Jeanas-Paulis Belmondo: Naujosios bangos veidas, populiariojo kino įsikūnijimas (1933–2021)

Belmondo gimė menininkų šeimoje (jo tėvas Paulis Belmondo buvo garsus skulptorius, turintis savo muziejų Bulonė-Bijankūre netoli Paryžiaus) ir visą gyvenimą buvo sporto entuziastas, ypač mėgęs boksą. Baigęs žymiąją Paryžiaus konservatoriją, 1960-ųjų Godard’o filme Belmondo nebuvo visiškas naujokas. Iki tol jis buvo suvaidinęs keliuose populiariuose filmuose, tarp jų 1958 m. Marco Allégret „Būk graži ir tylėk“ („Sois belle et tais-toi“) su Alainu Delonu ir Marcelio Carné hitu tapusiame filme „Apgavikai“ („Les tricheurs“). Tais pačiais metais jis nusifilmavo ir Godard’o trumpametražiame filme „Šarlotė ir jos Žiulis“ („Charlotte et son Jules“).

Filme „Iki paskutinio atodūsio“ 27 metų Belmondo vaidina Mišelį – smulkų vagišių, melagį ir cinišką mačo, tačiau be galo patrauklų. Kamera mėgsta ir seka atletišką Belmondo pakeliui iš Marselio į Paryžių, vaikštinėjantį Eliziejaus laukais, važinėjantį vogtais automobiliais Paryžiaus gatvėmis, besižvalgantį po moterų miegamuosius, biurus ir kavines. Didelę filmo žavesio dalį sudaro užkrečianti Belmondo energija, humoras ir įžūlumas. Godard’as jį priverčia žiūrėti tiesiai į kamerą vairuojant ir pasakyti žiūrovams: „Jei jums nepatinka jūra, jei jums nepatinka kalnai, jei jums nepatinka kaimas... eikite jūs visi velniop!“ Tai buvo provokuojanti naujovė 1960 m. Prancūzijoje.

Vis dėlto Belmondo nebuvo akivaizdus kandidatas į žvaigždes. Kitaip nei Alainas Delonas, jis nebuvo madingas. Jo veidas buvo netaisyklingas, nosis sulaužyta nuo boksavimosi laikų. Italijoje jis buvo vadinamas „il brutto“ („bjaurusis“). Tačiau trūkstamą standartinį grožį jis kompensavo seksualumu. Netrukus Belmondo atsidūrė ant žurnalo „Life“ viršelio ir buvo įvardytas kaip „prancūziškasis meilužis“. Ne tik aktoriaus kūnas alsavo seksualumu – seksualiai jis atrodė ir rūkantis. Agresyviai į burną įdedamos arba įžūliai kramtomos cigaretės pabrėžė jo lūpas ir vertė atrodyti lengvabūdiškai bei nerūpestingai – tokią išvaizdą bandė mėgdžioti visa to meto jaunų vyrų karta. „Iki paskutinio atodūsio“ jo rūkomos cigaretės Belmondo priartina ir prie film noir ikonos Humphrey Bogarto. Ne veltui vienoje filmo scenų Belmondo stabteli prie kino teatro, kuriame rodomas filmas „Tuo sunkesnis kritimas“ („The Harder They Fall“, rež. Rež. Mark Robson, 1956), čia jis pažvelgia plakatą su Bogarto veidu ir pagarbiai sušnabžda „Bogi“.

„Paskutiniame atodūsyje“ Belmondo tapo ir režisieriaus alter ego, ir viliojančiu Naujosios bangos vitališkumo bei modernumo veidu. Dar vieną karjerą nulėmusį vaidmenį jis atliko 1965 m. Godard’o filme „Pamišėlis Pjero“ („Pierrot le Fou“), vėliau – Truffaut filme „Sirena iš Misisipės“ („La sirène du Mississipi“), Alaino Resnais „Staviskyje...“ (1974). Tiesą pasakius, Belmondo taip stipriai susijęs su Naująja banga, kad daugelio knygų apie ją viršelį puošia būtent jis.

Kartu Belmondo tapo ir labiau komercinio kino veidu. Svarbu paminėti jo puikią trilogiją su Jeanu-Pierre’u Melville’iu: čia jis pademonstravo įspūdingą vaidybinį diapazoną, suvaidindamas patrauklios moters viliojamą kunigą („Leonas Morenas – dvasininkas“, „Léon Morin, prêtre“, 1961), paslaptingą gangsterį-informatorių („Informatorius“, „Le doulos“, 1962) ir problemišką boksininką („Vyresnysis Feršo“, „L'aîné des Ferchaux“, 1963).

Komedija „Beždžionė žiemą“ („Un singe en hiver“, rež. Henri Verneuil, 1962), kurioje kartu su juo vaidino kita prancūzų legenda Jeanas Gabinas (vienas iš Belmondo herojų), ir spalvingas nuotykių filmas „Žmogus iš Rio“ („L’homme de Rio“, rež. Philippe de Broca, 1964) iškėlė jį į dar didesnes šlovės ir turtų aukštumas.

1964-aisiais Paryžiuje net įvyko festivalis pavadinimu „Belmondorama“, o paklaustas, kodėl niekad neišvyko filmuotis į Holivudą, Belmondo atsakė, esą geriausiu atveju būtų gavęs italo ar prancūzo vaidmenį, o ne vertus Steve’o McQueeno. Anot aktoriaus, Holivudui jo visai nereikėjo.

Belmondo irgi nereikėjo Holivudo, nes 7–9-ąjį dešimtmečius visi filmai su juo buvo kasiniai, mat vaidino jis ir šauniose komedijose, ir veiksmo trileriuose. Jis tapo kietu kerštingu herojumi, abejingu policininku ar gangsteriu, labiau Charlesu Bronsonu nei Humphrey Bogartu.

Jis vis dar buvo atletiškas, įdegęs ir seksualus, nors ir šiurkštesnio būdo, nuolat nokautavo priešininkus ir viliojo moteris, šypsodamasis su didžiuliu cigaru burnoje. Savaime suprantama, kritikai šiuos filmus niekino, tačiau gerbėjai juos priėmė išskėstomis rankomis.

Belmondo populiarumas kine ėmė blėsti 9-ajame dešimtmetyje, tad jis grižo prie savo ištakų – teatro, ir sukūrė tikrai nemažai įspūdingų vaidmenų. Viso pasaulio sinefilai Belmondo labiausiai pamena iš Godard’o, Melville’io, Truffaut filmų, tačiau Prancūzijoje jis yra ir žanrinio kino ikona, vienas svarbiausių populiariosios kultūros etalonų.

Pagal kino istorikės Ginette Vincendeau tekstą parengė Ilona Vitkauskaitė