Humaniškas dokumentinis kinas

Praėjus daugiau kaip penkiasdešimčiai metų po Fredericko Wisemano filmo „Titikuto bepročiai“ („Titicut Follies“, 1967) požiūris į psichinę sveikatą ir slaugą pasikeitė, taip pat pasikeitė ir šių temų vaizdavimas. Wisemano novatoriškas filmas tuo metu buvo laikomas baisiai radikaliu, mat jame vaizduojami pažeidžiami subjektai. Ką jau kalbėti apie pačių globos įstaigų savų pacientų išnaudojimą ir nepagarbą jiems. Dėl to „Titikuto bepročiai“ lentynose pragulėjo dvidešimt ketverius metus. Filmo veiksmo vieta – Bridžvoterio valstybinė ligoninė, dar vadinta „kriminalinių bepročių“ kalėjimu, nors ne visi ten gulintys turėjo teistumą. Filmo vaizdai gali dar ilgai šokiruoti ir bauginti: iš nuogų vyrų tyčiojasi ligoninės-kalėjimo prižiūrėtojai, jie stumdomi, jų kūnai niekingai tyrinėjami.

Šis filmas vadintas svarbiu cinéma vérité pavyzdžiu, nors pats Wisemanas šiam terminui ir nepritarė, mat jis reiškia, kad tokio kino kūrimas yra pasyvus stebėjimas. Atvirkščiai, režisierius nuolat dalyvauja savo filmų kūrime, daug dėmesio skiria dramaturginei struktūrai, scenografijai, bet kartu geba būti nematomas.

O štai pastarųjų metų dokumentiniuose filmuose matomas akivaizdesnis režisieriaus įsitraukimas, jautresnis žvilgsnis, leidžiantis ir labiau emociškai įsitraukti žiūrovui. 2018 m. pasirodžiusiame Shehrezado Maherio filme „Šis purtymas palaiko mane stabilų“ („This Shaking Keeps Me Steady“) apie paramedikų patiriamas traumas, kasdien regint žmogžudystes ir nelaimingus atsitikimus, pasakojama per prisiminimus ir rekonstrukcijas, kuriamas populiariems televizijos šou. Vienas iš paramedikų prisimena, kaip basomis braido nuolaužų pilnoje upėje ir bando traukti lavonus, kitas – gelbėja savižudę moterį ir jos kūdikį. Šis eksperimentinis filmas tyrinėja, kaip kasdienė paramedikų tragedija paverčiama pramoga.

Konvencionalios struktūrinės distancijos nepaisymas, režisieriaus dalyvavimas filme, santykio su filmo subjektu mezgimas – tai svarbus atjautos žingsnis dokumentikoje. Štai Stevenas Eastwoodas filme „Sala“ („Island“, 2017) žiūrovą nukelia į nepagydomomis ligomis sergančių pacientų pasaulį hospise. Tai retas žvilgsnis į gyvenimą, kurio žmonės paprastai nenori pripažinti ar juo labiau matyti. Kartu tai ir drąsus žvilgsnis į mirtį – tiek jos tragizmą, tiek banalumą. Užmezgęs artimus santykius su filmo herojais, Eastwoodas prisipažino, kad filmas padėjo jam suvokti panašumą tarp slaugytojo ir režisieriaus – abu jie laikinos figūros kažkieno gyvenime, tačiau trumpai turi galimybę pažvelgti į kito žmogaus vidų.

Alice Diop „Pagal iškvietimą“ („La permanence“, 2016) pasakojama apie prieglobsčio prašytojų apsilankymus Bobonji konsultacijų centre šiaurės rytų Paryžiaus priemiestyje. Tai viena iš nedaugelio pabėgėliams prieinamų tarnybų.

Režisierė Diop stebi gydytojo ir psichologo kasdienius susitikimus su pacientais, besiskundžiančiais ne tik prasta fizine, bet ir psichine sveikata, taip pat atskleidžia varginančią biurokratiją, trukdančią suteikti elementarią pagalbą. Kamera statiška, ji gydytoją ir pacientus stebi klaustrofobiškoje erdvėje, fiksuodama ir tiesioginį nejudrumą, ir metaforišką biurokratinio aparato nerangumą, trukdantį žmonėms gauti reikiamą pagalbą.

Režisierės akis ir jos kameros objektyvas stebi žmonių veido išraiškas – išsekimą, nerimą, viltį ir skausmą, kartais pagaunamas ir pacientų žvilgsnis. Tai veidai žmonių, nukeliavusių daugybę kilometrų, kai kurie jų priėmimo pas gydytoją laukia visą dieną, kai kurie grįžta diena iš dienos, kad tik galėtų būti pamatyti. Diop fiksuoja švelnius ir raminančius gydytojo judesius, pavyzdžiui, kai vienas pacientas taip susijaudinęs bando paaiškinti savo padėtį, kad jam net užgniaužia kvapą.

Vienoje jautrioje scenoje kenčianti pacientė stipriais ir skausmingais riksmais bando perteikti vidinę traumą; padrąsinta gydytojo, režisierė atsitraukia nuo savo kameros ir uždeda ranką moteriai ant peties. Šis netikėtas įsikišimas – sukrečiantis švelnumo aktas, kuriuo perteikiama atjautos ir emocinio įsitraukimo svarba.

2018 m. žiūrovų širdis pavergė Ericko Stollo ir Chase’o Whiteside’o filmas „América“. Pasakojama apie tris brolius Diego, Rodrigo ir Bruno, besirūpinančius savo 93 metų močiute América. Iš pradžių filmas, regis, pasakoja tik apie Diego, kuris paplūdimyje linksmina vaikus ir turistus, tačiau istorija greit pakrypsta kita linkme, kai Diego tėvas apkaltinamas savo motinos nepriežiūra. Filmas – tai nepaprastai gili ir jautri istorija apie Américą ir tris jaunus brolius. Retai kada kine galima išvysti tokį gyvybingą ir šiltą moters, kuriai jau pažengusi demencija, portretą. Deja, realybė nėra tokia graži: kasdienė globa pradeda slėgti brolių pečius, nes su ja sunku derinti asmeninį gyvenimą, be to, koją kiša ir skirtingas brolių požiūris į močiutės psichinę būklę. Per šios šeimos mikropasaulį atsiskleidžia požiūris į globą, kuri gali būti suvokta ir kaip prievarta, ypač kai dėl pinigų trūkumo artimieji negali sergančiojo aprūpinti profesionalia globa ir aukojasi patys.

„Man pasakojo apie skirtingus žmones ir žmogiškumą. Tačiau nepamačiau nei žmonių, nei žmogiškumo. Tiesiog mačiau labai daug įvairių žmonių, kuriuos vienus nuo kitų skiria tuštuma.“ Tokia antrašte prasideda Diop filmas „Pagal iškvietimą“. Ji suponuoja, kad dehumanizacijos procesai daro didžiulę žalą. Viena iš alternatyvų – švelnesnis ir empatiškesnis požiūris į filmų kūrimą. Juk tai taip pat gyvybiškai svarbu kaip ir žmogiškasis ryšys – fizinis ir emocinis.

Parengė Ilona Vitkauskaitė