Paulas Schraderis: „Aštuntajame dešimtmetyje geresni buvo ne filmai, o žiūrovai“

Jūs įkūrėte savo kino žurnalą, tiesa?

 

Buvo toks žurnalas, bet, manau, kalbate apie kino žurnalą „Cinema“. Prieš man tampant redaktoriumi, juo buvo Curtis Hansonas, o žurnalas priklausė Curtiso dėdei.

 

Regis, anksčiau kino kritika buvo savotiškas judėjimas?

 

Iš pradžių rašiau ganėtinai radikaliam leidiniui „LA Free Press“, kuris traktuotas kaip alternatyvi spauda, o tiražas maždaug buvo 100 000. Taip, leidinys buvo savotiško judėjimo dalis, kino kritikai – taip pat. Dabar tai skamba keistai. Intelektualiu kinu susidomėjau dar studijuodamas koledže ir seminarijoje. Ypač domėjausi Ingmaru Bergmanu. Grand Rapidse (Mičiganas) filmų žiūrėti negalėjau, nes nebuvo kino teatrų. Todėl vasarą išvykau į Kolumbijos universitetą, užsirašiau į keletą kursų, kad galėčiau žiūrėti filmus, o paskui atsitiktinai bare buvau supažindintas su Pauline Kael. Galiausiai per vieną vakarienę ji man pasakė: „Tu nenori būti dvasininku, tu nori būti kino kritiku!“ Ji mane įtaisė į UCLA (garsusis Kalifornijos universitetas Los Andžele) ir padėjo įsidarbinti „LA Free Press“.

 

Ar ji darė didelę įtaką jūsų rašymui?

 

Ji metė ilgą šešėlį. Pauline turėjo daugybę asistentų, tačiau jos stilius buvo nepakartojamas. Žinoma, ji darė man įtaką. Viena jos galios priežasčių – daug ryšių. Prisimenu, kaip ji man paskambino ir pasakė, kad turime palaikyti Jeano-Luco Godard’o filmą „Kinė“ („La Chinoise“, 1967). Tuomet ne tik ji parašė recenziją, pasirodė dar septynios ar aštuonios. Bet tada Godard’as buvo tas žmogus, dėl kurio eidavai į barikadas.

 

Sunku įsivaizduoti, kad toks filmas būtų sukurtas šiandien...

 

Apie 5-ąjį dešimtmetį ar 6-ojo pradžią žmonės kalba kaip apie Holivudo „aukso amžių“. Ne todėl, kad filmai ar režisieriai buvo geresni – tiesiog geresni buvo žiūrovai. Tai buvo socialinės įtampos metas ir žiūrovai kreipėsi į menininkus ieškodami atsakymų. Ką manote apie moterų teises? Ką manote apie karą? Kai visuomenė gręžiasi į menininkus ieškodama atsakymų, gimsta didis menas. Tuo metu filmai sukdavosi kultūrinių pokalbių centre. Šiandien daugybė jaunų žmonių, pavyzdžiui, mano vaikai, nemano, kad filmai gali padaryti didelę įtaką. Kai žiūrovai nemano, kad filmai yra svarbūs, labai sunku kurti svarbius filmus.

 

Kaip nuo to laiko pasikeitė kino kritika?

 

Dėl interneto kino kritika tapo demokratiškesnė – dabar visi yra kino kritikai. Žinoma, niekas iš kino kritikos pragyventi negali. Tačiau ar dabartinė kritika geresnė, ar blogesnė, atsakyti sunku. Visokių tekstų reikia ir visi turi savo skaitytoją.

 

Kaip manote, kaip pasikeitė filmų žiūrėjimas bėgant metams?

 

Dariau du dalykus: rašiau savotišką populiariąją kritiką, kuria nagrinėjau socialinę situaciją, bet, kita vertus, domėjausi ir tuo, ką laikiau tam tikru stiliumi filmuose. Tai buvo visiškai kitoks filmų „skaitymas“: žiūrėjau į juos kaip į stilistines dvasines pratybas, o ne kaip į socialinį turinį. Pauline Kael – atvirkščiai.

