Sudėtinga moterų istorija Kanų kino festivalyje
Ir pagrindinėje, ir paralelinėse konkursinėse programose dalyvavo daugiau moterų režisierių filmų nei bet kada anksčiau. Pagrindinis festivalio apdovanojimas – „Auksinė palmės šakelė“ – atiteko prancūzų režisierei Juliai Ducornau už filmą „Titane“. Programos „Režisierių savaitė“ laureate tapo kroatų režisierė Antoneta Alamat Kusijanović ir jos filmas „Murina“. Rusų režisierė Kira Kovalenko buvo apdovanota už filmo „Atleidžiant kumščius“ („Rasžymaja kulaki“) neįprastą stilių ir istoriją programoje „Ypatingas žvilgsnis“.
Nors ir daugėja laiminčių moterų, vis dar egzistuoja konservatyvoka nuomonė apie filmus kuriančias moteris – ypač tarp tų, kurie sprendžia, kas laimės Kanuose. Savo tyrime gilinuosi į Kanų festivalio istoriją, ieškodama užuominų, kodėl tiek daug metų moterų darbai buvo ignoruojami ir kokie veiksniai šią situaciją gali padėti pakeisti.
Nepastebėtos režisierės
Šių metų laureatės prisijungė prie nedaugelio kūrėjų, kurioms pavyko laimėti per visą Kanų istoriją. „Auksinė palmės šakelė“ moteriai atiteko tik antrą kartą po beveik trijų dešimtmečių – 1992 m. už filmą „Fortepijonas“ („The Piano“) ją laimėjo Naujosios Zelandijos atstovė Jane Campion. Geriausio režisieriaus titulas moterims irgi atiteko tik du kartus: 1961 m. Julijai Solncevai už „Liepsningųjų metų kroniką“ („Povest plamennych let“), o po 56 metų, 2017-aisiais, Sofiai Coppolai už filmą „Lemtinga pagunda“ („The Beguiled“).
Viena pirmųjų 1946 m. vykusio Kanų festivalio nugalėtojų buvo Bodil Ipsen – danų aktorė, sukūrusi ir dešimt filmų. Tuomet Didžiuoju žiuri prizu buvo apdovanotas kartu su danų aktoriumi ir režisieriumi Lau Lauritzenu jos kurtas filmas „Raudonosios pievos“ („De røde enge“). Tarp tų metų laimėtojų buvo tokie režisieriai kaip Billy Wilderis ir Roberto Rossellini. Priešingai nei Bodil Ipsen, jų vardai plačiai žinomi ir šiandien. Tai tik dar kartą paliudija, kad moterų pasiekimai palaipsniui nublanksta, nes kino kritika ir festivalių istorijos moterų laimėjimų nemini taip dažnai kaip vyrų.
Žvelgiant į Kanų festivalio istoriją matyti, kad režisierės beveik niekada nepretendavo į apdovanojimus. Tai galima pasakyti ir apie tas, kurios apskritai laikomos vienomis geriausių Prancūzijos režisierių.
Agnès Varda (1928–2019) – legendinė kino istorijos figūra, dažnai vadinama prancūzų Naujosios bangos „krikštamote“, buvo gana produktyvi. Tačiau Kanuose ji dalyvavo tik kartą – 1962 m. su filmu „Kleo nuo 5 iki 7“ („Cléo de 5 à 7“), bet tais metais apdovanojimus pelnė tik vyrai.
Claire Denis yra viena garsiausių gyvų prancūzų režisierių, tačiau vienintelis jos filmas, dalyvavęs Kanų konkurse, buvo „Šokoladas“ („Chocolat“, 1988). Žinomiausias Denis filmas – „Gražus darbas“ („Beau Travail“, 1999), bet jame kalbama apie vyro tapatybės krizę. „Gražus darbas“ pripažįstamas kaip vienas geriausių visų laikų filmų, tačiau, nepaisant didžiulio populiarumo, jis nebuvo atrinktas į Kanų konkursą.
Štai Catherine Breillat filmuose daugiausia dėmesio skiriama moterų seksualiniams troškimams. Režisierė garsi filmais, kuriuose atvirai žvelgiama į paauglių seksualumą, pavyzdžiui, „Tikra mergina“ („Une vraie jeune fille“, 1976) ir „36 dydis“ („36 fillette“, 1988). Jos filme „Romansas“ („Romance“, 1999) drąsiai ir atvirai tyrinėjamas prieštaringas intymumas. Tačiau Prancūzijoje Breillat iš pradžių laikyta pornografijos kūrėja ir dažnai cenzūruota.
Tik pastaraisiais metais jos kūryba pradėta vertinti kaip metanti iššūkį įprastiniam moteriškumo vaizdavimui. Breillat kuria filmus nuo 8-ojo dešimtmečio, tačiau Kanuose ji dalyvavo tik kartą – 2007-aisiais su filmu „Sena meilužė“ („Une vieille maîtresse“).
Daugybė režisierių moterų su išskirtiniu stiliumi
Vienas iš dažniausių pasiteisinimų, kodėl didžiuosiuose festivaliuose nesama moterų kūrinių – trūksta moterų sukurtų filmų, todėl problemų reikia ieškoti gamybos sektoriuje. Tačiau iš tikrųjų taip nėra.
Moterų kino festivaliai, tokie kaip vykstantis Kreteilyje (Paryžiaus priemiestis), rengiami nuo praeito amžiaus 8-ojo dešimtmečio ir kasmet parodo per šimtą moterų režisuotų filmų. Per pastaruosius dvidešimt metų nuo Belgijos iki Egipto atsirado daugiau kaip penkiasdešimt moterų kino festivalių. Vis dėlto šiuose festivaliuose rodomi darbai dažnai įvardijami kaip „moterų filmai“, o tai reiškia, kad jiems trūksta universalesnio patrauklumo.
Net ir tais atvejais, kai režisierės sulaukia pripažinimo, jos retai traktuojamos kaip „autorės“. Šiuo terminu vadinami režisieriai, jau turintys atpažįstamą ir unikalų stilių bei pasaulėžiūrą, įžvelgiamą visuose jų filmuose.
Ši „autorinio kino“ idėja labai svarbi Kanuose, garsėjančiuose tokių autorių garbinimu (egzistuoja net kategorija „nuolatiniai Kanų dalyviai“). Akivaizdu, kad Kanų „autoriaus“ idėja kol kas išlieka skausmingai vyriška.
Taigi, pasibaigus 2021 m. Kanų festivaliui, galvoju apie kitą žingsnį. Puiku, kad šįmet svarbiausiose kategorijose laimėjo tiek daug moterų, tačiau kiek kino teatrų visame pasaulyje rodys jų filmus? Kaip dažnai šiuos filmus minės kino kritikai? Kiek jų pateks į kino istorijos metraščius? Turime pasistengti, kad apie šias moteris, kitaip nei apie Ipsen, Varda, Denis ar Breillat, ir toliau būtų nuolat kalbama ir kad jos ir toliau būtų nominuojamos svarbiausiems apdovanojimams.
Pagal Dinos Iordanovos tekstą parengė Ilona Vitkauskaitė
