis labiau progresuojant.
Kai kurie kritikai lyriškų pokalbių Macqueeno filmą kaltino perdėtu „higieniškumu“, apeinant nemalonią Taskerio ateities tikrovę, tačiau režisierius norėjo parodyti ne tai – jam labiausiai rūpi, kad demencija sergantis žmogus vis dar gali turėti įtakos savo ateičiai ir geba atvirai apie tai kalbėtis su aplinkiniais.
Vis dėlto visi šie filmai vienu aspektu vis dar gana tradiciniai: juose pasakojama apie baltaodžių vidurinę klasę, kuriai tragišką ligą palengvina prabangūs ir erdvūs interjerai, rūpestinga šeima ir pinigai, garantuosiantys solidžią globą.
Filmų, kaip demencija paveikia neturtingus, engiamus ir vienišus žmones sukurta labai mažai, o tai reiškia, kad scenaristai ir režisieriai apsiriboja tik psichologine kančia. Galbūt iki platesnio matymo jie dar nesubrendo. Tikėkimės, kad tai pasikeis.
Pagal užsienio spaudą parengė Ilona Vitkauskaitė
