Kultūra - tai dūmų uždanga

Šešių dalių serialas – tai istoriją apie Didžiosios istorijos pabaigą, odisėja po XX amžių, globalią istoriją ir jos tragedijas bei ironiją, apie neapibrėžtą ateitį. Vienas britų kino kritikas rašė, kad nuo antrojo „Tvin Pykso“ (2017) dar nematė serialo, kuris esą teikia be galo daug peno apmąstymams, o kartu paklaidina žiūrovą.

Adamas Curtisas išgarsėjo BAFTA apdovanotu televizijos mini serialu „Pandoros skrynia“ („Pandora’s Box“, 1992) apie šiuolaikinių technokratų idėjų įgyvendinimo pasekmes. Lietuviams šiuo metu pravartu būtų pažiūrėti ir jo 1999 m. trijų dalių dokumentinį filmą „Gyvi mirusieji“ („The Living Dead“), kuriame tiriama, kaip valdžia ar galios pozicijoje esantys individai gali manipuliuoti istorine atmintimi. 2004 m. pasirodęs televizinis dokumentinis filmas „Košmarų galia: baimės politikos iškilimas“ („The Power of Nightmares: The Rise of the Politics of Fear“) analizuoja, kaip politiškai konstruojamas išsigandusios ir paranojiškos visuomenės mentalitetas, o priešiškai nusiteikę džihadistai ir neokonservatoriai, anot autoriaus, turi daugiau panašumų nei skirtumų.

Šįkart siūlome ištraukas iš pokalbių su Adamu Curtisu.

Visi trokšta permainų

Nepaisant visų mūsų politinių nesutarimų, 2020-aisiais mus suvienijo bendras nepasitenkinimas. Tiesiogine žodžio prasme išgyvename švilpiko dienas – kol ateitis miglota, esame įstrigę amžinoje dabartyje. Mūsų egzistencija tiesiog tapo statiška. Mūsų socialiniai burbulai vis traukiasi, o mes juose užstrigę; susitraukė ir mūsų akiratis, ką jau kalbėti apie horizontą. Apie prasmės paieškas dar rašiau savo knygoje „Spąstai: kas nutiko mūsų laisvės svajonei“ („The Trap: What Happened to Our Dream of Freedom“, 2007). Kita vertus, kovido krizė leido mums paspausti pauzės mygtuką ir pasvajoti apie pasaulį, kuris būtų geresnis už ankstesnįjį. Tiesiog jaučiu, kad visi trokšta permainų, tačiau niekas nepasiūlo jokių alternatyvių ateities vizijų, kurios tikrai atrodytų patrauklios. Todėl ir ėmiausi kurti šį mini serialą, kad užduočiau klausimą – kodėl? Aišku, aš ne pirmasis, kaltinantis mūsų sekuliarią visuomenę tuštumu. Apie tai dar 1991 m. rašė Douglasas Couplandas savo knygoje „X karta“ ir kituose savo darbuose apie Vakarų pasaulį, paaukojusį Dievą ir dabar neturintį į ką atsiremti, ko laukti, apie ką pasakoti. O bandymas sukurti individualistų visuomenę, kurioje kiekvienas individas gyvena savo pasaulyje ir svajonėse, išgyvena krizę. Juk po kurio laiko visi išsikvepia, pradeda kamuoti klausimas „kam visa tai?“ Dar Couplandas uždavė klausimą „kuo jūs tikite“? Regis, lyg ir turėtum tikėti savimi, jei ne – egzistuoja begalė psichologinių idėjų ir patarimų, kurie mums turėtų padėti. Deja, regis, ir tai jau nebepadeda. Apie tai dar pasakojau savo 2016 m. filme „Hipernormalizacija“ („HyperNormalisation“), kuriame lyginau vėlyvojo sovietmečio „normalumą“ su mūsų technokratų elito blefais. Šiais laikais žiniasklaidos užduotis, regis, skaldyti visuomenę: ji skirsto žmones į geruosius ir bloguosius: vieni tampa nekaltomis aukomis, kiti – baisiais bankininkais ar diktatoriais. Nemanau, kad žmones taip lengva apibrėžti – visi mes dviprasmiški. Kadangi vadinu save atminties antropologu, man įdomu patyrinėti, kaip kai kurios idėjos žmogaus galvoje maišosi su jo paties praeities vaiduokliais, o snobizmas, žemesnės klasės įsiūtis, bet kartu slapta svajonė atkurti imperiją pasireiškia deformuotais būdais. Individualizmo apologetai padarė vieną esminių klaidų – įsivaizdavo, kad dalykus galima keisti neatsižvelgiant į kitų individų mąstyseną. Taigi progresyvūs judėjimai ateityje šios klaidos kartoti neturėtų. Kitas aspektas, paskatinęs sukurti filmą, – tai „Brexitas“ ir Donaldas Trumpas. Vis mąsčiau, kodėl žmonės, kurių šie dalykai netenkino, nepasiūlė alternatyvios pasaulio vizijos, kad balsavusieji už Trumpą ir „Brexitą“ pasirinktų kitą variantą? Užuot tai padarę, jie įsitraukė į tam tikras sąmokslo teorijas, kad šiais žmonėmis manipuliavo Vladimiras Putinas ar „Cambridge Analytica“...

Pagal užsienio žiniasklaidą parengė Ilona Vitkauskaitė

B. D.