 

Ar domėjimasis dvasingumu kine, vėliau pavadintas transcendentiniu stiliumi, kilo iš tikėjimo?

 

Kai baigiau seminariją ir pradėjau domėtis kinu, įžvelgiau tam tikrus tiltus. Supratau, kad aplink mane nieks apie tai nerašo. Jaučiausi per jaunas knygai rašyti, bet žinojau, kad jei dar metus lauksiu, niekada jos neparašysiu. Tuo metu turėjau lėšų, kad galėčiau metus ar dvejus dirbti veltui, kol įsikišo gyvenimas ir reikėjo užsidirbti. Taigi parašiau ją per anksti, bet užtat prie jos grįžau dabar. Pastaruosius metus permąsčiau transcendentinį stilių, kuris apima kiną nuo Andrejaus Tarkovskio iki šių dienų. Analizuoju lėtąjį kiną ir nuobodulio kaip estetinės priemonės naudojimą.

 

Kaip manote, kurie šiuolaikiniai kino kūrėjai labiausiai priartėjo prie tokio transcendentiškumo?

 

Man atrodo, kad egzistuoja kelios kryptys, kuriomis juda savotiškas tylusis kinas. Kai jis išsivadavo nuo Tarkovskio ir paliko teatrą, pradėjo judėti jam patogesne linkme, t. y. į meno galerijas. Vis dar kuriami filmai tuo tradiciniu transcendentiniu stiliumi, bet jau yra ir kito lėtojo kino, kuris labiau primena galerines instaliacijas. Šiandien sunku meno galerijoje nepamatyti vieno ar kito filmo.

 

Ar manote, kad daugelis lėtojo kino filmų yra sąmoningas mėgdžiojimas? Net visiškai pažodinis, jei prisimintume Carloso Reygadaso darbą „Tyli šviesa“ („Stellet Licht“, 2007).

 

Bet tai puikus filmas! Tiesiog nuostabiai sumanytas „Žodžio“ („Ordet“, rež. Carl Theodor Dreyer, 1955 – aut. past.) perdirbinys. Ar matėte „Kryžiaus kelią“ („Kreuzweg“, rež. Dietrich Brüggemann, 2014 – aut. past.)? Šie filmai labai panašūs. Taip pat ir Paweło Pawlikowskio „Ida“ (2013). Visi šie filmai dar gali dvasiškai paveikti.

 

Grįžkime prie jūsų. Daug kas nusivylė, kad ne jūs parašėte scenarijų Scorsese’s filmui „Tyla“ („Silence“, 2016).

 

Prieš daugelį metų, kai sukūriau „Mishima“ (1985), japonai norėjo sukurti dar vieną filmą. Pasakiau, kad pastatysiu „Tylą“, nes Martis [Scorsese] niekada nesukurs šio filmo. Taigi pradėjome aiškintis, kaip iš Scorsese’s perpirkti romano teises. Tačiau Martis atrėžė, kad tikrai sukurs filmą. Tikrai!

 

Kaip manote, ar dabar įmanoma sukurti „rimtą“ filmą? Ar rimtumas ir komerciškumas vis dėlto nesuderinami?

 

Kas dabar yra komercinis kinas? Kino teatrų platinimas merdėja. Ir ne tik – festivaliniai rodymai kino teatruose taip pat. Kadangi dabar sukuriama tiek daug produkto namų platformoms, žmonės nebeturi laiko išsamiau pasidomėti, tad skaito visokias statistikas. Ieško kokio penketuko, jei kas nors juos sudomina, tą filmą pasižiūri... Akivaizdu, kad kai kuriose pasaulio dalyse kino teatrai vis dar yra reikalingi, tačiau JAV jie tampa vis mažiau svarbūs. Dabar kiekvieno filmo kūrimas yra kova, daugelis mano amžininkų kovoja. Išskyrus Steveną Spielbergą...

 

Pagal Matto Thrifto interviu parengė Ilona Vitkauskaitė