Kino klajoklis

Patirtis mus tarytum įelektrino. Kai basomis kojomis paliečiau stebėtinai švaraus bulvaro paviršių, mano galūnėmis nuvilnijo stulbinantis pojūtis, tarsi po kojomis jausčiau miesto pulsą. Ėmiau atidžiau stebėti draudžiamuosius ženklus, privačius kiemus ar kitas vietas, pažymėtas ženklu „Įeiti draudžiama“. Vos po kelių mėnesių visą pasaulį sukaustys pandemija, o apribojimai taps dar griežtesni. Kiekvienas žingsnis kels nerimą, o nesaugus bendravimas darysis vis pavojingesnis.

Būdama, kaip prancūzai mėgsta sakyti, įkalinta, įjunkau į filmą „Žmogus, kuris miega“ („Un homme qui dort“, rež. Georges Perec, Bernard Queysanne, 1974). Jau buvau Pereco darbų gerbėja, ypač knygelės „Bandymas išnaudoti vieną Paryžiaus vietą“ („Tentative d’épuisement d’un lieu parisien“), kurioje autorius tris dienas fiksavo kiekvieną detalę aplink Šv. Sulpicijaus bažnyčią nuo pravažiuojančių autobusų skaičiaus iki nervinio tiko kamuojamo vyro, šiems trivialiems įvykiams suteikdamas vienodą svarbą. Knygoje Paryžiaus gyvenimo ritmas atgyja su šmaikščiu žavesiu.

Filme „Žmogus, kuris miega“ taip pat daug dėmesio skiriama detalėms, tačiau netrūksta ir cinizmo. Sukurtame pagal to paties pavadinimo Pereco romaną, apdovanotame Jeano Vigo prizu, nespalvotame filme pasakojama apie neįvardytą 25 metų studentą (jį vaidina Jacques’as Spiesseras), nusprendusį atsiriboti nuo šiuolaikinio pasaulio. Ignoruodamas egzaminus, jis arba ilsisi savo mažoje studijoje, arba be tikslo vaikštinėja keistai tuščiomis Paryžiaus gatvėmis. Filme nėra dialogų, tik hipnotizuojantis Ludmilos Mikaël užkadrinis balsas, veikiantis kaip visažinis pasakotojas, atskleidžiantis jaunuolio mintis ir veiksmus. Rezultatas – šiurpus, nežemiškas, užburiantis. Neįprastas režisieriaus pasirinkimas tarytum apgyvendina žiūrovą vaikino viduje ir tokiu būdu padeda įsijausti į jo gyvenimo mieste patirtį: vienu metu jis gali būti didžiulės minios dalimi, tačiau yra visiškai nuo jos atsiribojęs.

Jei būtų rengiamas konkursas filmui, kuriame išvardyta daugiausia Paryžiaus gatvių, „Žmogus, kuris miega“ tikrai taptų laureatu. Tarp vaikino kasdienės veiklos aprašymų, nuolatinio lankymosi kino teatruose, kavinėse ir muziejuose, nematomas pasakotojas vardija gatvių pavadinimus. Tačiau konkrečios vietos tampa abstrakčiomis, viena nuo kitos atitolusiomis, nes vaikinui vis dėlto svarbiausia – jo pragyvenimo išlaidos.

Žiūrėdama filmą ir negalėdama nutolti daugiau nei kilometras nuo savo mažos studijos, mėgavausi savotišku žaidimu, kurio metu atpažindavau rajonus, po kuriuos vaikščiojo kūrybinė grupė. Iki tol jaučiausi, kad gerai pažįstu Paryžių, tačiau konkrečios vietos taip pat tapo netikroviškomis. Filme vengiama ikoniškų Paryžiaus vietų, tik viename epizode vis dėlto pamatysite Eifelio bokštą. Bet iš pradžių pusę statinio dengia rūkas, o galiausiai praryja jį visą. Paryžiui vienu metu tampant konkrečiam ir nekonkrečiam, ši transformacija priminė XX a. pradžioje parašytą George’o Simmelio mintį, kad miesto gyventojai dažnai abejingi aplinkai. Filmo personažas galėtų būti vienas iš tokių žmonių, kurį niūriai apibūdina užkadrinis balsas: „Tu esi banga, besidaužanti į skirtingas vietas.“ Veikėjas tėra lašas modernybės jūroje.

Sunku pasakyti, ar filmo herojaus pasipriešinimas status quo yra sąmoningas bandymas maištauti prieš kapitalizmą, ar tik depresijos epizodas. Vis dėlto paskutinės dešimt filmo „Žmogus, kuris miega“ minučių leidžia manyti, kad bet kokios maišto pastangos šiuolaikiniame pasaulyje yra bevaisės. Iš pradžių neskubrus pasakojimas virsta neurotišku, raginančiu jaunuolį vėl įsitraukti į „žiurkių lenktynes“. Tai prilygsta dabartinei paranojai dėl raginimų „grįžti į normalų gyvenimą“, nors pandemija vis dar siaučia. Kai buvau užsidariusi viena, „Žmogus, kuris miega“ ir jo klajonės tapo realybės pakaitalu. Dabar, kai „atgaunu“ savo judesius, filmas man atrodo kaip kvietimas keistis, kaip būdas bendrauti su aplinka nepaisant visuomenės spaudimo ir suvaržymų.

Pagal kino kritikės Phuong Le tekstą parengė Ilona Vitkauskaitė

„Sight&Sound“