Kodėl Azijos superherojus Šang-Či pakeitė pasaulį

Pasauliniu hitu tapo filmas, kuriame aukštinama Afrikos kultūra (nors ir išgalvota) – nuo veikėjų vardų iki jų aprangos ir ritualų. Buvai aiškiai pabrėžta, kad filme vaidina afrikietiško kraujo turintys aktoriai, pavyzdžiui, iš Zimbabvės kilusi Danai Gurira ir iš Kenijos kilusi Lupita Nyong’o. Ne tik daugybė vaikų, bet ir suaugusieji jautė, kad jie iš tiesų atstovaujami kino ekrane. „Juodoji pantera“ buvo didžiulis įvykis, nes Holivude iki tol vis dar vyravo nuostatos, kad juodaodžių filmai nebus pelningi tarptautiniu mastu.

 

Dabar „Marvel“ tikisi palikti panašų kultūrinį pėdsaką su savo pirmuoju filmu apie azijietišką superherojų „Šang-Či ir dešimties žiedų legenda“ (rodomas ir Lietuvos kino teatruose). Kol kas prognozės labai geros: per pirmąsias tris dienas JAV kino teatruose sekėsi geriau nei manyta, o filmas jau uždirbo daugiau kaip 70 milijonų dolerių. Jis ne tik muša rekordus, bet tapo ir finansiniu gelbėtoju, kai kino teatrai vis dar atsigauna po pandemijos.

 

Filme vaidina Rytų Azijos aktorių žvaigždynas, istorija įkvėpta kinų folkloro bei kovos menų ir tai pagaliau yra naujas ženklas, kad Holivudas pradeda įsiklausyti į raginimus ekrane parodyti kuo daugiau Azijos atstovų. Pernai studija „Disney“ išleido Kinijoje sukurtą animacinio filmo „Mulan“ vaidybinį perdirbinį, tiesa, šis sulaukė visuotinių raginimų jį boikotuoti, kai filmo žvaigždė Liu Yifei papiktino gerbėjus palaikiusi Honkongo policiją.

 

Nemalonūs stereotipai

 

„Šang-Či“ yra filmas, pradedantis ir padedantis palankiau vaizduoti Azijos personažus Vakarų pasaulyje. Vienas pirmųjų Rytų Azijos personažų Holivude buvo... nebyliojo kino žvaigždė Mary Pickford 1915 m. filme „Madam Baterflai“, sukurtame pagal Johno Lutherio Longo apsakymą ir Giacomo Puccini operą („Madam Butterfly“). Pickford tuomet įkūnijo penkiolikmetę geišą Čio Čio san. „Madam Baterflai“ ilgą laiką buvo smarkiai kritikuojamas dėl rasinių stereotipų ir karikatūriško azijiečių vaizdavimo.

 

Tokiuose filmuose kaip „Madam Baterflai“ ar „Geišos išpažintis“ azijietė moteris vaizduojama kaip nuolanki ir vergiška, turinti vienintelį tikslą: suteikti malonumą baltaodžiui vyrui ir paaukoti save. Kitas toksiškas stereotipas – vadinamoji „drakono dama“: egoistiška femme fatale, klastinga piktadarė, kuri naudojasi savo seksualumu, kad manipuliuotų kitais. Tokia klišė akivaizdi kad ir tokiuose garsiuose filmuose kaip „Nužudyti Bilą“ („Kill Bill“, rež. Quentin Tarantino, 2003) ar Stanley Kubricko „Metalinis apvalkalas“ („Full Metal Jacket“, 1987). Taigi nenuostabu, kad populiarioji kultūra daro didžiulę įtaką tam, kaip žmonės suvokia etnines grupes.

 

Pirmoji Holivudo kinų kilmės žvaigždė ir ikona buvo Anna May Wong, tačiau jai buvo skiriami tik stereotipizuoti vaidmenys, o jos herojės dažnai mirdavo. Jos svajonė suvaidinti pagrindinį mylimos moters vaidmenį filme „Palaiminta žemė“ („The Good Earth“, rež. Sidney Franklin, 1937) apie kinų fermerius taip ir neišsipildė – jis patikėtas vokiečių aktorei Luise Rainer, kuri ekrane pasirodė pageltonintu veidu. Vyrų stereotipai buvo ne ką labiau įsišakniję, jie dažnai įkūnijo rasistinį „geltonąjį pavojų“ Vakarų visuomenei. Kine juos taip pat įkūnydavo baltaodžiai aktoriai su geltonais veidais, perdėtu akcentu ir manieromis. Tad akivaizdu, kad „Marvel“ sprendimas pasitelkti naują antagonistą tikrai išmintingas.

