Kaip filmas „Užsispyrusi blondinė“ tapo feministine klasika
Dar 1966 m. išlesita Dolly Parton popdaina „Dumb Blonde“ iki šių dienų vadinama šviesių plaukų, esą neteisingai siejamų su žemu intelektu, himnu. Kaip ir Dolly Parton daina, taip ir 2001 m. pasirodęs Roberto Luketico filmas „Užsispyrusi blondinė“ („Legally Blonde“), kuriame Reese Witherspoon suvaidino teisės studentę Elę, sulaukė didelio populiarumo dėl stiprios feministinės žinutės: kad šiame pasaulyje sulauktum sėkmės, visiškai nereikia savęs keisti ir apsimetinėti tuo, kuo nesi.
Nors pagrindinei herojei Elei tenka savo vertę įrodinėti Harvardo teisės mokykloje, nuolat kovoti su buvusiu vaikinu ir jo įkyria naująja sužadėtine, didžiausiu jos priešu tampa jos plaukų spalva. Iki šiol nėra aišku, kaip atsirado „kvailos blondinės“ stereotipas, tačiau nemažai istorikų mano, kad pirmoji oficialiai įvardyta kvaila blondinė atsirado dar 1775 metais. Paryžiaus kurtizanė Rosalie Duthé įkvėpė satyrinę pjesę „Les Curiosités de la Foire“ („Mugės įdomybės“). Esą Rosalie garsėjo tuo, kad prieš prabildama darydavo ilgokas pauzes, tad jai ir vėlesnėms auksaplaukėms gražuolėms imtas priskirti kvailumas.
1953 m. pasirodęs Howardo Hawkso filmas „Džentelmenai renkasi blondines“ („Gentlemen Prefer Blondes“) irgi prisidėjo prie „kvailų blondinių“ stereotipizacijos, mat šalia Marilyn Monroe šoko protinga ir gabi brunetė Jane Russell. Kine moterys buvo nuolat skriaudžiamos ir nuvertinamos vien dėl plaukų spalvos, tokia jautėsi ir „Užsispyrusios blondinės“ Elė Vuds. Jei jos plaukų spalva būtų buvusi keletu pustonių tamsesnė, filmas būtų visai kitoks.
Nesunku suprasti, kodėl dar nepasirodęs filmas buvo sutiktas kritiškai. Užtenka vien žvilgtelėti į „Užsispyrusios blondinės“ plakatą, kuriame Elės blizgančios sruogos ir rožinė suknelė užima daugiausia vietos, o antrame plane lieka į ją sutrikusiais žvilgsniais spoksantys bendramoksliai.
Jau pirmoje filmo scenoje Elė švelniai šukuojasi savo plaukus, tačiau po pasimatymo su greit ją paliksiančiu vaikinu Vorneriu (Matthew Davis) pakeliui namo verkia – plaukų spalva tampa kone jos priešu, mat siekdamas tapti senatoriumi Vorneris meta Elę, kad susirastų sau Džekę [Jacqueline Kennedy], o ne Merliną [Marilyn Monroe]. Elei plaukų spalva tampa kliūtimi, o ne privalumu. Dar didesne kliūtimi jie tampa Elei atvykus į Harvardą. Juolab kad ir pačios Elės motyvacija studijuoti teisės mokykloje skamba ne itin „feministiškai“: ji nori tapti „rimta“ moterimi, apie kokią visada svajojo Vorneris. Tačiau būtent Harvarde išryškėja merginos užsispyrimas: nuolat sulaukianti replikų dėl išvaizdos, ji nesileidžia sužlugdoma, atvirkščiai, atsiskleidžia, mat jai tikrai per daug kartų buvo pasakyta, kad ji „nepakankamai gabi“.
Gal ir skamba banalokai, tačiau Elė dekonstruoja kvailos blondinės stereotipą, pasineria į studijas ir suvokia, kad tikroji jos vertė yra ne paviršutiniškas grožis. Jos pasiryžimas siekti sėkmės priešiškoje ir vyrų uždominuotoje aplinkoje galiausiai užgožia Elės norą susigrąžinti buvusį vaikiną. Reikėtų nepamiršti, kad XXI a. pirmame dešimtmetyje, kai pasirodė filmas, populiariojoje kultūroje buvo ypač ryškūs fiziniai ir elgesio pokyčiai, tačiau Elė niekada neatsisakė savo tapatybės ar šviesių plaukų.
Reikia pripažinti, kad ši epocha tiesiog apsėsta stiprių moterų personažų, o tai susiaurina galimybių kelią mergaitėms ir merginoms, nebūtinai turinčioms bruožų ar savybių, priskiriamų vyriškumui. Elės stiprybė kyla iš to, ką ji myli ir kaip nuoširdžiai rūpinasi visais žmonėmis. Reese Witherspoon vaidyba su užkrečiančiu žavesiu ir spinduliuojančiu pozityvumu paneigė paviršutiniškos, lėkštos blondinės stereotipą ir dar tuomet pasiūlė naujo tipo heroję, su kuria galime tapatintis. Witherspoon herojė tuomet įkvėpė jaunų merginų kartą ir teigė, kad moteris gali būti suvokiama kaip protinga ir stipri ne tik tada, kai atsisako moteriškumo ir prisiima daugiau vyriškų savybių. Elės nuožmus ryžtas ir yra „Užsispyrusios blondinės“ varomoji jėga.
Pagal užsienio spaudą parengė Ilona Vitkauskaitė
