Rubeno Östlundo idėja
Turiu paprastą pasiūlymą, kaip atgaivinti kino teatrus ir padidinti bilietų kainas. Skamba puikiai, ar ne?
Visi sutinkame, kad prie senų kino žiūrėjimo įpročių nebegrįšime. Didelis ekranas, garso kokybė ar net pati kino istorija nėra tie dalykai, kurie leistų kinui konkuruoti su internetu. Aišku, dėl to kino teatrai šiandien netampa mažiau svarbūs. Atvirkščiai, jie svarbesni nei bet kada dėl to, kad tai erdvė, kurioje kiną galime žiūrėti kartu.
Norėdamas tai paaiškinti, pateiksiu du pavyzdžius iš Švedijos. Kadaise švedai kartu žiūrėdavo televizorių, o šiandien vienintelė programa, dėl kurios susirenkame prie televizoriaus, yra... „Eurovizijos“ dainų konkursas. Kai per televiziją rodoma „Eurovizija“, Švedijos gatvės ištuštėja. Įsitraukia visi: nuo jaunų iki senų, mes diskutuojame, išsakome savo nuomonę, o žiniasklaida, žinoma, viską stebi. Manau, kad tai labai liūdna, o dar blogiau yra tai, kad iš esmės visą kitą turinį, išskyrus „Eurovizijos“ dainų konkursą, žiūrime atskiruose ekranuose ir apie jį nekalbame. Šiandien Švedijoje keturiolikmečiai „jutuberiai“ turi didesnę auditoriją nei Švedijos televizijos laidos vaikams. O tai reiškia, kad mes praradome įtaką turiniui, kurį norėtume rodyti savo ateinančiai kartai, kad keturiolikmečiai neatsidurtų vien tik technologinių bendrovių rankose. Kadangi tikiu vaizdų galia, galinčia daryti įtaką mūsų elgesiui, manau, kad turėtume pradėti panikuoti!
Taigi grįžkime prie kino teatrų: socializavimosi aspektas jiems suteikia unikalią savybę, kuri dabar dar unikalesnė nei tada, kai Lumière’ai surengė pirmuosius komercinius seansus. Šiandien kino teatrai gali tapti atsvara individualiems ekranams, kuriuose mes pradingstame be rimtesnių apmąstymų. Kino teatras gali tapti viena svarbiausių viešųjų erdvių, kurioje susitinkame, žiūrime ir diskutuojame apie filmus ir jų turinį. Manau, kad tai yra svarbiausias kino teatrų pranašumas.
Turiu paprastą pasiūlymą, kaip atgaivinti kino teatrus, sustiprinti jų socialinį aspektą ir padidinti kino teatrų bilietų kainas. Idėja susijusi su europiniu kontekstu ir valstybės finansuojamais kino institutais ar centrais, bet esu tikras, kad ją galima pritaikyti ir JAV, ir kituose žemynuose. Pasiūlymas: o jei visi filmų režisieriai, gaunantys nacionalinių fondų paramą, privalėtų su savo filmu leistis į kino turą po dešimt miestų (nebūtinai didžiausių)? Taip padėtume suorganizuoti renginius kino teatrų savininkams, o šie jau pritrauktų ir daugiau žiūrovų. Geriausia, jei projekte dalyvautų ir kiti kūrybinės grupės nariai: pavyzdžiui, aktoriai ir operatoriai. Jei per metus Švedijoje sukuriama 40 vaidybinių filmų, tai reiškia 400 renginių. Pagalvokite, kiek renginių vyksta Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje! Mes, kūrėjai, bendrautume su savo auditorija ir ją pažintume, o auditorija turėtų galimybę susipažinti su mumis. Juk galėtume palaipsniui suburti kino bendruomenes. Kelionių išlaidos ir honorarai galėtų būti įtraukti į filmų gamybos biudžetus. Siūlau nedidelį fiksuotą atlyginimą, panašų į tą, kurį gauna autoriai, keliaudami su savo knygomis po Švedijos bibliotekas ar knygynus. Niekas nepraturtės, o gastroliuoti sunku – paklauskite bet kurio muzikanto, tačiau rimtai manau, kad tai būdas susigrąžinti žiūrovus ir atgaivinti šiandieninę kino kultūrą.
Prieš porą metų bandžiau pasiūlyti šią idėją Švedijos kino instituto vadovei Annai Serner, deja, ji nesusidomėjo. Galbūt ne visai gerai paaiškinau. Bet jei kas nors iš jūsų mano, kad tai gera idėja, ir atsitiktinai susidursite su savo šalies kino instituto vadovu, pabandykite su juo pasikalbėti!
Pagal Rubeno Östlundo tekstą parengė Ilona Vitkauskaitė
„Sight&Sound“