 

Platesnis kontekstas

 

„Marvel“ įkūrėjas ir vadovas Stanas Lee buvo giriamas už jo sukurtų personažų daugiakultūriškumą, tad ir po jo mirties „Marvel“ bando išlaikyti Lee idėjas. Ir tai tikrai atsispindi didžiajame ekrane, įskaitant „Juodąją panterą“, „Šang-Či“ ar būsimąjį „Eternals“, kurį režisuoti patikėta „Oskaro“ laureatei Chloe Zhao. Tačiau nors jie ir siūlo viziją, atspindinčią Lee ir pirmųjų „Marvel“ kūrėjų vertybes, pagrindinė jų egzistavimo priežastis yra uždirbti pinigus. Kalbant apie „Šang-Či“, kuriame vaidina Azijos žvaigždynas, įskaitant Tony Leungą ir Michelle Yeoh, „Marvel“ priima protingą sprendimą: siekiama įtikti ne tik diasporai ir tarptautinei auditorijai, bet ir atsižvelgti į amerikietiškąją.

 

Tačiau ruošiantis „Šang-Či“ premjerai ne viskas klostėsi harmoningai. Prieš ją „Disney“ generalinis vadovas Bobas Chapekas sukėlė sąmyšį, pakomentavęs, kad filmo išleidimas kino teatruose bus „įdomus eksperimentas“, matyt, turėdamas omenyje naujus popandeminius išleidimo grafikus, pagal kuriuos filmas kino teatruose bus rodomas tik 45 dienas, o iškart po to pasirodys „Disney +“ internetinėje platformoje. Tai papiktino filmo kūrybinę grupę, kuriai žodis „eksperimentas“ turėjo neigiamą konotaciją, susijusią su mokslinių eksperimentų istorija, kai dažnai buvo pasitelkiami nebaltaodžiai asmenys.

 

Tikroji filmo svarba

 

Dabar „Šang-Či“ atrodo labai svarbus, ypač kai FTB neseniai pranešė, kad 2020 m. prieš azijiečius nukreiptų neapykantos nusikaltimų JAV padaugėjo 70 procentų. Kitame tyrime nustatyta, kad Niujorke 2021 m. pirmąjį ketvirtį pranešimų apie prieš azijiečius nukreiptus neapykantos nusikaltimus padaugėjo 223 procentų.

 

Nors panašu, kad smurtą iš dalies paskatino prieš azijiečius nukreipta dezinformacija, susijusi su pandemija, kai kurie mano, kad ilgalaikės priežastys yra ir neigiamas azijiečių personažų vaizdavimas didžiajame ekrane. Vienas iš garsiausių pastarojo meto pavyzdžių buvo Quentino Tarantino filmas „Vieną kartą Holivude“ („Once Upon a Time... in Hollywood“, 2019), kur vienoje scenoje Brado Pitto išgalvotas kaskadininkas Klifas sumušė tikrą kovos menų legendą Bruce’ą Lee. Jo šeima piktinosi, kad filme buvo apšmeižtas Lee palikimas, o jo dukra Shannon teigė, kad Tarantino jos tėvą pavaizdavo kaip „arogantišką bokso kriaušę“. Po to, kai Shannon Lee pateikė oficialų skundą Kinijos filmų administracijai, Tarantino buvo paprašytas sceną permontuoti. Jis atsisakė ir filmo rodymas kino teatruose Kinijoje buvo atšauktas.

 

Viltys dėl ateities

 

Scenaristas Williamas Yu sako, kad filmą „Šang-Či“ galima pavadinti lūžio tašku, mat „vaizduojami azijiečių personažai yra ne tik didvyriai, jie turi trūkumų, išgyvena vidines dramas ir konfliktus, tad jau galima kalbėti apie pilnakraujus personažus“. Tačiau, anot scenaristo, vien veiksmo filmų nepakanka: „Jei per ateinantį dešimtmetį vis dar kursime tik kovos menų filmus, manau, tai bus įrodymas, kaip Holivudas vertina pasakotojus azijiečius“, – prideda Yu.

 

Daug kas džiaugiasi, kad atsirado toks filmas kaip „Šang-Či“, tačiau kartu perspėja, kad vienas „Marvel“ filmas neišspręs visų ankstesnių Holivudo blogybių. Aišku, svarbu ir tai, kad daugelis jaunesnių žiūrovų pirmą kartą ekrane pamatė superherojų, kuris atrodo kaip jie. Taigi lieka nekantriai laukti Chloe Zhao būsimo filmo „Eternals“, mat jame turėtų būti dar daugiau Azijos diasporos įvairovės.

 

Pagal „BBC Culture“ parengė Ilona Vitkauskaitė