Michelis Franco apie „Naują tvarką“

Meksikos režisierius pasakoja apie savo filmą „Nauja tvarka“ – provokuojantį distopinį kūrinį, kuriame rodoma, kaip jo gimtąją šalį drasko politiniai neramumai ir iš kylantis smurtas.

„Nauja tvarka“ tapo prieštaringiausiai vertinamu pernykščių metų filmų iš Lotynų Amerikos. Jis buvo apdovanotas ne tik Venecijos kino festivalyje, bet ir pritraukė daugybę žiūrovų gimtojoje Meksikoje. O tai paskatino socialinių tinklų polemiką apie darbininkų klasės sukilimą prieš baltųjų elitą.

 

Režisierius ir scenaristas Franco jau anksčiau garsėjo minimalistiniais filmais su socialinio realizmo atspalviu. 2012 m. pasirodęs „Po Liucijos“ („Después de Lucía“) taip pat sulaukė didžiulio dėmesio ir populiarumo tarp žiūrovų, nes pasakojo apie skaudžią patyčių kultūrą. Paskutiniam savo filmui režisierius pasirinko „platesnę drobę“ – košmarišką viziją, kuri prasideda įsiveržimu į turtuolių vestuves, masiniais sukilimais ir baigiasi karine diktatūra bei viešomis egzekucijomis.

 

Vienas meksikiečių kino kritikas teigė, kad „Nauja tvarka“ yra ne tiek distopija, kiek dabartinės padėties Meksikoje atvaizdavimas.

 

Ir viena, ir kita. Tačiau kalbant kino terminais, tai labiau distopija su aiškia aliuzija į žanrinį kiną. Jokiu būdu nesu tik festivalinio kino kūrėjas.

 

„Nauja tvarka“ prasideda poetine įžanga: skamba Šostakovičiaus muzika, abstraktūs paslaptingi vaizdai. Kodėl svarbus poetinis lygmuo filme, kur labai grafiškai vaizduojamas ir smurtas?

 

Smurtas visada buvo meno sudedamąja dalimi, poezijos taip pat. Vienas mano mėgstamiausių dailininkų – Goya, tad, kaip ir jo paveiksluose, siekiu derinti poetiškumą ir smurtą.

 

Filmavimo stilius skiriasi nuo ankstesnių jūsų filmų – naudojate mobilią kamerą.

 

Taip, tai man buvo didelis pokytis. Pasirinkau ją iš dalies dėl to, kad scenarijuje buvo ne viena pasakojimo perspektyva. Ankstesni filmai buvo nufilmuoti panašiu – lėtu stiliumi. Tačiau žmonės nežino, kad esu kūręs ir reklamas televizijoms. Paprastai nemėgstu repetuoti, tačiau šiame filme vienai techniškai sudėtingai trijų minučių trukmės įsiveržimo į namą scenai pasiruošti mums prireikė trijų savaičių.

 

Filme naudojamos raudona, balta ir žalia spalvos, nurodančios į Meksikos vėliavą. Tačiau jūsų filmas yra bendros gamybos su Prancūzija, o ir pagrindinės veikėjos vardas prancūziškas. Į ką orientuotas jūsų filmas?

 

Taip, veiksmas vyksta Meksikoje, nes tai mano gimtoji šalis, tad labiausiai suprantu jos vidinius konfliktus. Tačiau JAV žiūrovai istoriją tapatino su „Black Lives Matter“ judėjimu ir neramumais, o Prancūzijos – su geltonųjų liemenių protestuotojais. Tad kiekvienas, žiūrėdamas filmą, galvoja, kad tai galėtų nutikti ir jo šalyje.

 

Prieš dvidešimt metų pasirodęs Alfonso Cuaróno filmas „Taip pat ir tavo mamą“ („Y tu mamá también“, 2001) irgi buvo labai peikiamas, nes kritikai sutapatino filmo veikėjų požiūrį su paties filmo (ar režisieriaus) požiūriu. Atrodo, kad kažkas panašaus nutiko ir su „Nauja tvarka“: kai kurie žiūrovai jus kritikavo, kad palaikote turtingųjų klasę.

 

Filme turtingieji tėra pėstininkai žaidime, kurį galiausiai pralaimi visi. Kritikų darbo dalis yra kritikuoti, ir man tai glosto širdį, nes visi man patinkantys režisieriai kentėjo nuo kritikos strėlių ir kontroversijos. Tačiau filmui pasirodžius kino teatruose buvo parduota pusė milijono bilietų, nors kino teatrai galėjo būti užpildyti tik dvidešimčia procentų. Tai buvo pelningiausias Meksikos filmas nuo pandemijos pradžios. Aišku, premjerą galėjome ir vėl atidėti, tačiau filmas pasirodė toks aktualus, kad norėjosi jį kuo greičiau paleisti.

 

Pagal Paulo Juliano Smitho interviu parengė Ilona Vitkauskaitė

 

„Sight&Sound“